MĮSLĖ

Viskas, kaip žiūri, atžagariai. Valdinininkai stumia į NATO, į ES, einam, tipo, pošli, puidzemi, o narodėlis sperečijasi, nenori, abejoja. Nors kai pagalvoji, tai kokio velnio. Įsirašytume į vis dėlto kaip reikalas rimtą šalį, kultūros lopšį ta prasme, o ne į kokią nors šuoliavusią per formacijas. Joje, aišku, irgi kniaukiama ir mulkinama, tačiau kitaip, stengiantis paslėpti galus, o jeigu kas tai tuojau, atsiprašau, atsistatydinu, kaltas. Ir mulkinamieji dirba ne už keturis šimtus Lt. Ir nevaikšto su second hand drapanomis. Jie tenai iš algos netgi atsideda senatvei, atostogoms arba naujesnei tačkei, nelygu interesas. Bet mūsų narodėlis vis tiek nerodo entuziazmo, jam kaip ir geriau šitame valdininkų ir mafijos besprediele gyventi, tegu, tipo, gal susigės ir numes ką nors, tenai per gerai, - lyg dar per mažai būtų vargęs ar norėtų čia pragarą atbūti ir tada jau tiesiai prie Aukščiausiojo šono.

Bet, kita vertus, sunku suprasti ir valdininkus, ko jie mus tenai grūda ir prieš Rolo referendumus piestu stoja? Juk geriau kaip dabar niekad neturės - narodėlis parklupdytas, Maskvos nebaisu, Dievulio taip pat, ko dar, atrodo, reikia? Susimanys, kad babkių mažai, pasikels algiukes, nenorės, kad tie badmiriai su savo zyzimu gristų, - durininkus pastatys, kad nešdintų nė per slenkstį neįleisdami. Bet ne - į NATO, į ŠMATO, ir kuo greičiau. Gal įsivaizduoja, kad anų pasitvarkymui duotas babkes priglaus. Prisimindami, kaip maskvėnus mulkino. Nebent būtų sugalvoję, kaip tai padaryti. Arba gal jie iš tikrųjų tą savo narodėlį myli ir taip mano: "Mes jau pasidarėm sau gerai, tegu dabar ir mūsų plebsą tie Europos šmikeliai patempia, kad truputį prakustų ir imtų padoriau atrodyti, nes dabar tiesiog nėra kur dėtis per ubagus, nors tu emigruok".

Betgi taip nebūna. Babkių, žinia, niekad negana. Tad tiesig nėra ką pasakyti, nors tariesi esąs labai gudrus ir prie bajerio.