STASYS STACEVIČIUS

Zenono Baltrušio nuotr.

* * *
Jautė daug aršių sparnų giria,
nerimavo juodvarniai ir bitės,
svetimi lakūnai tam kare
daužė miestą, nelietė bažnyčios.

Žiū, Bedugny pragarmė skaidri,
ten, vaikystės drauge, gulbei gera...
Kažkada svajojome skraidyt
ir kažką galvojom apie karą.

Lėksim, ir ne lietūs veidus praus
tolimoms, nešiojančioms po sūnų...
Dairosi laukuos kažko svarbaus
amžini krankliai, juodi skrajūnai.

Mišiose, žiū, dingsta žemuma,
tyli juodas varpinės šešėlis...
Tų lakūnų kūnai po žeme,
nežinau, kur tų lakūnų sielos.

* * *
Apie velnioniškai žydintį klonį
ir amžiną atilsį motiną,
apie viršukalnių šaltį
ir gedulą baltą,
apie krioklių tobulybę
ir lašo puikybę,
ūmai paaštrėjusią klausą
ir didmiesčio griausmą,
labai sustiprėjusią uoslę
ir laiptinių kosulį...
Apie pakitusią šviesą
ir valdžią kaip žiežulą,
apie nelaimėj palikusį vyrą
ir aršią vidunakčio tylą...
Jaunystėj apakusi Jonė
dabar man dainuoja.

* * *
Apstu paprastų akmenų
laukuose ir pūgos plaukuose,
tačiau aš ne todėl tau nenuperku
deimantų arba smaragdų apyrankės.
Pilna apylinkėje paslaptingų
ir neatrastų akmenų iš dangaus,
tačiau ne todėl aš tau neperku
perlų karolių
lyg pačio brangiausio pavojaus.
(Dažna tyli ištarmė Amen
čia suprantamesnė už brangakmenį.)
Dovanoju tau knygą
apie brangius akmenis,
apie radimvietes ir apie įvykius,
ieškant akmens arba aukso
jaunystėje ir po jaunystės...
Apstu paprastų akmenų
laukuose ir pūgos plaukuose,
apstu tėvo ir motinos šauksmo.

* * *
Čia kalbama daug
apie plėšiamus, plėšiančius
ir apie geriančius žmones.
Čia niekas nepaiso pavojų
iš žemės gelmių, iš dangaus,
iš mokslinčių galvojimo.
Čia greit pabosta
rinkimai, kaukimai,
kairė, dešinė,
vakarai ir karai.
Atsibosta įstatymai ir jų papildymai
skruostuose ropei europoje.
(Mažai begirdėt
apie šaltį ir šilumą,
saulę ir gilumą.)
Aišku, kur sostinė,
tačiau neaišku, kur Vilnius.

* * *
Stebi medžio Kristus akylai,
kaip užsirūkysiu, ką skaitysiu...
Ir, atrodo, pernelyg giliai
rėmuose kvėpuoja mano vytis.
Iš tamsos, iš gruodžio gilumos
skambina: atlėk, kol ne velionis...
Tolimas žmogau, per daug žiemos?
Ir liga nelyg žiauri malonė?
Gal nebus blogiau, nebus prasčiau
nuo to oro, požvarbio ir šviežio.
(Kai rūkiau, galbūt per daug pūčiau
į paveikslus, į akis šventiesiems.)
Bus tiesa, ką pasakys kranklys,
svetimas pilnoms paveikslų sienoms.
(Kai rūkei, pūtei gal į akis
tiems, kur "Paskutinėj vakarienėj".)
Negirdėsi jų, ar jie neklaus,
ko tau?.. Duonos? Vyno? Tiktai dūmo?
Ar lengviau kvėpuoji, ar sunkiau,
ar netrikdo debesio artumas?..
Du žodžius rašau: Anksti, Vėlai.
Ir abu jie vienas kitą taiso.
Stebi medžio Kristus akylai,
kaip užsirūkysiu ir išeisiu.

* * *
Išvažiuojam, paliekame
neužgesintas žvakes
menėj, prieangyje,
ant staliukų, ant akmenio.
Jauną Eglutę išgerti paakinu,
o gal paraginu, tačiau
jinai ne kaip kitos.
Pasako: išdžiūsianti,
aišku, ne šiandien,
o jau tada susidegins,
pagavusi ugnį nuo žvakės.
(Eglutė, atrodo,
šiek tiek nusivylusi
metų laikais ir manim.)
Ne Eglutė, jau Eglė
ilgai velkas potamsį paltą,
dainuoja, lyg būtų
įveikusi pervalką
ar jau beveik.
Sako: buvo čia daug
pramiegojusių šiaurės pašvaistę,
o gal ir daugiau. Bet,
atrodo, netūžta Eglužė,
ir gal po Kalėdų egle
dar surasiu Eglutės knygas.

Išvažiuojam, paliekame
neužgesintas žvakes
tyliai tęsti diskusijos:
kas yra lyrikos gūsis
ir kas yra žvakės?
Ar jos šiandien
buvo tik žvakės,
ar buvo net žvakės?
Ir vien todėl, kad jos žvakės,
man turi būt regimos tolumos,
o tau, Eglute, turėtų
būt matomi toliai?
Žiū, toliuos tik debesys,
o gal net debesys?
Ir vien todėl, kad jie debesys,
mes tenai būsim?.. Žiū,
akmenys, gal tiktai akmenys,
o gal net akmenys, ir
vien todėl, kad jie akmenys?..
Gal patylėsime, jei tyrinėtojai
kaulus iškas, ne šakas.

Išvažiuojam, paliekame
neužgesintas žvakes
lyg tylius šauktukus
vidur nebaigto svarstymo:
kas yra karstas,
kas aš, kas ne aš?
Pagaliau: ar Kalėdų senelis beneš
gražų daiktą, panašų į knygą,
nuo Eglės - Eglutei
ir tau - nuo manęs?
Arba man? Po tų žvakių,
po foto iš priekio, iš šono,
po tamsių, po amžių
ar, Egle, turėsi šakas,
ar, Egluže, turėsi rankas?
Ar skaitys kas poeziją,
kad nepramigtų tos
šiaurės pašvaistės,
ir pagaliau...

Išvažiuojam, paliekame
neužgesintas žvakes
menėj, prieangyje,
ant staliukų, ant akmenio.