49-OJI EUROPOS LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITĖ

Antrą kartą Lietuvoje surengta Europos lietuviškų studijų savaitė vyko rugpjūčio 4-10 dienomis Kretingoje, VDU Teologijos fakulteto šv.Antano religijos studijų instituto suteiktame prieglobstyje. Renginį, kuriame dalyvavo per 70 dalyvių iš Lietuvos, Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, organizavo VDU Išeivijos institutas ir Vokietijos lietuvių bendruomenė.

IŠLIKO SĄSAJOS SU IŠTAKOMIS

1954-aisiais Liūdvigshafene (Vokietija) susirinkę Europos lietuvių fronto bičiuliai davė pradžią išeivijos kultūrinei iniciatyvai, kuri ilgainiui virto lietuviškos kultūrinės saviraiškos savastimi, prigijusia ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Anykščiuose kasmet vyksta "Santaros-Šviesos" konferencijos, "Į laisvę" fondas lietuviškai kultūrai ugdyti jau surengė 11 studijų savaičių įvairiose Lietuvos vietovėse, antrąsyk čia rinkosi Europos lietuviškų studijų savaičių dalyviai.

"Studijų savaitės radosi natūraliai, būtent: kilo reikalas susitikti, bičiuliška dvasia pabendrauti, bendrai pamąstyti, - atidarydamas III Europos lietuviškų studijų savaitę Nekaršteinache (Vokietija) 1956-aisiais, kalbėjo Švedijoje gyvenantis sociologas dr. Kajetonas J.Čeginskas. - Gyvenimiška yra ir pati savaitės programa. Su paskaitininkais ir pranešėjais mes čia gvildensime įvairius klausimus, liečiančius mūsų tautos praeityje sukauptą patirtį, dabartinę padėtį pavergtoje tėvynėje, tremtyje, neužmiršdami mesti žvilgsnį į tarptautinės politikos ir bendrai žmogaus dvasios akiračius. <…> Kol mes kuriame, mes esame. Tą patį reikia pasakyti apie visą tautą. Kol lietuviškoji kūryba nesiliaus, tol niekas neišbrauks lietuvių tautos iš gyvųjų tarpo."

Po šiais žodžiais, pasakytais beveik prieš pusšimtį metų, tikriausiai galėtų pasirašyti ir šių dienų studijų savaičių Lietuvoje rengėjai.

Svari paskaitų tematika bei problematika, jų sąsajos su gyvenamojo meto aktualijomis - tai irgi tiesioginė jungtis, siejanti šio kultūrinio reiškinio ištakas su dabartimi. Kretingoje svarstyti klausimai buvo glaudžiai susiję su šiandieninėmis Lietuvos realijomis: "Prezidento rinkimai: problemos ir prognozės" (Darius Kuolys), "Nacionalizmas ir globalizacija: XXI amžiaus pasaulio iššūkiai Lietuvai" (Leonidas Donskis), "1941 m. birželio įvykių lietuvių ir žydų atminties traumos" (Joachimas Tauberis, Vokietija), "Kiek valdžia atitrūkusi nuo tautos" (Virginijus Savukynas), "Klaipėdos krašto Evangelikų bažnyčia XX amžiuje" (Arthuras Hermannas, Vokietija).

Pirmosios Europos lietuviškų studijų savaitės Liūdvigshafene dalyviai irgi gvildeno klausimus, kurie buvo ne tik anos išeivių situacijos aktualija, bet liko ir kaip argumentuotos analizės, drąsių įžvalgų, nepalaužiamo tikėjimo Lietuvos valstybės atkūrimu šviesūs pavyzdžiai: "Lietuvių visuomeninė diferenciacija" (Zenonas Ivinskis), "Laisva Lietuva federacinėje Europoje" (Jonas Grinius), "Naujoji stabmeldystė" (Antanas Maceina), "Technokratija ir demokratija" (Kajetonas J. Čeginskas), "Mažųjų tautų misija Europoje" (Jonas Grinius).

Todėl Vinco Bartusevičiaus, Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje vadovo ir vieno studijų savaičių Vokietijoje organizatorių bei paskaitininkų, iniciatyva parengti svarbiausių paskaitų knygą 50-osios Europos lietuviškų studijų savaitės proga, yra sveikintina ir remtina.

Studijų savaitė Kretingoje neapsiribojo pranešimais ir diskusijomis. Savaitės rengėjai nepamiršo ir "dvasinės kultūros" poreikių - vyko ekskursijos po Kretingos apylinkes, muzikos bei religijos valandėlės, vakaronės.

AR LIETUVA NEIŠTIRPS EUROPOS TAUTŲ KATILE?

Lietuvos ir Vakarų universitetuose paskaitas skaitantis filosofas Leonidas Donskis kalbėjo apie globalizacijos iššūkius Lietuvai naujajame šimtmetyje. Apžvelgęs politines, ekonomines, ideologines globalizmo versmes bei priežastis teorinėje plotmėje, taip pat jo praktines pasekmes, įskaitant ir antiglobalistų atkaklų priešiškumą šioms pasaulio raidos tendencijoms, L.Donskis į Lietuvos ateitį ir galimybes išsaugoti tautos bei valstybės integralumą žvelgė viltingai. Jis pažymėjo, kad Lietuva, kaip ir kitos tautinės valstybės, susidurs su rimtais išbandymais, tačiau jos tapatybės likimas daugiausia priklausys ne tiek nuo globalizacijos plėtros, kiek nuo pačių Lietuvos piliečių sąmoningumo ir įsipareigojimo savo istoriniam ir kultūriniam paveldui. Pasak L.Donskio, dar nėra visiškai aišku, į kokį pasaulį mes iš tikrųjų žengiame. Galimas daiktas, kad mes žengiame į pasaulį, kuriame aukščiausia vertybė bus jau nebe žmogus, o rinkų dydis, jų talpumas ir panašiai. Jis sakė matąs ženklų, iš kurių galima daryti išvadą, kad pilietinis įsipareigojimas ginti humanistines vertybes silpsta visame pasaulyje. Ir tai kelia nerimą. Didžiausiu žmogaus teisių gynėju šiuolaikiniame pasaulyje L.Donskis pavadino popiežių Joną Paulių II.

Gyva diskusija apie Lietuvos ateitį Europoje išsiplėtojo simpoziume, kurio tema buvo "Ar virs Europos Sąjunga nauju tautų lydymo katilu?" Išeivijos rašytojas, branduolinių jėgainių ekspertas Kazys Almenas atstovavo skeptiškam požiūriui į Lietuvos norą nedelsiant stoti į Europos Sąjungą, tuo tarpu VDU Politologijos ir diplomatijos instituto vadovas, istorijos prof. Antanas Kulakauskas gynė Lietuvos kelią neatidėlioti valstybės stojimo į ES. K.Almenas argumentavo savo poziciją daugiausia tuo, kad įstojusi į ES Lietuva užsitrauks ant savo galvos naują gerai apmokamų (iš Lietuvos biudžeto) ir mažai kontroliuojamų biurokratų sluoksnį, kurie skaičiuos, kad būtų užtektinai razinų bandelėse, bet nesijaudins dėl Lietuvai gyvybinių reikalų. "Tai, ką mums siūlo ES, galime turėti ir patys, be jų pagalbos", - tvirtino K.Almenas. Tuo tarpu A.Kulakauskas Lietuvos reikmes stoti į ES grindė politiniais, teisiniais, ekonominiais, pagaliau istoriniais ir kultūriniais imperatyvais, kuriems nėra alternatyvų. Simpoziumą vedė VDU Išeivijos instituto direktorius, istorijos prof. Egidijus Aleksandravičius. Nors skambėjo ir kritiškų balsų, dėl Lietuvos stojimo į ES, vis dėlto dauguma kalbėtojų įvairiais aspektais argumentavo savo nuomonę šiuo klausimu.

KIEK LIETUVA KRIKŠČIONIŠKA?

Viena studijų savaitės diena buvo skirta religinėms temoms. Sesuo Daiva Kuzmickaitė iš Kauno kalbėjo apie "Vienuolijas šiandienos visuomenėje", o vakare vyko simpoziumas "Ar Lietuva katalikiškas kraštas?"

D.Kuzmickaitė vienuolystę apibrėžė kaip neaiškią sakralinę būseną, kai asmuo arba grupė yra bent kuriam laikui atsiskyrę nuo įprastinių visuomenės struktūrų. Tokia paribio bendruomenė paryškina visuomenėje egzistuojančią struktūrą ir tuo pačiu tampa ją keičiančiu instrumentu (Motinos Teresės veikla). Apžvelgusi istorines vienuolijų ištakas bei raidą pasaulyje ir Lietuvoje, prelegentė pateikė duomenų apie šiandieninę Lietuvos vienuolijų padėtį. 1564 Lietuvos vienuoliai, kurių dauguma (72,5 %) - moterys (vyrų 27,5%), įsilieja į bendrą (1 mln.) katalikų bažnyčios vienuolių skaičių pasaulyje. Lietuvoje veikia 9 vyrų vienuolijos (168 broliai; prieš II pas. karą buvo 401) ir 36 moterų (896 seserys; prieš II pasaulinį karą buvo 639). Lyginant su ikikarinės nepriklausomybės laikais, šiandieniai skaičiai didesni ir vienuolijų žymiai daugiau, tačiau pačios bendruomenės mažesnės ir silpniau organizuotos nei prieškario Lietuvoje. Vienuolių pasiskirstymas vyskupijose: Kauno - 354, Vilniaus - 257, Panevėžio - 94, Telšių - 61, Vilkaviškio - 48, Šiaulių - 45, Kaišiadorių - 26. Užsienyje - 11.

Teigiamas postūmis - geresnis seselių išsilavinimas, nemaža dalis seserų studijuoja bakalauro ir magistro studijų programose užsienio arba Lietuvos universitetuose. Carizmo, prieškario nepriklausomos Lietuvos ir sovietinės okupacijos metais vyko vienuolijų ir krašto valdžios institucijų vienokia ar kitokia tarpusavio sąveika, todėl lengviau apibrėžti, kokią vietą vienuolijos įvairiais laikais užėmė viešajame visuomenės gyvenime. Šiandien tiek vyrų, tiek moterų vienuolijos iš visuomenės nesulaukia didesnio dėmesio, iniciatyvos bendrauti. Paribio būsenos išgyvenimas, pasak kalbėtojos, laikinas dalykas, reikia abipusio dialogo arba polilogo sąveikos.

Simpoziume apie Lietuvos katalikiškumą, kuriame taip pat gan aktyviai dalyvavo auditorija, buvo nutarta, kad nėra konstruktyvu kalbėti, kuri konfesija - katalikų ar protestantų - labiau nusipelnė Lietuvos kultūrai ir dvasiniam gyvenimui; verta labiau remtis eukumeniniais pradais ir kalbėti ne tiek apie Lietuvos katalikiškumą, kiek apie jos krikščioniškumą; tenka sutikti, kad krikščioniška kultūra ir krikščioniškas paveldas Lietuvos visuomenės nėra persmelkę labai giliai, tikėjimas iš esmės ribojasi uždara asmens privatumo erdve ir yra atitrūkęs nuo valstybinio gyvenimo kategorijų, jis faktiškai nepaliečia socialinio, teisinio, ekonominio šalies gyvenimo, įtakingos žiniasklaidos.

Studijų savaitės vedėjų vadžias tvirtai laikė rankose ir dalykiškai vadovavo diskusijoms E.Aleksandravičius ir A.Hermannas.