SUDIE SKULPTORIUI ALBERTUI BELEVIČIUI

Dar penktadienį, po Žolinės, jo ieškodamas išmaišiau visą Santariškių širdies chirurgijos skyrių, nes pirmadienį turėjo operuoti širdį. Neradau. O sekmadienį jau pasiekė žinia, kad sodyboje kažkur netoli Varėnos užmigo ir užmigo amžinu miegu.

Varėnos kraštas, Dzūkija buvo jo kelio galas jau visą Nepriklausomybės dešimtmetį. Kūrė tam kraštui skulptūras, atgimimo ženklus Lietuvos partizanams. Kodėl Dzūkija? Juk buvo tikras suvalkietis – savo būdu, tarme, net išvaizda. Bent jau man taip atrodė.

Į mūsų kursą Stepo Žuko dailės technikume jis atėjo iš kariuomenės, tik aš buvau "molinukas", o jis "medinukas". Medžio dailės studijos pas dėstytoją Joną Prapuolenį paliko žymę visuose vėlesniuose jo darbuose – ar medį, ar molį, ar akmenį vėliau rinkosi kaip savo skulptūros medžiagą. Kai kūrė Vydūno portretą, ieškodamas autentiškumo bendravo su žymiausiu Lietuvos vydūnininku Vaciu Bagdonavičiumi.

Baigęs technikumą jis jau buvo "gatavas" menininkas, toliau mokytis nežadėjo. Todėl labiausiai nustebau po metų Dailės instituto koridoriuje pamatęs kaukšintį kaustytais kareiviškais batais, ilgais plaukais... Institutą baigė 1965-aisiais.

Susitikome Nepriklausomybės metais viename minėjime prie KBG rūmų. Pasirodo, Lietuvos partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas buvo jo tikras dėdė, tėvo ar motinos brolis.

– Tai ko niekad nesigyrei? – paklausiau. Abu žinojome, kas būtų buvę sovietų laikais, jei būtų bent žodeliu užsiminęs. Aš juk taip pat niekam tada nepasakojau, kaip po karo Lietuvos partizanams pirtį kūrendavom, kaip siekiau pačiupinėti partizano Antano Matiko šautuvą ir t.t. Lietuvos partizanų tema Albertui buvo be galo svarbi.

Jis grodavo smuikeliu. Parašė dvi poezijos knygeles. Jo sūnus – skulptorius.

Sudie, žmogau, su kuriuo taip žmoniškai ir pasikalbėti nespėjau, nors jaučiau, kad jau reikia, kad gal nebekažinkiek mums liko... Juk buvome pažįstami vos ne pusę šimto metų. Sudie.

ROMAS KAZLAUSKAS

2002 rugpjūčio 21