DIENA, KURIĄ VERKIAU VISĄ

Davido Williamo Powello fotografija

Mano vardas - lietus, o mano lašai - mano ašaros. Aš sūrus, niūrus ir dulkinas, nesvarbu, kur krapnoju į purią žemę ar tikštu į kietut kietutėlį molį. Aš lengvas ir paprastas. Būnu šlapias ir šiltas. Permerkiantis ir iki kaulų smegenų stingdantis. Čia nestodamas prabarbenu daugiaaukščių namų palangėmis, čia palieku gatvės asfalto įdubose apskritas ir skaidrias lyg priverktas balutes.

Man patinka lietus. Man patinka važinėti jo skalbiamomis Vilniaus gatvėmis. Ir klausytis lengvo roko ar bliuzo, kartais elektrinių gitarų, kartais - saksofono garsų. Kartais stabtelėti ties mirgančiu šviesoforu. Kartais ūžtelėti iš po "prasikasančių" padangų sugurusį purvą. Aš nemėgstu to purvo, nors jis ir yra dalelytė manęs. Niekas nemėgsta purvo, todėl keikias ir spjaudosi aptaškyti.

Man patinka greitis. Patinka kristi šuorais ir statmenai horizonto. Patinka budinti savimi negyvą miestą. Patinka savo mirtimi gaivinti ir grąžinti žalumą gelstelėjusiems pasėliams. Patinka lėkti pasiutusiu greičiu pro geltonai žalią kukurūzų lauką, stabtelėti netolies jo, nusiskinti burbuolę, išsivirti druskingame vandeny, o paskiau - sušlamšti. Nieko tokio. Jūs šito galit ir nesuprasti. Afrikos ar Australijos aborigenai taip pat nesupranta manęs. Beldžia į būgnų odą šokdami aplink ritualinius laužus ir šūkauja: "Ei, lietau, sustok!".

Ir aš sustoju. Vidur nakties. Prie šaligatviu skubančios merginos. Pinigų taksi nėra, o visuomeninis transportas jau nebevažinėja. Galbūt ji nebežino jo ar mano grafiko. Nežino grafiko, draugės, iš kurios vakarėlio eina skubriu žingsniu niekieno nelydima. Ji neprisimena netgi adreso, gatvės, numerio namo ar buto, už kurio durų paliko šią naktį taip būtiną skėtį. Ji nepažįsta lietaus. Lietaus, galinčio būti tiek draugu, tiek priešu. Galinčio, tačiau šiuo metu plaunančio jos mielą galvutę su prie skruostų prilipusiomis tamsių plaukų sruogomis. Jos akys be galo žydros ir be galo ašarotos. Ji dar nepažįsta gyvenimo ir žmonių, kurie važinėdami aptaško purvu praeivius. Bet ją pažįstu aš.

"Labas! - sakau pravėręs šoninį langelį. - Sėskis, pavešiu…"

Prasiveria durelės, įsiveržia vėjas ir ji, kiek dustelėjus, šlumšteli šalia. Jos akys vis dar liūdnos, be galo žydros ir ašarotos.

"Sveika… - lenkiuos pabučiuot, - pasiilgau tavęs…"

Jinai atsako į mano bučinį. Ne, negirta. Tik aš baiminuos, kad nebūtų pavartojusi narkotikų. Ji - tik mergina, o aš tik lietus. Manyje tuščia ir nyku. Nors mašinoje šilta. Nors jos skruostu rieda karšta karšta ašara. Nors naktis rieda pro šoną…

"Ką tai reiškia… pasiilgti?"

Man patinka žiūrėt į ją, nors aš nežinau, žino ji, ko klausia, ar tik ironiškai pro ašaras juokauja. Jūs juk, moterys, tokios sudėtingos, čia tik aš, lietus, paprastas. Tegaliu bandyt atspėt daug ką, kartkartėmis mesteldamas nepaslankų žvilgsnį. Stebėdamas, kaip ji sėdi sušilusioje automobilio sėdynėje, įsivaizduoju, kaip džiūvu. Jos blakstienose, jos antakiuose ir jos plaukuose. Pastaruosiuose palikdamas tiktai mažytes mažytes garbanėles. Kurias galima būtų sukioti pirštuose. Kurios pačios pranyktų iššukuotos.

"Noriu šiandien numirti", - sušnabžda, o ašaros tarytum liaujasi bėgusios.

Bet jau geriau verktum. Aš negaliu pakęst, kai tavo žvilgsnis yra tuščias ir abejingas. Kai tu žiūri kiaurai pro mane, o, regis, neregi nieko nieko.

"Tu juokauji, taip?" - padarau išvadą…

Man taip pat patinka juokauti. Kartais dūkti su amžinomis draugužėmis audra bei vėtra. Šėlti su jomis prisirijus gaivaus vakarų oro Palangos ar Juodkrantės paplūdimiuose. Kartais maudytis nuogiems Baltijoje ligi pat pasiutimo. Man patinka juokaut kartais net su pačiu savimi. Kartais sėdint kompanijoje klausinėt kitų visokiausių niekų, pavyzdžiui:

"Už kiek dolerių tu galėtum patikėti į Dievą?"

Vienas sako: už vieną, kitas - už du, trečias - už tūkstantį.

"Nuoširdžiai? - ji prapliumpa juoktis, čiumpa mane už rankos, tik spėk pastebėti - juokias ar verkia. - O už kiek tu?"

"O už kiek Dievas į mane?" - klausiu.

Kuomet gulim plačioje lovoje greta, pasibaigus TV programai klausydami, kaip gatvėj, už lango, per balas tyškaudami rieda automobiliai.

"O kas yra Dievas?" - klausia; man - nei juoktis, nei verkt.

"Intymumas? Artumas? Meilė?" - susinervinu, bet ant tavęs nepykstu.

"Tu mane myli?"

"Ne".

Ir nepykstu. Nes išblaškai, prablaivini mano mintis. Nes neleidi liūdėti…

Tik liūdi dažnai pati. Nors man labiau patinka matyt besišypsančias tavo akis ir lūpas priešais. Dėl to esu linkęs barškėti nesąmones. Neverk, kai šalia nėra to, kuris galėtų liežuviu nubraukti ašaras nuo tavo skruostų. Aš jas braukau - vieną po kitos slystančias lygiais skruostais žemyn. Ir jomis glamonėju tave - savo mažomis lietaus rankomis.

Mano rankos slysta tavim, tavo aksomine įdegusia oda. Ir apsistoja ties krūtimi viena, kuri, taip, tiesa, telpa į delną. Į kitą delną tilptų antra, tačiau prie šios priglaudžiu ištroškusias lūpas. Man patinka tavo krūtys. Patinka apibert jas bučiniais, patinka volioti ir maigyti liežuviu jų spenelius, kol šie sukietėja.

Man taip pat patinka laižyt paausiukus, pūst švelnius žodžius į ausytę. Krimstelt švelniai jos, neskaudžiai, perlėkt miego arterija iki gležno peties ir ten apsistoti. Man patinka vedžiot savim kažkur aplink tavo - jaučiu - alkaną makštį. Patinka stebėt, kaip tu krūpteli, kai staiga, neperspėjęs, įsiskverbiu. Kaip tavo vyzdžiai trumpam išsiplečia, o paskui, užplūdus malonumo bangai, vėl susitraukia. Man patinka stebėt, kaip tu ritmingai judi po manim aikčiodama arba ant manęs, o tavo ilgi plaukai - pasilenkus - kutena krūtinę. Tu lenkiesi, bandai paliest mane savo lūpomis, aš iškišu liežuvį, masinu tave, bet per daug arti neprisileidžiu. Tik mažučiu ratuku apsuku tavo nosį. Jaučiu, kad pats jos galiukas šiek tiek šiurkštesnis.

Tik vos vos.

Šiek tiek.

Tu kvėpuoji tankiai kažkur visai šalia manęs - didelėje didelėje tamsybėje. Pasiklydusi tarp patalų ir aistros. Tarp gyvenimo ir prasmės.

"Čia jos nėra! Baik gi! Esi tik tu…"

"Tiesa?"

"Tiktai kūnas manyje, deja… Kurgi, po velnių, tavo mintys?"

Tenai kažkur kitoj erdvėj ginčijasi kaimynai. Kitoj erdvėj skalija šuva. Kitoje erdvėje bėga už lango lietus… Man patinka stebėti už lango, kaip mylisi du. Skirtingi. Žmonės. Vyras ir moteris. Moteris ir vyras. Galbūt aš tiesiog sergu vujarizmu? Bet aš tik lietus. Ir tos ligos man nė motais.

Ir kas sako, kad Lietuva - lietaus kraštas? Nesąmonės! Čia vėl kažko pripaistė kunigai, kvailiai ir poetai! Man patinka pats jausmas. Kai lyja. Kunigai vengia, kvailiai ir poetai šį jausmą vadina meile. Motinos ir bobutės - proto užtemimu. Aš - debesų prasisklaidymu.

Man patinka žmonės. Jie tokie skirtingi. Ir išskleidžiantys į dangų spalvotus skėčius, kai pradedu lyti. Trejopi: vieni tiki meile vien dėl to, kad tikėtų, greitai įsimylėtų ir greitai nusviltų, kiti nesugeba patikėti ir kankinasi, galvodami, kodėl jie tokie nelaimingi, o treti negalvoja nieko - tiesiog myli…

Žinau. Todėl kartais būnu toks keistas, kad nežinau, kur dėti rankas iš neturėjimo. Vaikštau išsišiepęs gatvėmis, murmėdamas patyliukais kuriamus eilėraščius savo brangiausiajai. Perku gėles ir liežuviu piešiu ant nugaros japoniškus hieroglifus, glostau plaukus ir dovanoju jūrą stiklainyje… Kartais aš jaučiuos toks laimingas, kad, regis, negalėčiau primušti netgi to homoseksualisto, kuris dirba barmenu ana, va toje kavinukėje, už kampo... Nepamenu jos pavadinimo.

"Bet man nepatinka juoktis. Šypsenos yra netikros, tikros būna tik ašaros", - sakau.

"Liaukis!!!"

Bet aš negaliu liautis. Aš tik lietus. Ir jeigu liausiuos lyti - liausiuos.

"Jei tu būsi liūdnas, aš būsiu liūdna, šalia, tavęs".

"Tik nepradėk tu verkti, prašau, - prašau. - Aš ir pats verksiu."

Ir nežinau, kas šįvakar mirė - mūsų meilė, mūsų kūdikis, tu ar aš.

"Tikri berniukai neverkia".

"Žinau".

Ypač tie, kurie važinėja greitomis mašinomis "BMW". Tie, kurie mėgsta smurtą ir prievartą. Tie, kurie nesibijo įsiropšti į svetimą butą ar liesti svetimos moters. Ypač tie, kurie linkę plėšti nesaugomas automagnetolas ir keisti jas į heroiną.

Tu neleidi šnekėti, įsisiurbi į mano lūpas, o aš užmirštu, kelinta šiandien mėnesio ar savaitės diena… trečiadienis… ketvirtadienis… Nėr prasmės žymėti jų kalendoriuje, nes su tavim nėra dienų ir nėra valandų, yra tik viena… diena… valanda… viena tu… Ir niekaip negalėdami pasitenkinti vartomės lovoje, jaukdami spalvotą patalynę ir palikinėdami mėlynes vienas kitam ant kaklų ir krūtinių. Vaikai! Ar mes galim ką nors žinoti apie meilę? Galime ją tik išbandyti…

Taip susikibę, susiviję į vieną kamuolį sulaukiam, kol išaušta rytas. Tačiau kylančią saulę vis tiek pasitinkame nors ir persismelkę vienas kito kvapu, bet vis tiek tokie patys alkani, kokie ir atsigulėme. Nepasisotinę vienas kitu. Lietumi ir žeme. Išvargę gulim ant prakaitu persisunkusios paklodės, dar susilietę, tiesa, tačiau vos judindami dėl beprotiškų bučinių purias it persiko minkštimas lūpas.

"Kodėl tu niekada nesvajoji?" - nežinau, ką atsakyt.

Nes bijau, kad užsisvajojęs netyčia nuspausiu akceleratoriaus pedalą ir nutrenksiu per lietų nepamatytą šunį. Galbūt netgi išdykėlį vaiką. Galbūt netgi savo vaiką. Mūsų vaiką, brangioji. Lietaus ir žemės. Gimusį iš karto po mūsų vestuvių. Po mūsų susijungimo. Bijau, todėl kaskart metu rūkyti vien iš baimės, jog jei paliksiu tave trumpam - pasimylėjęs - ir išeisiu į virtuvikę sutraukti cigaretės, grįžęs galiu neberasti tavęs, meile…

"O kas yra… meilė?" - užmirštu tavo užduodamus klausimus.

Kuriuos puoselėju vienišais vakarais lovoje mąstydamas, ko griebtis - parūkyt ar pasimasturbuoti. Dažniausiai nesiimu nei pirmo, nei antrojo. Tingisi nes. Guliu tik ilgai ilgai. Kol užmiegu. O užmigus į mano sapnus ateini tu… Įbrendi lyg į užmaršties vandenį… Lyg į mirtį. Brangaus ir mylimo žmogaus. Pavyzdžiui, motinos.

"Nemanai, kad meilė ir yra tiesiog tai, ką jauti mylimam žmogui?"

Daugiau tyliu. Prisiekiu niekuomet nebeprasižioti. Nes nemėgstu kalbėti. Man patinka ašaros, bet aš nemėgstu verkti. Norėčiau atgaivinti tai, kas buvo - mūsų gyvenimą, mūsų meilę ir galbūt mūsų kūdikį. Nes aš juk lietus. Ir moku atgaivinti gelstelėjusius pasėlius… Todėl lyju. Iki lietaus sezono pabaigos. Ir iškeliauju į kitus kraštus, kitas valstybes, kitus kontinentus…

"O tu galėtum dėl mylimo žmogaus padaryti viską?"

"Viską."

"Netgi padovanoti dozę mirties(1)?"

Viską. Netgi tapti suteneriu…

Ir mes pasiryžtame išvažiuoti toli toli. Į Vokietiją, galbūt į Graikiją, o gal į Ispaniją. Kitą rytą prie vairo persėdo ji. Po laidotuvių aš negalėjau vairuot, nes verkiau. Visą dieną, o galbūt ir visą naktį. Tiesiai priešais akis. Daužydamasis į priekinių valytuvų kamuojamą stiklą. Galbūt mūsų laukė saulėta Italija, galbūt Portugalija, o gal Kipro sala. Galbūt ir nuvykome. O gal tiesiog sudužome kartu kažkur prie Lenkijos - Vokietijos ar Prancūzijos - Ispanijos sienos. Galbūt…

Vyrai verkia vienintelį sykį per savo gyvenimą. Prie vieno karsto. Dažniau motinos, nei vaiko. Dažniau naktimis. Dienomis verkia tik kūdikiai ir mergaitės.

Ir kartais aš. Nes aš tik lietus. Ir jei neverkčiau, nebūčiau.

2002 gegužė

__________

(1)O kas tai yra mirtis? (aut. past.)