NE STEBĖTI - DALYVAUTI

Sigutis Jačėnas Nuotrauka iš Keistuolių teatro archyvo

Keistuolių teatre - naujovė: kamerinės erdvės spektakliai vaidinami jau ne didžiojoje scenoje, o fojė, kuri sienele atskirta nuo II aukšto koridoriaus. (Spektaklis "Terlius ir žioplytė" vaidinamas netgi ant laiptų.) Keistuoliai "prisijaukino" anksčiau šalčiu dvelkusias patalpas: nuo šiltomis spalvomis nudažytų sienų į teatro lankytojus žvelgia aktorių fotoportretai, galima pamatyti Keistuolių istoriją menančias afišas, spektaklių nuotraukas.

Fojė vaidinamos Sigučio Jačėno "Pasakos iš kepurės" (pagal G.Rodarį) skirtos ikimokyklinio ir jaunesniojo amžiaus vaikams. Aktorius stengiasi, kad būtų linksma ir vaikams, ir tėvams. Jis seka G.Rodari’o istorijas, improvizuoja šmaikščias replikas apie "tramvajų" ir kitas aktualijas suaugusiems, bet svarbiausia - it mažame šou, žiūrint bendraamžiams ir tėvams, siūlo mažiesiems žaisti pasakų herojų vaidmenimis. Pabūti "karaliais ir princesėmis" nori daugelis, bet, va, palipus ant scenos ne vienam drąsa išgaruoja. Aktorius ragina vaikus kartu ir dainuoti, ir žaisti. Kiekvieną dalyvį apdovanoja tai popierine "karūna", tai kokiu kitu vaikams mielu siurprizu. Bet kuo daugiau susirenka žiūrovų, tuo aktoriui sunkiau: reikia manipiliuoti dekoracijomis, sekti pasakas, dėmesiu aprėpti sėdinčius galutinėje eilėje, drąsinti mažuosius artistus, kontroliuoti tempą ir situaciją… S.Jačėnas - senas televizijos laidų, reklamos, pramoginių renginių "vilkas". Toji patirtis jam padeda nesutrikti įvairiose situacijose, susikalbėti su marga publika; kita vertus, ji verčia aktorių skubėti, slėptis už "pasiruošusios" šypsenos. Spektaklį geriausia būtų vaidinti 20-30 vaikų auditorijai. Tuomet aktorius rastų kontaktą su kiekvienu mažyliu individualiai. Kai aktorius pluša su šimtu (ar daugiau) žiūrovų, kyla grėsmė, kad bendraujama bus paviršutiniškai, vaikai bus stumdomi kaip figūros lošime: "Tu pasakyk tą, tu - aną… tu pasisuk šen, tu - ten…" Tikslas, vardan ko buvo kuriamas spektakliukas, tolsta it miražas dykumoje…

"Karališki laikai, kai buvome vaikai…" - vienoje istorijoje su ilgesiu atsidūsta S.Jačėnas. Vaikų reakcijos, elgesys scenoje - "Pasakų iš kepurės" žavesys. Turintiems videokameras tėvams verta jas pasiimti, einant į teatrą: vaikams augant, "nesurežisuotos" jų raiškos lieka vis mažiau. "Karališkų laikų" prisiminimai, kad ir mažumą idealizuoti, visuomet jaudina.

Ridas Viskauskas