KIENO SUKURTAS LIETUVOS HERBAS (VYTIS)?

Ne vienam gali kilti toks klausimas. Ypač dėl to, kad ir baltarusiai (liaudiškai - gudai) savo senuoju herbu laiko ant balto arklio jojantį karį su iškeltu kalaviju. Taigi gal lietuviai tokios formos herbą yra perėmę iš baltarusių?
Istorijos šaltiniai, kuriuos yra tyrinėjęs žinomas lenkų kalbininkas Leszekas Bednarczukas (žr. jo straipsnį "Pogoń i wici", išspausdintą žurnalo "Język Polski" LXVI tome, Nr. 3-4), rodo, kad Lietuvos herbo - vyties - kūrėjai buvę patys lietuviai. Šio straipsnio autorius cituoja iš istoriko M.Stryjkowskio darbo "O początkach... narodu litewskiego" ("Apie lietuvių tautos... pradžią"), rašyto apie 1570-1580 m., tokias eilutes:

Lecz Mendog okrzciwszy się wziął
błogosławieństwo,
Od papieża herb nowy na nowe królestwo:
W zbroi męża na koniu z mieczem
wyniosłego,
Goniącego na koniu najezdnika swego.

Bet Mindaugas apsikrikštijęs priėmė
palaiminimą,
Iš popiežiaus naują herbą naujai
karalystei:
Ant arklio ginkluotą vyrą su iškeltu kardu,
Vejantį su arkliu savo užpuoliką
(pažodinis vertimas - J.P.).

Šios eilutės rodytų, kad jau Mindaugo laikais galėjęs būti mūsų dabartinio herbo prototipas. Žinoma, tai tik spėjimas, nes M.Stryjkowskio fantazija eiliuotame tekste jo gyvenamuoju metu ir anksčiau (XIV-XV a.) vartotą raitelio formos herbą galėjo nukelti net į XIII a. vidurį ir susieti su Mindaugo krikštu. Tačiau turint galvoje, kad raitelio formos herbas randamas XIV a. galo Jogailos antspauduose (žr. E.Gudavičius. "Lietuvos istorija", p. 147, 188), t.y. tuo metu, kai baltarusiai kaip savarankiška tautinė bendruomenė nei etniniu, nei juo labiau valstybiniu atžvilgiu dar nebuvo susiformavusi, minėtų M.Stryjkowskio eilučių turinio negalima laikyti vien tik grynos fantazijos vaisiumi. Lietuvos valstybės, karalystės kūrimas reikalavo ir herbinės atributikos, kurios sudarymo bandymų galėjo būti net Mindaugo laikais.
Taigi nėra abejonės, kad baltarusiai, kurių gyvenamoji teritorija jau nuo Gedimino laikų (dalis ir anksčiau) priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, priėmė lietuvių vadovaujamos valstybės herbą - vytį, o ne atvirkščiai. Ar lietuviai, kurdami tokį herbą, bus kiek nusižiūrėję į kitų tautų ar vėliavų herbus, sunku pasakyti. Tai heraldikos specialistai dar turėtų patyrinėti.
Dėl paties herbo pavadinimo vytis, yra pareikšta įvairių nuomonių. Seniausias žinomas lietuvių rašto paminklas, kuriame bene pirmą kartą pavartotas šis pavadinimas, - mūsų XIX a. pirmosios pusės bei vidurio rašytojo ir istoriko Simono Daukanto "Būdas senovės lietuvių", išspausdintas 1846 m. J.Laukio slapyvardžiu. Kalbininkas Pranas Skardžius todėl manė jį ir buvus sukurtą šio rašytojo naujadarą lenkų pogoń pavyzdžiu (žr. jo straipsnį, išspausdintą 1937 m. "Gimtojoje kalboje"). Tačiau minėtas L.Bednarczukas tokį aiškinimą laiko nepagrįstu, nes lenkų pogoń niekad nereiškęs "vijančiojo (riterio)", o lietuvių kalboje esąs gerai dokumentuotas žodis vytynės, reiškiantis "pościg, gonitwę", ir veiksmažodis vejł, vijau, vżti - "pędzić, ścigać". Be to, šaknis vy - slypinti vardažodžiuose Vytenis, Vżtautas (min. str., p. 168). Toks aiškinimas man rodos, yra gana patikimas. Viena, nors žodis vytis neužfiksuotas ankstesniuose lietuvių rašto paminkluose, bet tai galima paaiškinti lietuviškų politinio bei karinio pobūdžio raštų, kuriuose "herbo" sąvoka būtų reikalinga, nebuvimu. Antra, vytis (dabar dažniau kirčiuojama vytis) yra labai būdingo liaudies kalbai darybinio modelio žodis, plg. pżkti-pyktis, krżpti-kryptis, baigti-baigtis, mirti-mirtis, svirti-svirtis, žūti-žūtis ir kitus. Trečia, jeigu lenkų pogoń, kaip rašo L.Bednarczukas, iš tikrųjų neturėjęs reikšmės "vijantysis, vijūnas", tad ir vyčio ar vyties semantika neleidžia herbo pavadinimo sieti su lenkiškuoju žodžiu.
Išvada: Lietuvos valstybinio ženklo - herbo - forma sukurta pačių lietuvių veikiausiai XIV a. (gal ir anksčiau?) ir, tapusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simboliu, išliko po įvairių istorinių peripetijų ligi pat mūsų laikų.