IZRAELIO VIDEO + LIETUVOS GRAFIKA ŠMC ERDVĖJE

Ariel Jannay. "Aplinka - lemiamas momentas". 2003

Vieta: ŠMC (Vokiečių g. 2., Vilnius).

Data: 2003.V.15-VI.15.

Pavadinimas: "Po to: pereinamasis laikotarpis (Tel Avivo video) + Lietuvos grafika 2003 ir Trečioji tarptautinė dailininko knygos trienalė".

Pereinamojo laikotarpio labirintuose.

Tokia paprasta nepaprastai karšto šeštadienio popietė, įžūlūs topolių pūkai bando nutūpti pačiose netinkamiausiose vietose ir aš, naikinanti didžiulę vyšninių ledų porciją prie dar didesnių ŠMC durų. Pagaliau įvirstu į tokias žiemiškai šaltas, vėsias ŠMC patalpas - erdvu, balta, tik varveklių betrūksta. Kelionę pradėti nusprendžiu nuo Izraelio menininkų videodarbų, linksmesnę (desertinę) parodos dalį pasilikdama pabaigai (nepatinka iš parodų išeiti sulinkus kaip klaustukui dėl depresuojančių kūrinių svorio, kaip nutiko po dailininkės M. I. Rožanskaitės tapybos parodos). Užlipu į antrą aukštą, ir, praskleidusi sunkią vienos iš patalpų uždangą, patenku į didelę, tamsią salę. Kelias sekundes markstausi, kol išvystu dvi žmogystas, tupinčias ant suoliuko prieš Ariel Jannay videoinstaliaciją "Aplinka". Išvydusios mano karingai atkištą tušinuką ir baltus popieriaus lapus, jos tyliai pasišalina, atlaisvindamos vietą. Uždanga nusileidžia, ir aš lieku viena klaidžioti po Izraelio pereinamojo laikotarpio labirintus. Tarp ištirpusios praeities ir ateities lyg tarpinė stotelė lieka dabartis. Šioje parodoje stengiamasi atskleisti dabartinę Izraelio realybę, tuo pat metu piešdami ir galimos ateities viziją. Ateities laukimas įkalintas merdinčioje dabartyje... Ariel Jannay videoinstaliacijoje "Aplinka" - statybos vietos, transformacijos zonos. Sustingstu ant suoliuko. Lėtai besikaitaliojant vaizdams, lėtai dėliojasi ir mano mintys. Prieš akis slenka Tel Avivo vaizdai: gatvės, namai, mašinos, keliai, statybų vietos, kurios atrodo kaip karo nusiaubtos teritorijos. Kažkoks miręs kraštovaizdis (visai neprimena linksmų kurortinių paveiksliukų, reklamuojančių Izraelį turistams: žydra jūra, žydras dangus, nesibaigianti saulė ir kraštas puikus). Snūduriuojantis judrumas. Sustingusi dabartis, pamėkliška ateitis, lyg vaiduokliai - nebaigti statyti namai, plytų, gelžgalių ir kitokių statybinių medžiagų liekanos.

Didelis vaizdo ekranas sukuria iliuziją, lyg tu pats stovėtum tose gatvėse ir ieškotum išeities, gal kelio į geresnį gyvenimą.

Rotem Balva videodarbas "Op Allah". Ekrane - du besifechtuojantys vyrai. Filmuota sporto salėje iš viršaus. Kovos įtampą dar labiau sustiprina iš kolonėlių sklindantys garsai: špagų skambesys, vyrų šūksniai. Kūnu nuropoja šiurpuliukai. Kova už būvį? Už išlikimą? Ateitį? Aliuzija į dabartį, kaip į nuolatinę kovą? Eliasaf Kowner videodarbe "Centras" naudoja kitų istorijas, aprašydamas dabartį iš kitokio pažinimo taško. Tipiškame TV ekrane - dvi kavinėje besišnekučiuojančios moterys. Pokalbio tema - plepalai "apie viską ir apie nieką". Viena jų - liesa ir pasitempusi it Don Kichotas, kita - apvali ir guvi lyg jo bendražygis, bet kalba jos ne apie vėjo malūnus - žodžių mišrainė apie vyrus, papuošalus, dietas, vaikus, madą... Abi jau pagyvenusios, veiduose - metų žymės, bet vis dar bandančios atlikti jaunystėje turėtas "roles": liesoji, įsitempusi blondinė siūliniais antakiais, sudėtais dantimis ir dideliais auskarais su žėrinčiais brangakmeniais (o gal pigiais stikliukais), vis dar vaizduoja esanti "aristokratiškų manierų" manekenė, o apkūnioji, su liulančia krūtine, silikoninėm ir klaikiai apvestom lūpom bei grybo formos skrybėle - erotiška "pussy cat" (nors pagal visus gabaritus primena "a little piggy"). Graudu, juokinga, gaila... Effi Weiss ir Amir Borenstein videodarbas "Vil Nor". Vilniaus Gaonas (1720 -1797) buvo pagrindinis šio videokūrinio inspiracijos šaltinis, tačiau nei viena scena neparemta faktais. Tai nespalvotas filmukas apie mokslininką, sergantį aistra mokslui. Dieną naktį sėdėdavęs prie žvakių šviesos, kojas įmerkęs į pilną ledinio vandens dubenį, kad neužmigtų, beskaitant knygas, kol vieną naktį sugalvoja nuvykti į Izraelį... Taip prasideda jo nesibaigianti kelionė. Tarsi šizofreniška pasaka be galo - ilga, nuobodi, kelianti žiovulį. Pagaliau iš tamsių ir šaltų videolabirintų patenku į šviesų koridorių, sustodama ties paskutiniais darbais. Prieš mane - du televizoriai, du Ariel Jannay darbai "Tu lauksi ir aš grįšiu" + "Visos meilės yra sudėtingos", kalbantys tarpusavyje. Pirmąjame lyginamos baltos kelnės, antrąjame - baltom kelnėm (tom pačiom?) mūvintis vaikinas bėga laukais. Interpretacija: tu palauk, aš čia išsilyginsiu kelnes, o tada jau atbėgsiu rėkdamas žaliuojančiais laukais pas tave... Pralinksmėjusi nuo šio vaizdo (labai jau juokingai mosuoja rankom ir kojom bėgdamas), nustriksiu šviesiais ir stikliniais koridoriais ieškoti kitos parodos (savo deserto).

Parodą "Lietuvos grafika 2003" sudaro 4 dalys: 1) šiuolaikiniai estampai - dalyvauja daugiau kaip 60 įvairių kartų autorių. Patebimos konceptualumo tendencijos, naujų technikų įtaka, naujovių paieška; 2) knygų grafika - apie 10 autorių, džiugina knygų įliustracijų originalumas ir profesionalumas; 3) rankų darbo popieriaus objektai - dalyvauja apie 15 autorių. Tai konkretūs darbai ir metaforiškų užuominų kupini kūriniai; 4) Trečioji tarptautinė knygos trienalė - 100 autorių iš įvairių šalių (ši trienalė tampa pasaulyje pripažintu renginiu). Iš visos puokštės išsirenku tai, kas mane labiausiai domina - rankų darbo popieriaus kūriniai, tad nieko nelaukdama susirandu salę ir patenku į mėlyną mėlyną erdvę, kurioje: "Ant laiptų / guli / Baltas cepelinas / Ant sienų skraidžioja / dar / baltesni sapnai, / šviesūs lyg dūmai..." Aš nejuokauju - baltas cepelinas iš tiesų voliojas ant laiptų, vos tik įžengus į šią Rytais ir ramybe kvepiančią salę. Cepelinas iš popieriaus (o!). Kairėje - televizorius, transliuojantis rytietišką muziką ir popieriaus gamybos ritualą (tik šalia jo sumestos guminės pagalvėlės atsisėsti labiau primena purvinus kilimėlius kojoms valyti, kuriuos norisi išspardyti, fu). Mėlynos sienos, švelnios pieno ir vanilės spalvos kūriniai, kurie atrodo lengvi kaip plunksna ir trapūs it vafliai, sukuria įspūdį, kad patekai į meditacijai skirtą kambarėlį, o čia - kaip tik arbatai skirti, jaukūs Ingos Dargužytės "Balti indeliai", kurių dugne randi miegant po mažą ornamentą... Ant sienų snūduriuojantys angelo sparnai (Violeta Juškutė "Rūbas") traukia akį plunksnų tikroviškumu, trapumu, lengvumu ir masina nors trumpam pasivogus paskraidyti po angelų pėdutėm ištepliotą baltą erdvę... Kokie smagūs ir kvepiantys Ingos Dargužytės "Kvapnūs indeliai", pagaminti popierių maišant su įvairiais kvapniais prieskoniais, skirtingi aromatai kutena nosį: cinamonas, kmynai, ir kiti neatpažinti kvapai. Tiesą sakant, norėjosi juos ne arbatai naudoti, o paprasčiausiai... sukramsnoti - toks skanus kvapų debesėlis kabojo virš kiekvieno indelio! Vienas iš įspūdingiausių parodos darbų - Danguolės Dauknytės "Akimirka". Didžiulis raizgytų, tarpusavyje suklijuotų siūlų "gobelenas", dekoruotas trapiais džiovintais, permatomais lapeliais, kurio centre - popierinė piršto atspaudo imitacija. Rusvi suraizgyti siūlai permatomi lyg voratinklis, todėl originaliai atrodo ant sienos sklandantis šio darbo šešėlis - lyg antras kūrinys, nutapytas kiniškom plunksnelėm, atsiradęs iš sapnų ir šešėlių karalystės. Mistinę nuotaiką skleidžiantis popierinių lempų kampelis traukė link savęs netradicine formų ir faktūrų įvairove. Ypač žaismingai atrodo V. Lingio lempa "Šokantis žmogeliukas" kaip ir nuotaikinga, šmaikšti, vaikiškai žavi L. Šalčiūtės "Širdelių" kolekcija. Taigi su tokiom skaidriom mintim išeinu iš ŠMC patalpų į pūkų pribarstytas gatves. Galvoje kaitaliojasi mintys. Kaip bebūtų, eidama dėlioju įspūdžių mozaiką:

- Jei Izraelyje pereinamasis laikotarpis, tai Lietuvoje - kas?

- Viva Lietuvos grafika ir knygos (ilgiausių metų, ilgiausių...).

- Popieriniai daikčiukai žavi savo laikinumu ir trapumu. Akimirkos menas. Rytietiškas sapnas, apraizgytas postmodernistiniais miglos siūlais.

Reziumė: kokio dydžio tavo pasaulis? ar dar užteks vietos menui, sapnui, gyvenimui?..