LIETUVIAI SVETUR

TĖVYNĖ JAM AUKSU ŽIBĖJO

Išeivijos lietuviai pažymėjo poeto ir prozininko Petro Babicko (1903-1991) gimimo šimtąsias metines. Lietuvos universitete studijavęs literatūrą ir istoriją, jis prisidėjo prie radiofono steigimo Kaune, išleido kelis ekspresionistinių eilėraščių rinkinius, prozos knygų vaikams. 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, gyveno ir mirė Brazilijoje.

Nors išeivijoje P.Babickas parašė ir išleido eilėraščių rinkinius "Toli nuo Tėvynės", "Eilėraščiai", "Svetimoj padangėj", prozos knygų lietuvių, ispanų, portugalų kalbomis, tačiau jo literatūrinis palikimas mažai tyrinėtas, - rašoma "Draugo" kultūriniame priede išspausdintame A.Zolubo straipsnyje "Jam tėvynė auksu žvilgėjo". Studiją apie P.Babicko gyvenimą ir kūrybą yra parašiusi Čikagos pedagoginio instituto absolventė T.Rudaitytė. Neseniai mirusio išeivijos publicisto prelato J.Prunskio redaguotame ir 1958 m. išleistame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje "Mano pasaulėžiūra" randame P.Babicko credo, išdėstytą laiške J.Prunskiui. Šiame laiške, publikuojamame "Drauge", P.Babickas, be kita ko, rašė: "Lietuvių tautai, atsirėmusiai į savo tūkstančių metų praeitį, iš tėvų ir protėvių paveldėtą išmintį ir dorą, skirta gyventi iki pasaulio pabaigos, tačiau, kadangi dabar mes pergyvename tai, ką visa Europa jau patyrė Atilos ir tautų kraustymosi metu, - mums nutautėjimo pavojus yra tikras Damoklo kardas. Ištautėję mes neverti nė sudilusio skatiko. Būsime tik trąša kitų tautų rožėms ir ąžuolams. Išlikę gintaro krašto, Marijos žemės, Rūpintojėlių šalies sūnumis, mes esame ir būsime unikumai, kuriais visi stebėsis, daug kas pavydės, ir niekas mūsų nenugalės, nes gimti lietuviu yra daug didesnė Dievo dovana, negu kad galvoja buvęs DP, dabar važinėjąs žvilgančiu automobiliu po Ameriką… Negalima svetimtaučiui išmokti tikrai kalbėti ir mąstyti bei elgtis lietuviškai, negalima nusipirkti lietuviškos sielos, kaip "Sieto", negalima lietuviui be bausmės parduoti tą sielą už dolerį".

SOVIETMEČIO LITERATŪROS IR DAILĖS KŪRINIŲ POTEKSTĖ

A.Mackaus knygų leidimo fondas vėl išleido gerą, ypač literatūrologų ir menotyrininkų dėmesio vertą knygą - Dano Lapkaus studiją "Poteksčių ribos". Knyga pagrįsta Ilinojaus universitete Čikagoje 2001 m. apginta daktaro disertacija.

Pasitelkdamas naujus teksto analizės būdus, suponuojančius tarpdisciplininį požiūrį, autorius nagrinėja mūsų literatūrologų ir menotyrininkų mažai gvildentą sovietmečio prozos ir dailės kūrinių potekstę, arba Ezopo kalbą.

Štai tik keli knygoje išsamiai nagrinėjami pavyzdžiai. J.Avyžiaus "Chameleono spalvose" (1979) pasakotojui jau nekyla klausimų apie privilegijų menininkams teisėtumą, švelniai kritikuojama kūrybos cenzūros politika sovietmečiu. Tais pat metais pasirodžiusiame J.Baltušio romane "Sakmė apie Juzą" pokario partizanai, nors ir vadinami banditais, o ūkininkai - buožėmis, bet ir vieni, ir kiti autoriaus pavaizduoti palankiau už sovietinius aktyvistus. J.Apučio "Rudenio žolėje" (1980), J.Glinskio "Kinge" (1981), R.Klimo "Gintėje ir jos žmoguje" (1981), S.Šaltenio "Atminimo cukruje" (1983) svarbiausia yra potekstė: dominuoja metaforos, simboliai, paslėptos reikšmės palyginimai. 1985 m. J.Apučio "Keleivio novelėse" ideologiniai teiginiai paslėpti buitinėse scenose. B.Radzevičiaus "Priešaušrio vieškeliuose" (1985) pavaizduota tautos sovietizacija, kviečiama atsipeikėti, nustoti slėptis, atsigręžti į tikrą žmogų. 1987 m. R.Gavelis "Berankyje", R.Šavelis "Amžinojoje šviesoje" atvirai aprašo politinių kalinių išgyvenimus Sibire. R.Granausko "Gyvenimas po klevu" (1988) piešia tragiškai realistinį sovietinio Lietuvos kaimo paveikslą, kritikuoja santvarką, atvedusią žmogų į aklavietę. 1989 m. išleistas J.Ivanauskaitės rinkinys "Kaip užsiauginti baimę" ragina skaitytoją nebebijoti, vidujai išsilaisvinti.

Studijoje "Poteksčių ribos" D.Lapkus nagrinėja taip pat dailės potekstes. Devintajame dešimtmetyje tylų socialistinio realizmo kompromitavimą pakeitė atviras dailininkų sabotažas. Pasak autoriaus, ir anksčiau buvo aiškiai nekonformistinių darbų, tačiau jie funkcionavo privačioje erdvėje. Tuo tarpu devintojo dešimtmečio viduryje ir ypač gale parodų salėse tokie darbai jau sudarė daugumą. D.Lapkaus knygoje itin plačiai nagrinėjami dailininkų V.Antanavičiaus, K.Dereškevičiaus, V.Kisarausko, A.Kuro, E.Lubytės, R.Vaitekūno, K.Zimblytės tapybos ir kiti darbai bei jų potekstės.

Studijos autorius D.Lapkus gimė (1964 m.) ir augo Šiauliuose, Lietuvos valstybiniame dailės institute įgijo menotyrininko diplomą, o Ilinojaus universitete Čikagoje - slavų bei baltų kalbų ir literatūrų magistro ir filosofijos daktaro laipsnius. Šiuo metu jis studijuoja teisę Deitono (Ohajo valst.) universitete.

ČIKAGOS LIETUVIŲ OPEROS PREMJERA

Čikagos lietuvių opera jau 47 metus šio didmiesčio tautiečiams ir kitai publikai kasmet padovanoja profesionaliai pastatytą operą. Neseniai Mortono gimnazijos salėje su dideliu pasisekimu nuskambėjo G.Verdi operos "Kaukių balius" premjera.

"Beveik visuotinė nuomonė: "Kaukių balius" buvo vienas iš geriausiai pavykusių Lietuvių operos spektaklių", - "Drauge" rašo J.D.Bartnykas. Jo manymu, atskirai minėtini šios operos veteranai - J.Savrimas ir V.Momkus (pastarasis yra ir operos valdybos pirmininkas). Nors šių solistų vaidmenys nebuvo pagrindiniai, bet jų balsai skambėjo tvirtai, be jokio virpulio žymių. Kitas apžvalgininkas K.Nainys priduria, jog žavingais balsais pasižymėjo visos trys moterys - iš Lietuvos talkinti atvykusios solistės V.Balsytė, atlikusi pagrindinį Amelijos vaidmenį, L.Račkauskaitė-Čiurinskienė ir jau spėjusi tapti Čikagos čiabuve N.Grigalavičiūtė. Gerai vertinamas Lietuvių operos senbuvio maestro A.Vasaičio dirigentiškos lazdelės mostų valdomas orkestras. Operą režisavo iš Vilniaus atvykęs E.Domarkas.

Parengta pagal užsienio lietuvių dienraščio "Draugas" pranešimus