ŽMOGUS SU KINO KAMERA IR "CINEMATIC ORCHESTRA"

"Cinematic Orchestra"

Festivalį visada patogu traktuoti kaip organišką meno kūrinį, kuris susideda iš koncertų, spektaklių, filmų ar kitų festivalinių dėmenų ir kurį formaliai galima išreikšti klasikine formule: pradžia-vyksmas-kulminacija-pabaiga. Žinia, tobuli pavidalai retai pasitaiko, be to, - jie nuobodoki: "nukrypimai nuo normos", "iškritimai iš konteksto", "implantavimai" kur kas įdomesni ir labiau inspiruojantys nei kanoniška seka.

Vien tik peržvelgus šiemetinio "Vilnius Jazz" programą, buvo aišku, kad nebylusis Dzigos Vertovo filmas "Žmogus su kino kamera", gyvai įgarsinamas "Cinematic Orchestra" (Didžioji Britanija), taps inkliuzu, festivalio pabaigai suteiksiančiu kiek kitokį nei įprasta akcentą. Ir pirmiausia - žanro atžvilgiu. Begarsės kino juostos demonstravimas su čia pat "taperiuojančiais" atlikėjais visada patenka į dėmesio centrą (nors ką reiškia "visada", kai tokių kino seansų Vilniuje per keletą metų įvyko vos pora?). Galbūt labiausiai intriguojančiu momentu čia tampa vaizdo ir garso koreliacija, kurios atsiradimo priežastis labai proziška - nebyliojo kino epochoje improvizuojantys muzikantai buvo samdomi tam, kad kino aparato keliamas triukšmas neerzintų žiūrovų. O pačios muzikos nesiklausyta, juolab kad ji tebuvo fonas vaizdui, kurį ir taip lengviau suvokti nei muziką. Dabar, kai šis žanras tapo antikvarine retenybe, pasikeitė ir "muzikinės dalies" funkcijos - muzika jau ne improvizuojama vietoje, o yra iš anksto kuriama, vėliau dažnai įrašoma ir vertinama kaip atskiras, nuo vaizdo nebepriklausąs kūrinys. Taip buvo 2000 metų Vilniaus festivalyje, kai "Drakulą" (1931) "Lietuvos" kino teatre įgarsino Philipas Glassas su "Kronos Quartet". O šįmet, rugsėjo 21 d., Kongresų rūmų salėje grupė "Cinematic Orchestra" iliustravo D.Vertovo moderniąją dokumentiką. Titrai filmo pradžioje manifestuoja, kad tai kinas be dekoracijų, be aktorių ir be scenarijaus, - tai tiesiog fragmentai "iš kino operatoriaus dienoraščio". Nostalgiški reginiai, nukeliantys į komunistinį trečiojo dešimtmečio didmiestį Odesą. Šen bei ten sušmėžuojantys plakatai su Lenino galvomis, liaudies džiaugsmai ir vargai, urbanistiniai peizažai, intymios miestiečių erdvės ir taip toliau. Tai tikra kino kameros odisėja su "kino kine" efektu, arka sujungiančiu pradžią su pabaiga. Apskritai tai tarsi dviguba istorija, brėžianti dvigubą naratyvą, kuriame veikia du pagrindiniai veikėjai: smalsi "kino akis" (stebėtojas) ir miestas (stebimas objektas).

Nors Vertovo kino juosta ir "Cinematic Orchestra" garso takelis kardinaliai skirtingi, abu yra atsiradę iš miesto sugestijų ir impresijų. Tik pirmoji dokumentiškai fiksuoja (ir plakatiškai ideologizuoja) XX a. pradžios komunistinės darbo klasės realijas, o antrasis atstovauja geriausioms klubinėms nūdienos tradicijoms. Ir, atrodo, puikiai žino "vežančios" muzikos receptą: ryškus ritmas, išreiškiamas perkusija bei fortepijonu, plius lakoniškos, koncentruotos, pasikartojančios saksofono melodinės replikos, spalvinamos elektronine harmonija ir tembrais. Iš esmės grupės instrumentinė sudėtis tokia, kokia dažnai pasitaiko klasikinį džiazą išpažįstančiuose kolektyvuose: saksofonas, fortepijonas, bosinė gitara, mušamieji. Tačiau "Cinematic" nuo pat pradžios duoda savitą toną, kurio niekaip neįmanoma įsprausti į vieno kokio nors stiliaus rėmus. Iš "gyvo" garso ir elektronikos formuojamas acid jazz skambesys maišomas su trip hop, drum`n`bass ritmais, besidriekiančiomis ambient harmonijomis ir saikingai naudojamais scratch, kurių, beje, atsisakyta studijiniame projekto įraše. Ši stilistinė mišrainė gaminama profesionaliai, skoningai, paliekant erdvės vizualiems pojūčiams - vaizdas su muzika be jokių konkurencinių kovų taikiai sugyvena ir pasidalija stebėtojo-klausytojo dėmesį, eidami išvien. Paraleliai suintensyvėjančiu veiksmu auginamas ir garsas, tirštinami muzikiniai įvykiai. Neišvengiamai šiame žanre atsirandantys tiesmuki garsiniai iliustraciniai momentai (kad ir kadro su grojančiu orkestru įgarsinimas archyviniu retromelodijos įrašu arba išplaukiančio laivo signalas, greitosios pagalbos sirenos imitacija ir t.t.) "Cinematic" naudojami saikingai ir netgi šmaikščiai, randant tikriausiai tik šiandien juoką keliančių praeities detalių.

Antroji, "bisinė", dalis, švelniai tariant, nuvylė. Ekrane projektuojami vaizdai aqua tematika - "iš tropikų jūrų žuvų ir planktono gyvenimo" (jei jau kalbame apie dokumentiką, tai reikia pasakyti, kad "National Geographic" kanalo transliacijos kur kas įspūdingesnės). Ir koks paradoksas - šią muzikinę dalį lyginant su D.Vertovo filmo įgarsinimu, klausa nepagavo jokio esmingesnio skirtumo! Skambesys stilistiškai identiškas, tik džiazo muzikos požiūriu truputį nuosaikesnis, su tradiciniais saksofono, mušamųjų solo. Jeigu kas nors būtų sukeitęs pirmosios ir antrosios dalies vaizdą ar garsą vietomis, t.y. jei "žuvytes" iliustruotų muzikiniai fragmentai iš "Žmogaus su kino kamera" ar atvirkščiai, niekas "apgavystės" nė nepastebėtų. Žodžiu, video - sau, muzika - sau. Tiesiog buvo pasitikima savaiminiu malonaus vaizdo ir malonaus garso poveikiu. Apskritai grupės vykdoma politika (šiais metais pasirodė projekto "Žmogus su kino kamera" DVD ir CD) bei jos gaminamas produktas aiškiai byloja apie komercinę orientaciją į kur kas platesnę auditoriją, nei išranki eksperimentinio meno mėgėjų mažuma. Antraip su žuvytėmis jie toli nenuplauktų...

P.S. Jei pasigedote čia "Cinematic Orchestra" narių biografijų arba informacijos apie pačią grupę, - apsilankykite www.vilniusjazz.lt bei www.cinematicorchestra.com svetainėse.