KAUNO NAUJOSIOS MUZIKOS FESTIVALIS "IŠ ARTI"

Lapkričio 12-16 d. Kauno naujosios muzikos festivalis "Iš arti" pakvietė klausytojus į penkis įvairių žanrų ir stilių muzikos koncertus. Šis festivalis Kaune rengiamas jau aštuntą kartą, jo programos kaskart nudžiugina ne tik Lietuvos, ypač Kauno, kompozitorių kūrinių premjeromis, bet ir Lietuvoje dar neskambėjusių užsienio kompozitorių darbais. Festivalio žanrų spektras labai platus – nuo kamerinių kūrinių iki multimedijos projektų.

Pirmasis festivalio koncertas buvo skirtas Šiaurės Amerikos kompozitorių muzikai, kurią pristatė Pendereckio styginių kvartetas (Kanada). Daug patrauklumo kvarteto programai suteikė naujosios muzikos klasika – George’o Crumbo "Black Angels" ir nepaprasta Steve’o Reicho kelionė į vaikystę kūrinyje styginių kvartetui ir fonogramai "Different Trains". Koncertą pradėjęs Peterio Hatcho kūrinys "Gathered Evidence" atskleidė kūrybos esmꠖ kiekvienas aplinkos garsas, fiksuojamas kompozitoriaus sąmonėje, turi įtakos jo kuriamai muzikai. Kūrinio fonograma ir panaudoti šviesos efektai – tai kompozitoriaus gyvenamoji aplinka, styginių kvarteto atliekama muzika – jo kūryba, todėl kvartetas neišvengiamai "reaguoja" į aplinkos pasikeitimus. Kūrinyje panaudota koliažo technika – skamba klasikinės muzikos ištraukos, kurias užgožia iš radijo imtuvo sklindantys garsai... Gal tai klasikinės muzikos likimas šiandien? Kompozicijos pabaigoje nuskambėjusi paskutinė fonogramos frazė "Music is all around us if we only have ears" ("Viskas aplink mus yra muzika, jei tik mes turime ausis") galėjo tapti viso festivalio moto, tačiau kartu ir įpareigojo klausytoją ne tik atidžiai klausytis, bet ir vertinti girdimą muziką.

Vaizdinę medžiagą, kurią Steve’o Reicho kūriniui "Different Trains" sukūrė Stefanas Rose‘as, galima laikyti muzikos videointerpretacija. Traukiniai ne tik keliauja įvairiais maršrutais ekrane, bet ir kiekvienas jų turi savitas muzikines intonacijas. Minimalistinė muzika – tai statikos koncepcija, neturinti tikslo papasakoti ką nors "nuo iki", kūriniai grindžiami ribotų muzikos elementų kiekiu, dažniausiai formuojami repetityvine technika. Kompozicijos "Different Trains" pagrindą sudaro istorinių videojuostų apie holokausto aukas garsinės intonacijos: kiekvieną kartą nuskambėjus moters balsui, jos intonacijas kartoja altas, vyro balsą – violončelė, traukinio švilpimą – smuikai. Kūrinio emblema tapo 1941 metai – ne tik dėl savo prasmės, bet ir dėl skambesio nineteen forty-one, kaip teigė pats kompozitorius.

Skambant George’o Crumbo kompozicijai "Black Angels", į salę vėl sugrįžo mistinė kūrybos proceso nuotaika. Šis kūrinys, jau tapęs naujosios muzikos klasika, buvo sukurtas Vietnamo karo metais. Saikingas ir netradicinis mušamųjų instrumentų panaudojimas tik sustiprino efektą, kurį kūrė scenos apšvietimas ir plazdančios žvakių liepsnelės. Specialių garso efektų buvo pasiekiama įprastais muzikos instrumentais. Siurrealistinį įspūdį paliko netradiciniai sugretinimai, styginių kvarteto garso sustiprinimas elektronika. Kompozitorius savo kūryboje naudojo ir neįprastus strykavimo būdus: stygos užgaunamos stryku netoli stygų derinimo kaištelių, strykas laikomas taip, kaip griežiant viola, ar juo griežiama tarp kairės rankos pirštų ir stygų kaištelių. Tuo pačiu stryku buvo užgaunamos ne tik styginių instrumentų stygos, bet ir gongas, kurio metaliniai virpesiai sukūrė neįprastą įtampą, bei scenoje išdėliotos taurės, skleidžiančios krištolinio tyrumo garsus.

Užsieniečių kompozitorių kūrybos koncerte neretai girdėjome fonogramas, matėme scenografiją ar vaizdo efektus, tuo tarpu lietuvių autoriai liko ištikimi akademinei muzikai – skambėjo gryna "gyvai" atliekama muzika.

Lapkričio 13 dieną įvyko Kauno kompozitorių kamerinės muzikos kūrinių premjeros. Kūrinius atliko Kauno styginių kvartetas ir solistai. Koncertą pradėjo Algimanto Kubiliūno Styginių kvartetas Nr.3. Klausant šio kūrinio atrodė, lyg instrumentai bendrautų tarpusavyje, lyg girdėtume jų minčių tėkmę, intuityviai jaustume lietuvių liaudies muzikos įtaką. Ši minčių ir jausmų erdvė formuojama iš garsų, išreiškiančių sudėtingą dvasinę būseną, skausmą, ramybę ir susitaikymą... Filosofinę koncerto nuotaiką pratęsė Dalios Kairaitytės "Krantų kantata", skirta styginių kvartetui, obojui (Robertas Beinaris), sopranui (Sabina Martinaitytė) ir fortepijonui (Audronė Eitmanavičiūtė). Tai kūrinys apie amžiną laimės siekimą neprarandant vilties net tada, kai nebėra kur eiti. "Krantų kantatą" sudaro trys atraminiai taškai – trys "krantai": Tylos, Nerimo ir Meilės. Žmogus savo gyvenime išgyvena visus šiuos periodus – tai atskleidžia kūrinyje panaudota A. A. Jonyno poezija. Poetinis tekstas čia tiesiogiai veikia ritmiką, o prasminių teksto akcentų iškėlimas bei išplėtimas lemia metro kaitą ir visą kūrinio formą.

Zitos Bružaitės soneto II "Lietus mane myli" pagrindu tapo keturi garsai, kuriuos pasufleravo kūrinio pavadinimas: la – mi – mi – la. Aurimo Dačiolos tekstas itin rafinuotai perteikė rudenėjančios gamtos ir vienatvės nuotaiką. Kompozicija skirta styginių kvartetui, sopranui (Skaidra Jančaitė) ir fortepijonui (Aušra Bartkevičiūtė), vokalinė partija čia užima dominuojančią poziciją – svarbiausias tampa teksto rečitavimas, jungiamas su bel canto ir džiazinėmis intonacijomis.

Tęsdamas seriją "I like…", kompozitorius Vidmantas Bartulis kiek keičia patį principą – anksčiau labiau pasikliovęs kitų kūrėjų muzikos citatomis, kūrinyje "I like H. Berlioz" jis akcentuoja stilistinį panašumą, naudoja romantizmo epochai būdingus harmonijos bei faktūros bruožus.

Tos pačios dienos vakarą ištvermingiausi klausytojai buvo kviečiami į elektroninės ir kompiuterinės muzikos koncertą M. K. Čiurlionio dailės muziejaus koncertų salėje. Į festivalį nauja srove įsiliejo Kauno technologijos universiteto Kompiuterinės muzikos klubo nariai, vadovaujami kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus. Čia buvo pristatyti šeši audiovizualiniai projektai, tarp jų – G. Kuprevičiaus "Trys natiurmortai su Lietuva". Daugelyje šio kompozitoriaus kūrinių pastebimas dominuojantis improvizacinis pradas bei ryškios sąsajos su literatūra ar vaizduojamuoju menu atsiskleidė ir čia. Pirmasis natiurmortas pasakoja apie Lietuvos senovę – ekrane regimos liaudies meistrų sukurtos medinės skulptūros, girdimos koliažo principu dėliojamos liaudies muzikos nuotrupos, ir visa tai savotiškai jungia vaizdo fone vingiuojanti kreivė – gal tai pats gyvenimas? Antrame epizode artėjama prie šių dienų, liaudies muzika susipina su džiazo elementais, o paskutiniame natiurmorte atskleidžiama dviejų, nors ir ne visada tarpusavyje derančių, istorinių epochų, dviejų kultūrų jungtis – sintetinami du vaizdai, turintys savo garsinį foną: archyvinis įrašas ir šiuolaikinė popmuzika. Atkreipiamas dėmesys į lietuvių kultūros išlikimą: "Tai tik nuojautos, regėjimai tos ir anos Lietuvos, praeities, dabarties, ateityje..." Šiame projekte G. Kuprevičiui talkino inžinieriai Paulius Sluškonis (garsas) ir Emanuelis Ryklys (vaizdas).

Tito Petrikio darbe "One Hour Of New York" vaizdas tiesiog neatskiriamas nuo garso: jie papildo vienas kitą. Išryškinami pagrindiniai Niujorko kasdienybės akcentai: žmonės, gyvenantys kasdieninėje rutinoje, grandioziniai pastatai ir vis sugrįžtantis džiazo muzikos skambesys. Tai pasakojimas apie du žmones, skirtingai praleidžiančius vieną valandą šiame gigantiškame mieste. Kitas projektas, kurio autoriai – broliai Liudas ir Marijus Svirskai, vadinosi "Abstraktas". Tai industrinio stiliaus vaizdai (gamykla, didžiuliai mechanizmai) ir "metaliniai" garsai. Žmonių sukurtas grandiozinis mechanizmas gali gyvuoti tik padedamas žmonių, nors ir būtų labai galingas, jis, kaip ir viskas pasaulyje, priklauso nuo savo kūrėjo. Aivaro Ben Gončio projektas "Šeima" tarsi skyla į dvi dalis: praeitį ir ateitį. Kūrinio pradžioje dominuoja mušamųjų instrumentų skambesys, o ekrane iš daugybės nuotraukų susidėlioja vienas, tačiau kaskart kitoks veidas. Vėliau kūrinys tarsi "apverčiamas" – muziką papildo džiazo elementai, o ekrane vienas veidas skyla į daugybę įvairiausių nuotraukų. Kolektyvo "Rut Rut" kompozicijos pavadinimas "Chaosmos?" gana dviprasmiškas: neaišku, ko jame daugiau – chaoso (netvarkos) ar kosmoso (tvarkos)... Muzika kuriama iš daugybės įvairių tembrų (netvarka?), tačiau juos vienija džiazo muzikos sąskambiai (tvarka?). Videomedžiaga, prasidedanti nuo baltos linijos juodame fone (netvarka, atsitiktinumas), per abstrakčias formas vystosi iki spiralės (tvarka, istorija, DNR?). Susimąstyti privertė ir Dainiaus Dapkevičiaus "Passia" – gana monotoniškai pateikta videomedžiaga: siaura žolės juostelė, kurią plauna nuolatinė vandens, o gal laiko tėkmė... Pamažu žolių mažėja, ir lieka tik steriliai baltas fonas – gal tai gamtos, o gal žmonijos likimas... Vaizdinei medžiagai kintant, klausytojo dėmesys koncentruojamas į muziką, kuriančią meditacinę nuotaiką. Ji rami, bet ne monotoniška, čia galima išgirsti ir gamtos garsų, ir viduramžių choralo nuotrupų.

Koncerto pabaigoj tamsoje skambėjo anglų kompozitoriaus Simono Wickhamo-Smitho kūrinys "The Horizontality Of Saskatghevan", kurį pristatė autorius. Kompozitorius domisi viduramžių muzika ir budizmu, siekia, kad jo muzika įgautų natūraliai statišką skambesį. Todėl nestebino girdimi budizmo vienuolių muzikai būdingi tembrai, susipinantys su viduramžių sąskambiais, beveik nejuntama ritmika, ilgai tęsiami garsai, kuriantys horizontalumo (lygumos) įspūdį. Kaip sakė autorius, neblogai kalbantis lietuviškai, kūrinio emocinė ir dinaminė skalė buvo plati – nuo griausmingo forte iki visiško nusiraminimo.

Apibendrinant jaunųjų kompozitorių darbus norisi pabrėžti nagrinėjamų temų svarbą ir aktualumą: tai viso, kas gyva, simbiozė ("Abstraktas" bei "Šeima"), gamtos ir kultūros likimas ("Trys natiurmortai su Lietuva", "Passia"), pasaulio sandaros ir tvarkos dviprasmybė ("Chaosmos?", "One Hour Of New York", "Horizontality of Saskatghevan").

Lapkričio 14 d. įvykęs simfoninės muzikos koncertas, kuriame dalyvavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras bei Sabina Martinaitytė (sopranas), dirigavo Robertas Šervenikas, sulaukė daugiausia žiūrovų. Koncertą pradėjusiame G. Kuprevičiaus kūrinyje "Aštuoni metafiziniai romansai" dominavo aukšti, šviesūs tembrai, pučiamieji bei melodiniai mušamieji instrumentai, išraiškingi ritmai. Kompozicija grindžiama 1986-1991 metais sukurtais romansais balsui ir fortepijonui. Tai Antano Maceinos, Jono Juškaičio, Antano Miškinio, Henriko Radausko, Leonardo Andriekaus, Almio Grybausko sukurtos poetinės gelmės, viliojančios savo paslaptimis. Kūrinys baigiamas kulminacija "Čia juk nieko nėra", kur juntamos sąsajos su G. Mahlerio, R.Strausso bei R. Wagnerio vokaliniais ciklais bei pavienėmis dainomis balsui ir orkestrui.

Z. Bružaitės simfoninė poema "Laterna Magica" pasižymėjo vientisumu ir taupiai naudojamomis muzikos išraiškos priemonėmis bei mušamųjų instrumentų skambesiu sustiprinamomis kulminacijomis. Muzikinių idėjų autorė rado viduramžių kompozitoriaus Gvido Aretiečio komponavimo žaidimuose.

Vlado Švedo simfonija Nr.5 "Sacra" – tai autoriaus mintys apie gyvenimo prasmę. Kūrinyje prisimenama gimtinė, tėvai ir protėviai, ciklui dramatizmo suteikė mintis apie kataklizmus ir negandas, kurios šiandieniniame pasaulyje atrodo nebesuvaldomos. Simfonija baigiama filosofiškai: be meilės nėra tikėjimo, be tikėjimo nėra meilės...

Simfoninės muzikos koncertą užbaigė Ramintos Šerkšnytės simfonija "Aisbergas". Kompozitorės kūryboje vyrauja neoromantinės tradicijos, daugelyje kompozicijų ryškios gamtos inspiracijos, įsikūnijančios kaip muzikiniai peizažai. Aisbergo įvaizdis puikiai tiko išreikšti žmogaus vidiniam pasauliui ir jo būties prasmei, galbūt todėl gausiai naudojamos orkestro teikiamos išraiškos priemonės, daugiasluoksnė faktūra.

Sekmadienio vakarą skambėjo baigiamasis festivalio "Iš arti" koncertas, kuriame dalyvavo kamerinis ansamblis "Vilniaus arsenalas" bei solistai. Pagrindinę "Vilniaus arsenalo" programų dalį sudaro XVII-XVIII amžių Vakarų Europos kompozitorių kūriniai, tačiau pastaruoju metu vis daugiau dėmesio kolektyvas skiria šiuolaikinei muzikai. Koncertą pradėjo lyrinė miniatiūra – Dalios Kairaitytės "Sidabro karoliais pabiro lietus ant pušų" (poetinis tekstas autorės); ją atliekant ansambliui talkino tenoras Mindaugas Zimkus. Skaidrių klavikordo "lietaus lašų" fone skambantis šilto tembro solisto balsas taikliai perteikė elegišką rudens nuotaiką. Algirdo Briliaus "Magnificat" – laisvomis variacijomis plėtojama melodija, džiaugsmo spindesys ir neblėstanti viltis, kūrinio ašis – Natalijos Katilienės (sopranas) atliekama melodija. Teisučio Makačino Scherzo fleitai, altui ir klavesinui – Noktiurno ir Scherzo kameriniam orkestrui ir solistams versija. Kompozitoriaus kūrybai svarbios lietuvių liaudies muzikos intonacijos jaučiamos ir šiame kūrinyje, ansamblio balsai formuoja vietisą polifoninį muzikinį audinį.

Felikso Bajoro kompozicija "Aš buvau tarsi migla" sopranui, fleitai, altui ir klavesinui skirta Vėlinėms. Perteikti Libano poeto bei filosofo Kahlilo Gibrano mintis apie mirtį padėjo netradiciniais atlikimo būdais išgaunami alto bei fleitos garsai. Koncerte skambėjo ir dvi Mindaugo Urbaičio kompozicijos. "Rezignacija" sopranui (Skaidra Jančaitė), fleitai, altui ir klavesinui, sukurta Cz. Miłoszo tekstu, išreiškė meditacinę nuotaiką: tęsiamų instrumentų garsų fone skambanti vokalinė partija svyravo tarp dainavimo ir deklamavimo. Kitas kompozitoriaus kūrinys "Der Fal Wagner" buvo sukurtas III Thomo Manno festivalio užsakymu, skambėjo jo variantas, skirtas "Vilniaus arsenalui". Kūrinyje susidūrė dvi "vagneriškos" temos: pirmoji – lyrinė, gausiai chromatizuota ir kurianti "nesibaigiančios melodijos" įspūdį, antroji – judresnė. Pirmoji tema kėlė asociacijas su R. Wagnerio operos "Tristanas ir Izolda" meilės tema – tai iš anksto pasmerktas, bet neišvengiamas jausmas, kaip ir kompozitoriaus noras, o gal greičiau poreikis kurti. Kūrinys baigiamas iš pirmųjų dviejų temų sintezės susiformavusia nauja muzikine medžiaga, kažkuo primenančia kitos R. Wagnerio operos "Tanhoizeris" piligrimų chorą – byla baigta, kompozitorius pasmerktas, bet nepraradęs vilties.

A. Martinaičio kūrinys "Kelias ir keleivis" sopranui (Skaidra Jančaitė), fleitai, altui ir klavesinui užbaigė ne tik sekmadienio koncertą, bet ir visą festivalį. Kūrinys sukurtas pagal Dante’s, S. Gedos, R. M. Rilke‘s, J. Meko, O. Milašiaus tekstus italų, lietuvių, vokiečių bei prancūzų kalbomis, tačiau perėjimai nuo vieno poetinio teksto prie kito buvo beveik nejuntami – juos jungė stilistinis kūrinio vientisumas.

Baigiamajame koncerte skambėjęs klavesino – užmiršto ir šiuolaikinėje muzikoje naujai atgimusio instrumento – tembras tarsi jungė senąją muziką su naująja, skatino klausytojus mėginti savaip interpretuoti ir suprasti čia skambėjusius kūrinius, "iš arti" pažvelgti į šiuolaikinį meną ir surasti save skubančiame pasaulyje. Pasibaigus koncertui, festivalio rengėjai pažadėjo po metų vėl susitikti IX naujosios muzikos festivalyje "Iš arti", o vieni rėmėjų – Irenos Mikuličiūtės dailės galerija – įsteigtu prizu apdovanojo labiausiai įsimintiną kompozitorių, kuriuo tapo Algimantas Kubiliūnas.