VIZITAS VIDEOMENO DIRBTUVĖSE G-LAB

Videomenas – tai palyginti "Šviežia", ypač Lietuvoje, meno praktika, kuri dėl išraiškos lengvumo ir sugebėjimo perduoti daugiasluoksnes idėjas vis sparčiau plinta meno ir muzikos centruose. Šią meno praktiką galima pavadinti dominuojančia ir tuo pačiu ypač skvarbia (papildančia ne tik vizualiuosius, bet ir sceninius menus). Videomenas įtraukia visas šiuolaikinio meno idėjas ir praktikas: abstrakcionizmą, konceptualizmą, minimalizmą, popmeną, performansus, instaliacijas, fotografiją ir kiną. Videomediumas yra pasitelkiamas "chirurginiam" laiko apdorojimui, t.y. video praplečia, pakartoja, greitai "prasuka", pagreitina ar sulėtina, taip pat ir sustabdo laiką. Šiuo atveju diskutuojame su Lietuvos jaunais ir perspektyviais videokūrėjais G-Lab.

G-Lab – kas tai? Šiuolaikinės multimedijos laboratorija ar vaizdo/garso dirbtuvės? Kokie jūsų vaidmenys?

L.A. (Laura ir Arturas). G-Lab paraidžiui tai – Garbštienė Laura ir Arturas Bumšteinas. Parašius brūkšnelį po pirmos raidės, atsiranda laisvai interpretuojamos prasmės, o "Lab" tai kartu ir laboratorija, ir labirintas. Atskirai mes užsiimam savo asmeniniais darbais (tiek vaizdo, tiek garso – V.M.), o kartu įgyvendinam bendrus vizualinius sumanymus. Mūsų vaidmenys labai kinta priklausomai nuo darbo specifikos, tačiau jie yra visiškai lygiaverčiai, sprendžiant kūrybines problemas.

Kaip jūsų laboratorijoje derinamas vaizdas ir garsas? Ar jie kuriami atskirai ir derinami montuojant? Gal Laurą įkvepia sukurti videodarbą Arturo garsas ir atvirkščiai?

L.A. G-Lab tai pirmiausiai mūsų bendri vizualinio meno darbai, o visi rimtesni audiovizualiniai projektai buvo bendradarbiavimo su konkrečiais žmonėmis rezultatas. Dažniausiai bendradarbiauti tenka su Antanu Jasenka. Jį galima vadinti etatiniu mūsų kompozitoriumi.

Šiuolaikinės medijos tendencijos iš meno erdvių išstumia statiškus menus: dailę, fotografiją, skulptūrą. Kodėl taip atsitinka? Videodarbai ir garsas lengviau sukuriami ir vartojami?

L.A. Netiesa, kad statiški menai yra išstumiami iš meno erdvių. Tiesiog menininkai ieško jiems prieinamiausių priemonių, kurios padėtų kalbėti aiškiai ir tiksliai. Videotechnologijos yra palyginti pigios ir visiems prieinamos, todėl logiška, kad meno, sukurto su videokamera, yra daugiau. Tačiau niekada taip nebus, kad dailė, fotografija ar skulptūra bus išstumtos videodarbų, nes visada atsiras menininkų, besirenkančių alternatyvias medijas (šiuo metu tradicinės medijos gali būti traktuojamos kaip alternatyva).

Kaip pastebėjau, jūsų veiklos kontekstai yra labai platūs: nuo darbų Šiuolaikinio meno centre ir muzikos festivalio "Jauna muzika" iki dalyvavimo klubuose ir kavinėse ("Gravity", "Intro", "Cafe de Paris"). Ar jūs dar ieškote savo publikos, ar tiesiog jūsų veikla yra daugiasluoksnė. Kiek svarbus jums laiko matmuo: ar darbas rodomas vieną kartą vakaro metu, ar pasikartojančiai funkcionuoja parodoje?

L.A. Kiekviena vieta turi savo specifiką ir savo kodą. Tą kodą galima nesunkiai perprasti. Kitas klausimas – kaip tu esi kitiems reikalingas su savo meno ir asmenine specifika.

Tai leiskite užduoti šį klausimą. Kuri erdvė/publika jums artimesnė?

L.A. Svarbi ta erdvė/publika, kuri yra čia/dabar. Tačiau pastaruoju metu mus labiausiai domina galimybės eksponuoti savo meną šiuolaikinio vaizduojamojo meno parodose.

Laura ir Arturai, dažnai pasigirsta toks teiginys, kad kinas mirė ar išsisėmė kaip forma. Kas šiuolaikinę videokūrybą sieja su kinematografija? Ar tiktai paties judančio vaizdo fiksavimas? Ar yra ir daugiau sąsajų, pavyzdžiui, naratyvas, režisūra ir t.t.?

L.A. Jokia meno rūšis, kuriai sudarytos tokios geros klestėjimo sąlygos kaip kinui, nemirs. Tuo labiau kad aplinkui tiek daug medžiagos. Kinas nemirs net tada, kai dings elektra ir televizorių reikės žiūrėti prie žvakės, nes viskas, ką žmogus nori pasakyti plastine kūryba, geriausiai išreiškiama judančiais ir kalbančiais paveikslėliais. Kiekviena meno sritis yra padariusi savo įnašą į kiną (atvirkščiai taip pat), o kalbant apie videomeno ir kino meno skirtumus pirmiausiai reiktų atsižvelgti į pačią video ir kino darymo virtuvę. Video yra nepalyginti pigiau ir patogiau, o linearaus naratyvo ir režisieriaus darbo kine gali nebūti taip pat, kaip to gali nebūti ir videomene. Mus labiau domina turinio ir įvaizdžių nei žanro ir medijos problematika.

Ar tai reiškia, kad jūs galit/norit daryti tiek kiną, tiek videomeną?

L.A. Norėtumėm daryti tokį meną, kuris turėtų aliuzijų į tavo paminėtus žanrus, tačiau kad tai būtų nauja, sintezuota kokybė.

Videomenininkas – tai dokumentatorius ar inscenizatorius?

L.A. Menotyrininkė Renata Dubinskaitė suklasifikavo menininkus į tokias rūšis: stebėtojas, aktorius, narcizas ir t.t. Videomenininkas (kaip ir bet koks kitas menininkas) gali priklausyti bet kuriai iš paminėtų ir nepaminėtų rūšių.

Dažnai pasitaiko priklausomybė iš karto kelioms rūšims...

Norėjau paklausti, ar videomenininkas tik fiksuoja (dokumentuoja), ar tik režisuoja? Ar viskas čia taip sumišę, kad nėra skirtumo tarp žanrų, pavyzdžiui, dokumentinis, vaidybinis ar kt. kino filmas.

L.A. Vieni menininkai filmuojamus siužetus iš anksto surežisuoja, naudojasi scenarijais, numato kiekvieną detalę ir t.t. (pvz., Billas Viola). Kiti filmuoja slapta kamera arba naudoja dokumentinio kino techniką (Laila Pakalnina, Kristina Inčiūraitė). Treti – kamerą nukreipia į save (Evaldas Jansas). Įmanomos ir visų paminėtų dalykų kombinacijos (Markas Wallingeris).

Arturai, kaip įvardintum tai, ką darai: muzika, garso menas ar garsinės tikrovės "gabalai"? Iš kokių elementų susideda tavo kompozicijos? Ar yra kažkokia referencija, nuoroda į tikrovę?

A. Gali vadinti tai kaip nori (tačiau kuo egzotiškesnį pavadinimą sugalvosi, tuo sunkiau bus susikalbėti). Tai, ką darau su garsu, neabejotinai yra muzika. Istoriškai jau nuo XX a. vidurio viską, kas skamba, galima vadinti tuo žodžiu. Na gerai, tarkime, kad garsas gatvėje nėra muzika, tačiau kas atsitinka, kai įrašome tokį garsą į CD ir duodame jam vardą? Mano kompozicijos gali susidaryti iš bet kokių akustinių elementų ir visi garso parametrai man vienodai įdomūs ir vartotini.

Aš klausydamasis tavo įrašų galvojau, kad kompozicijose vyrauja kompiuterio generuoti elektroniniai garsai?..

A. Tikrai ne vien kompiuteriniai garsai. Šiuo metu mane labiausiai domina skirtingos prigimties garso objektų derinimo praktika. Pvz.: kompiuterio generuojamas triukšmas + moterų choro atliekama polifoninė daina + atsitiktiniai svetimos muzikos fragmentai. Bijau, kad pavyzdys gavosi kiek per grubus. Trumpai tariant, man svarbi skirtybių suderinimo problema. Apie tai turbūt ir yra visa pasaulio muzika: kaip (mažiausiomis stiliaus grynumo sąnaudomis) kartu sujungti įvairialypius ir skirtingus dalykus.

Koks jūsų santykis su tekstu? Iš paskutiniųjų projektų mačiau jūsų dalyvavimą "Audio Shrift" renginyje klube "Intro" (vasario 1 d.), bet ten, kaip supratau, tekstas buvo tik kaip vienas iš grafinių elementų. Ar bandėte jungti tekstą su vaizdu prasminiame teksto kontekste?

L.A. Šiuo atveju, muzikoje tekstas turi labiau akustinę reikšmę. Svarbu, koks yra balso tembras ir dinamika, o semantinė žodžių prasmė neturi nieko bendro su pačia muzika. Videokūryboje tekstas neišvengiamai formuoja naratyvą ir tiesiogiai sutapatinamas su kūrinio turiniu. Dėl to su tuo reikia ypač skaitytis.

Tavo paminėtas renginys ("Audio Shrift") yra vienas iš ciklo koncertų, kas mėnesį rengiamų klube "Intro". Šių renginių tikslas yra nuolat pristatyti tai, kuo užsiima progresyviausios muzikos kūrėjai Lietuvoje. Kol kas kviečiame tiktai Vilniuje gyvenančius muzikantus, tačiau pavasarį rengiamuose koncertuose bus galima išgirsti ir kituose miestuose gyvenančių ir kokybišką muziką kuriančių žmonių. Vizualioji šių renginių dalis yra svarbi, tačiau turi labiau taikomąją prasmę. "Audio Shrift" renginio metu demonstruota videoprojekcija atliko labiau apšvietimo (šviesos) nei filmo funkciją (su naratyvais dirbama nebuvo). Ekrane pasirodantys tekstai žiūrovui turėjo sukelti individualias asociacijas, slypinčias atskirų žodžių ar raidžių prasmėse. Tai ir yra geriausias pavyzdys to, ką tu vadini teksto ir vaizdo jungimu prasminiame kontekste.

Ar matote teksto sąveikos su garsu ir vaizdu perspektyvą, pavyzdžiui, "ekranizuojant" šiuolaikinio poeto ar prozininko kūrybą? Jei taip, tai kokį lietuvių ir užsienio autorių pasirinktumėte?

L.A. Teksto, garso ir vaizdo sąveikavimo istorija labai sena (religinės misterijos, opera, kinas ir t.t.). Mus labai domina vaizdo, garso ir teksto susitikimo taškas – kuriamas projektas pavadinimu "Antiradical Opera", trumpas videofilmas pagal G.Buchnerio pjesę "Voicekas" ir kiti sumanymai. O pati kinematografija, tiksliau, jos klišės ir standartai, yra turbūt labiausiai mus inspiruojanti sritis.

Kadangi pereiname prie teksto kontekstų – ar patys skaitote? Kas iš lietuvių/užsienio literatūros pastaruoju metu jums darė įtaką?

L. Tiesiogiai mane veikiančio autoriaus neįvardinčiau, tačiau skaitymas yra vienas iš daugelio kūrybą akumuliuojančių veiklos sričių.

A. Iš lietuvių literatūros patinka kai kurios kultūrinėje spaudoje pasirodančios publikacijos (labai retai ir dažniausiai ne lietuvių autorių). Iš užsieniečių rašytojų labiausiai mane veikė Salmanas Rushdie’s, Milanas Kundera, Umberto Eco, Jorge Luisas Borgesas.

Ar tai reiškia, kad lietuviai, vertinant tarptautiniu mastu, nesukuria "vežančių" tekstų, ar tik jūs su jais nesusidūrėte? Tarkim, Herkus Kunčius, Raimundas Malašauskas, Marius Ivaškevičius, Sigitas Parulskis ir dabar atsigavęs novelistas S.T. Kondrotas?

L.A. R.M. – taip. S.P. – taip. M.I.– gal. H.K. – neskaitėm. S.T.K. – teko girdėt, kad jo kūryba patinka super-italui Alessandro Baricco. Prižadam pabandyti.

Koks jūsų santykis/požiūris į kitas lietuviškas "multimedijos laboratorijas": Rüt Rüt, d117 ir pan. Kuo jūs esate panašūs ar skiriatės?

L.A. Tavo išvardintos grupės užsiima ganėtinai specifiška, muzikos klubų aptarnavimo veikla. Vadinamųjų screeningų gamyba šokiams turbūt nėra pats įdomiausias dalykas, kuriuo verta užsiimti (žinoma, neatmetant finansinio faktoriaus...).

Apskritai, kiek yra svarbus lengvumas jūsų laboratorijos darbuose? Ar tą patį darbą galima/įmanoma rodyti ŠMC ir "leisti" bet kuriame Vilniaus klube?

L.A. Viską galima suderinti atsižvelgiant į kontekstą ir prieš tai buvusiame atsakyme paminėtą faktorių.

Kas vertingiausio jums asmeniškai įvyko pastaraisiais 2003 metais Lietuvos vaizdo ir garso erdvėje?

L.A. Buvo svarbu dalyvauti "jaunųjų" menininkų parodoje "2Show" Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. Gana svarbių dalykų įvyko ne tik Lietuvoje. Dar vienas svarbus dalykas – jau greitai veiks internetinis puslapis, kur bus galima rasti visą informaciją apie G-Lab (www.bumstein.com/art).

Parengė Vytautas Michelkevičius

________________________

Puslapį rengia Linas Kranauskas (linas@ore.lt)