PUODAI IR RAKETOS

Kas bendra tarp senoviškų lietuviškų puodų šukių ir šiuolaikiškiausių raketų? "Negali būti!" – šūktelėsite kartu su LTV laidos vedėju R.Maskoliūnu. Bet iš tikrųjų šiuolaikinė technologija, per porą šimtmečių sukaupusi daugybę istorijos skeveldrų, imasi netikėčiausių tyrimų. Pasitelkus fiziką, galima ištirti, kodėl lietuviški puodai buvo vienokie ir kitokie, kaip jų sienelės atlaikydavo skysčio spaudimą, kur greičiau užvirdavo ir netgi kaip per kaklelį išsipildavo. Čia toks pats malonumas klausytis "puodo" istorijų, kaip prof. R.Kazlausko laidoje (LTV) paskraidyti su drugiais, kuriems jau 250 milijonų metų. Jeigu dar prisiduri "Discovery valandą. Archeologijos paslaptis", kurių viena – garsieji Peru dykumos piešiniai, matomi tik iš oro, turi savaitę atgaivos nuo politinių batalijų TV ekranuose ir pavasarinio galvos svaigimo lauke.

Tą patį vakarą "Spaudos klube" šaukėme "Negali būti!", kai išvydome J.Borisovą vos ne greta R.Valatkos iš "Lietuvos ryto", o pabaigoj išgirdome A.Medalinską, sakantį, kad galima atšaukti aliarmą "Tėvynė pavojuje!". Viskas beveik pagal klasikinį G.Debordo veikalą "Spektaklio visuomenė", kurį vis dažniau cituoja taip pat užsienio politikos ir VIP teoretikai – praktikai, Shakespeare’as pasakė dar seniau: "Visas pasaulis vaidina".

Kažin ar teisus V.Jauniškis, laidoje "Be pykčio" pasigedęs mūsų teatrų išėjimo į gatves. Ir pykčio pakanka, ir teatralizuoto gyvenimo turime per akis. Negi atsitiktinai prezidentūroje dirba aktoriai ir dainininkai, o naujoji Darbo partija irgi įkinko į būsimuosius rinkimus skardesnius balsus iš operos ir visur sugebančius prasibrauti žurnalistus. Politikos teatralizacijos grandinėje vis natūralesnis komiškas finalas – "Dviračio šou" su visais "atsišoninimais" (LNK) ir "Be tabu savaitė" (TV3). Komizmas kartais išdygsta kaip Pilypas iš kanapių. Pavyzdžiui, LNK "Pike", kai fizikos profesorius apie poltergeistus Antakalnyje "iš vieno šono" aiškina moksliškai, "iš kito" – ezoterijos kalba vadina dvasiomis. Aiškiausia gaisrininkui: per 13 darbo metų dar to nematęs. Bet ar kas tikėjo, kad per tą laikotarpį ir Lietuva išaugs iki demokratiško R.Pakso skandalo? Kad teks iš atminties šauktis ne vien 1926 m. perversmą, bet ir V.Dekanozovą bei visokius kitus sovietinius velnius, iš pradžių prisistatančiais ponaičiais patarėjais ir liaudies geradariais? Arba kad į Lietuvą per televiziją teks kreiptis, kaip V.Šapranauskas "Šeštadienio šou" (TV3): "Kaimo darbininkai, miesto tinginiai!" "Spaudos klubas" (LTV) klausė, kokios tokio ilgo apkaltos ir kaltinimų vienas kitam proceso pasekmės. G.Steponavičius prognozavo: rudenį į Seimą gali ateiti nauja karta. Turbūt pagal principą: kai du pešasi, trečias laimi. "Butkai ir Dapkai" (TV4) irgi stengiasi neatsilikti nuo bendrųjų Lietuvos procesų – akylai stebi, kas ir kieno žemėje kerta medį. Kai pasirodo, kad tai kaimynė Vaiva Mainelytė mosikuoja elektriniu pjūklu, vyrų širdys atsileidžia.

Negailestingas tik mano kolega kritikas Donatui Banioniui, netrukus Panevėžyje švęsiančiam 80-metį, prikišęs, kam jis filme "Kauno bliuzas" neįkerta medinio ateistinio teksto. Su tais ateizmais visada ir visaip būna, bet gyvenimo potekstė ir filme, ir gyvenime aiški: atėjo laikas pjauti audrą, o ne sėti vėją. Kai tavo anūkė duoda suprasti, kad esi jau iš kito, seniai nugarmėjusio istorijon pasaulio, širdį skauda iš tikrųjų, o ne visai todėl, kad to reikia nevykusiam scenaristui. "Trijų spalvų" kino festivalis pasielgė protingiau už anūkę iš "Kauno bliuzo": leido suprasti, kad Lietuvos kinas visada buvo ir yra žygyje. Bet šiandien jis be tokių vadybininkių kaip seserys Uljana ir Galina Kim vargu ar pabustų iš žiemos įmygio.

Seniai šnekama: lietuviškas kinas Lietuvoje neranda žiūrovo dėl to, kad jis niekur nerodomas. Rajonuose lankosi prezidentas, bet ne kinas. Pusė Lietuvos per 14 metų nematė didžiojo ekrano! O juk galima kaip senais blogais laikais: pirma politikas išrėžia kalbą ir atsako į smalsiųjų klausimus, po to – lietuviškas kinas, kad ir A.Stonio "Neregių žemė" ar Š.Barto "Praėjusios dienos atminimui". Jaunimui pridurčiau "Lengvai ir saldžiai" ar "Troleibusų miestą".

S.Macaitis "LTV2" gerai paruošia mus ne tik susitikimui su senuoju Lietuvos kinu. Ko gero, ir festivalio "Trys spalvos" sėkmė – televizijos paruošiamojo darbo rezultatas. Be to, smalsumas: su kokiu kinu einame į Europą? Keista, bet faktas: tai pirmasis naujojo lietuviško kino festivalis ir paskutinis nepriklausomoje Lietuvoje. Po jo tikra festivalių griūtis Vilniuje, net du – iš Europos ir pasaulio. Kam šitokios gausos reikia per vieną mėnesį, niekas negali pasakyti. Tačiau provincija godžiai dairosi į Vilnių: gal ir mums nubyrės. Kai pristačiau Š.Barto filmus Panevėžio "Garse", išgirdau, kad čia seniai buvo svajojama ir apie nebyliojo meto kino festivalį, ir apie filmų vaikams šventę, ir apie galimybę nuolat švęsti lietuviško kino premjeras bei retrospektyvas. Aktorė Eugenija Šulgaitė nepraleido nė vieno "Trijų spalvų" festivalio filmo! O kur dar kiti iš Panevėžio aktorių garsiosios kohortos? Tik žmonės toliau nuo Vilniaus nėra tokie apsukrūs, kad žinotų, kaip toms kino šventėms pasidaryti pinigų. Tačiau tai laiko klausimas: greit idėjos judės į sostinę ir Europą, o ne atvirkščiai.

Šiaulių universitete įsikalbėjau su būsimais žurnalistais: kokios čia mintys sklando ore. Ogi tokios, kad ir Vilnius pavydėtų. Jau seniai per vietos televiziją pasakojama apie Šiaulių gatvių ir namų istoriją. Vilnius turi ne vieną gatvių istorijos knygą, tik televizijoje – šnipštas. "Negali būti" (LTV) teigė, kad dabar į miesto istoriją reiktų žiūrėti kompleksiškai, visų specialistų akimis – nuo archeologo iki architekto. "Kultūros namai" (LTV) pamėgino tą padaryti: fotografas A.Kunčius su Teatro, muzikos ir kino muziejaus direktore R.Lopiene iš pradžių komentuoja unikalią 1936 m. Vilniaus kroniką, o paskui pereinama prie A.Kunčiaus Vilniaus fotodokumentacijos septintajame dešimtmetyje. Gal čia naujųjų laiko ženklų pradžia?

SKIRMANTAS VALIULIS