SIRKKA TURKKA

Sirkka Turkka (g. 1939) – 12 poezijos ir prozos rinkinių autorė. Jos poezija nuo pat pradžių glumino ir kėlė susidomėjimą. S.Turkkos eilėraščių sandara kartais gali atrodyti itin fragmentiška, kartais ją sutvirtina trumpi daugiaplaniai pakartojimai.
Pagrindinės S.Turkkos kūrybos temos – gamta, vienatvė, mirtis. Šias bene svarbiausias lyrikos temas rašytoja plėtoja šviežiai ir netikėtai. Jungdama tariamai nesuderinamus elementus, Turkka kasdieniškuose dalykuose įžvelgia sakralumo, išaukština tai, kas žemiška.
Turkkos eilėraščiams būdingos graudžios ir jaudinančios nuotaikos, perteikiamos be sentimentalumo, tekstai žaižaruoja ironija, o kartais ir sodriu humoru. 1980 ir 1984 metais Sirkkai Turkkai buvo paskirta Suomijos valstybinė literatūros premija, 1984 m. – "Finlandia" premija, 1994 m. – Suomijos valstybinio radijo ir televizijos skiriama "Šokančio lokio" premija, o 2000 m. – Eino Leino premija.


* * *
Lyja, gražus
tolimas mylimasai,
ir gyvenimas su viskuo, kas jame,
man – absurdas.
Lyja taip, kad atsidūsta medžiai.
Ir kaip aš ilgiuos
tavo nejudraus liūdno žvilgsnio.
Tavo šypsenos tartum mažyčio
vaikystės dienų skruzdėlyno, protėvynės,
ji liūdna amžinai.
Dabar to nesuprantu, nei savęs,
toks absurdiškas,
toks sielvartingas lietus.

* * *
Tavo kojos, apie kurias niekada negali pasakyt,
Kur link jos eina.
Šypsenos ramstomi tavo skruostai.
tavo sudužusios akys.
Beviltiškai kyla rauda, lietus,
kaip liga ar karas žieminis ateina.
Rauda, kuri verkia savęs,
nes absurdiška ji ir
nemoka gyventi.
Kaip ir liga, kuri nesusipranta numirti.
Bet lietus, ar nežinojai,
kai jis lijo tau į akis,
jis mylėjo tave.

* * *
Sugrįžk, mažyli Šeba.
Aš visados apie tave galvoju.
Mano akys žvelgia į priekį,
mano veidas tamsėja, tamsėja į naktį vakaras.
Tu maumedis tarp parko medžių,
rami tavo laikysena
skleidžia nematomą šviesą.
Kaip ir mano širdis nematomą širdgėlą.
Naktis, krinta žemėn mėnulio šešėlis,
sidabru apsikloja medžiai,
ir aš rašau tai, kalinė
savo širdies kalėjime.
Tavo kreivos ausys,
laukinio žvėrelio ausys,
jos, žinoma, girdi.
Šeba, mano širdis kiekvienu
dūžiu nepailsdama šaukia:
sugrįžk, mažyli Šeba.

Iš suomių kalbos vertė REGINA VENCKUTĖ