APIE POEZIJĄ

Kalbai apie geriausias 2004 metų poezijos knygas pasirinkusi penkių vyrų kūrybą, greta siūlomos bendros pokalbio temos "Kam dar rašoma" aptikau bene svarbesnę ir įdomesnę pašnekesio giją – apie ryškią poezijos proziškėjimo tendenciją.

Kai kurių aptariamų autorių kūryboje pasirodo ir postmodernistinio žaidimo ženklų. Regis, šis reiškinys vis labiau plinta poezijoje, kuri, tikėta, yra paskutinis prasmės, prasmingumo, jų paieškų bastionas. Žymiausias atkritėlis į postmodernizmą – M.Martinaitis, maskuojantis savąją autorystę kažkokiu neva K.B. Kai kas iš inicialų bando išlukštenti Kukutį, man peršasi kitokia šifruotė: "Kada buvau įtariamas", sulipdanti besiskaidančią autoriaus tapatybę. Knygoje autorius proziškas iki pašaknų – artėjimą prie tokios stilistikos jau skaitėme poezijos knygelėje "Tolstantis", kurioje ir debiutavo mįslingasis K.B. Tėra vienintelis knygos eilėraštis ("K.B. pokalbis su autoriumi, rytą šviežiai pasnigus"), išsiskiriantis darnia ritmine sandara ir išryškėjusia grožio estetika, kuri, deja, nėra išvengusi tam tikrų aprašymo štampų. Martinaičio knygos stuburas – įtariamojo jaudulys, slapstymasis, jei nesakysime, įkyri būsena – man atrodo labiau esanti išties savijautos, o ne sumanios knygos konstrukcijos manifestacija. Skaitydama kitų poetų (Sigito Parulskio, Vytauto V.Landsbergio, Gintaro Bleizgio) poeziją, atkreipiau dėmesį, kad tokia eilėraščio subjekto jausena iškyla nors kartą ir jų eilėse, mano galva, – prisimenant, atsimenant, atgyjant nesenai praeičiai.

Laisvųjų eilių įsigalėjimas išryškina formos nebesuvaldomą turinio planą. Pavyzdžiui, Leonardo Gutausko knygoje "In fine", savotiškame epitafijų rinkinyje, įdomu sekti, kaip, malšintas sunkaus kalbėjimo apie sudėtingus kūrėjų likimus, atsigauna ritminis pradas – kaip to, kas jau pasakyta, komentaras ar užsklanda. Trečioji "In fine" dalis – poema tremtinių kančioms, skiriama Daliai Grinkevičiūtei, jausmo spaudimą skandina psalmiškoje stilistikoje, tokiame gryname ir oriame kalbėjime, kuriam nebereikia puošmenų. Ritmas pabėga ir iš čia, mano subjektyviu įsitikinimu, – dėl turinio svorio, dėl logo – poezijos, kuriai esteto, melodingo eilėraščio meistro Gutausko plunksna nesugeba pasipriešint. Nes yra kai kas skaudžiau, ko neaprėpia skaitymo malonumas.

Dar viena rimta poezijos knyga, taip pat abejinga ritmui, yra G.Bleizgio "Su grojančiom kraujo gėlėm". Nors parašyta savita kalba ir jausena (nervais!), ši Bleizgio knygelė, man regisi, tęsia lietuvių poezijos tradiciją. Niliūniškos Bleizgio pastangos suvokti save per gimtą kraštovaizdį, ankstyva nuovargio konstatacija, Dievo išgyvenimas ir ieškojimas, rimties būsena – visa rodo autorių nesiekiant pigių triukų, tuščių efektų. Stiprūs gamtojautos įspūdžiai modeliuoja suvokimą ir patyrimą, pasmerkia Bleizgį nuoširdžioms prasmės paieškoms. Gravituojama Anapus link – tai reta šiais laikais. Būties laikinumo nuojauta gal kiek per ankstyva trisdešimtmečiui, tačiau abejoti šių išgyvenimų autentiškumu neverta – neskubri Bleizgio kalbėsena, nesuardytas, prasmių atšvaituose mirgantis paties poeto gyvenimas neteikia progų įtarinėti. Bleizgio poezijos podirvis pralaidus Mackaus atbalsiams – nuolatinis kreipimasis eilėse į Dievą, Viešpatį, pastangos išlaikyti artimųjų – buvime grandinę, jai sutrūkus – kūno kiaurymių ir siaučiančio vėjo nubūtinto peizažo poetika. Meilės, kaip išlaikančios neįmanomybės, patyrimas, nuolatinė mąstymo kryptis į mirtį, gyvenimo skaudumą, vienišystę, pažymėtą ypatinga meile, nebesutraukoma grandine, įnirtingas galynėjimasis su sielovaizdžiais gamtoje, nepajėgiant nuo jų atsiplėšti – prarasti save.

V.V.Landsbergio "Lunatikų dainos" patraukia tuo pačiu kaip ir Bleizgio nuoširdumu, tačiau išardytos, išcentruotos pasaulėvokos čia daugiau. Autorius visoje knygelėje eksploatuoja į konkrečiąją poeziją pretenduojantį grafinį eilėraščių pavidalą, o iš tiesų tokiu būdu sumaniai bėga nuo vėl tos pačios beritmės poezijos, darnos įspūdį kurdamas tvarkingu eilių vaizdu. Į V.V.Landsbergio eiles gražiai įsikomponuoja autentiški įvykiai (eil. "grybautojas 1967"), istorinė pokario gūduma ir kraupesys (eil. "vestuvės"), tos pačios istorinės, o kartu ir gyvenimo patirties pritraukti pasirodo panašūs į Martinaičio naujosios poezijos knygos veikėjus teisėjas ir auka, kažkuo primenantis (gal kauke nuo savęs) K.B. pirmykštis žmogus. Režisieriaus, filmo kūrėjo patirtis montažiškai struktūruoja eilėraštį "pokaris". Eilėraštyje "obuolio valgymas" V.V.Landsbergis įrašo savo poezijos traktuotę: poezija – tai obuolio skiltelės į pražiotas vaikų burnas. Išgyvenimo tikrumo vertė – nuoroda į J.Meką. Neatsitiktinė estetikos atrama.

Sigito Parulskio eilėse gal labiausiai iš čia aptartų autorių išryškėja autoironiška, sarkastiška pozicija. Jo eilėraščiuose iškyla kalbos srautas, dozuotas atsiminimų srautas (dozuotas, nes juos atriboja pauzės, pertrūkiai, semantinės tuštumos), dalijamas į eilutes dažniausiai atsitiktiniu būdu. Kas tokią kalbą daro poetiniu tekstu? Siurrealistinės daiktų, dalykų, potyrių jungtys. Kas neleidžia subyrėti? Aukšta, nors gerokai rupios gyvenimo stilistikos prigesinta jausmo tonacija, postmodernistinis žaidimas, kai laukiamos frazės baigiamos nelauktai, bet taikliai – tai vienas ritmo pažeidimo principų, pačiu pažeidimu išvelkantis į dienos šviesą ritmo laukimą, kartu – ritmo buvimo galimybę ir viltį.

Eiliuotoji Sigito Parulskio "Marmurinio šuns" dalis, chronologiškai užėmusi rinktinės vidurį, tarsi veržlaus srauto yra nešama kalbėjimo, kurį galime palyginti su T. Venclovos ir A.Marčėno fluidais, – išplukdoma ne vien melodika, bet kaip galingo pavasario potvynio išnešami ir gelminiai vaizdiniai bei tikslaus kirčio paslėptos, ne paryškintos, mintys, tas "beveik beprasmio" kalbos srauto turinys.

Vis labiau blankstant ribai tarp poezijos ir geros prozos, įsigalėjus laisvomis asociacijomis grindžiamam esė žanrui, priklausomybę vienai ar kitai literatūros rūšiai labiau nei forma lemia pati autoriaus ir jo pasaulėžiūros struktūra: diskursyvus ar labiau savin orientuotas mąstymas, tas pats E.Kassirerio ir Ch.Maurono minėtas mitinis poetinis pasaulio suvokimo modelis, išsiskleidžiantis kaip autoriaus mitas M.Martinaičio kūryboje, kaip kitų gyvenimais mintantis įvairiaveidis kūrėjo mitas L.Gutausko epitafijų knygoje, kaip autoriaus ir jo gimtųjų laukų "amžinos sandoros" mitas Bleizgio "Kraujo gėlėse" (Bodlero gėlės buvusios piktos, o kraujas – blogas), kaip savo patirtimi mitiškumą atkartojantis V.V.Landsbergio "Lunatikas", kaip seniai kritikų ant mitų kurpalių pamauta ir analitiškai preparuojama S.Parulskio kūryba.

Prisimindama klausimą "Kam dar rašoma", turėjusį "vairuoti" šią apžvalgą, baigsiu Parulskiu:
"Televizorius sako, kad poetas
šventais raumenim įkvėpimo
ekstazėj
nesupranta, ką rašo, bet iš kosmoso
liejasi metrika, žodžiai ir rimai
tau patiktų šitie paistalai?"
O kas dar galėtų būti pasakyta?