EUROVIZINIS SINDROMAS

Introdukcija

Turbūt visi mokantys rašyti ir galintys kalbėti mužikologai, "muzikologai", politologai, "prezidentai", "jų ekscelencijos", pirmininkai, jų bufetavos, "verslininkai", "pramonininkai", instruktoriai, rezervistai (ypač tie – "mėgstantys džiazą") bei žurnalistai jau pasisakė, parašė, pakomentavo vieną "didžiausių" bei "opiausių" šiandieninės nepriklausomos Lietuvos "problemų" – Lietuvos Eurovizinę negalią. Arba, kitaip tariant, – visišką Lietuvos pramoginės muzikos impotenciją.

Įvairaus plauko "debezzdariams" (ar tiksliau būtų – "de bezzdaliams"), kurie jau dabar grasina mus visus ir visą likusią Europą (ir vėl) nustebinti savo nepakartojamu "genialumu", norėčiau iš karto užbėgti už akių. Nesitikėkite, čia nepateiksiu jums jokios naujos Eurovizinės Viagros recepto. Čia aprašysiu tik tos pavojingos ir sunkios ligos priežastis ir historiją.

Neturėjau galimybės išgirsti visų pasisakymų bei perskaityti visų komentarų. Bet iš to, ką girdėjau ir skaičiau, nesužinojau tikrosios priežasties, dėl kurios mūsų ukrainietiškajai lietuvaitei Laurai su visais savo lietuviškais "meilužiais" ir "švedėmis smagurėmis" visgi nepavyko pagerinti dar 1995 metais Ovidijaus Vyšniausko pasiekto Europinio "rekordo". Man pasirodė, kad niekas, nei aršūs kritikai, nei ištikimi gerbėjai, net ir nemėgino ieškoti tų tikrųjų Lietuvos Eurovizinių nesėkmių priežasčių. Atleiskite, bet man jos tokios žinomos, suprantamos ir tokios akivaizdžios, kad būtų labai didelė nuodėmė apie tai neparašyti.

Tiesa, aš tą jau padariau daug anksčiau. Dar 2001 metų gegužės mėnesį parašiau gan ilgą esė "Lietuviška Eurovizija", kurioje vaizdžiai išryškinau bent jau pagrindines priežastis, kodėl šiuolaikinė lietuviška populiarioji muzika tik Lietuvoje ir tegali būti populiari. Deja, tas rašinys buvo sąmoningai cenzorių iškarpytas, o antroji jo dalis – net visiškai uždrausta spausdinti (norintys gali pasiskaityti internete: http://members.fortunecity.com/heavy_metal_lt/europopvizija.html).

Atrodytų keista, kad taip atsitiko ne Sovietinėje (kur visąlaik galynėjausi su okupacine cenzūra), o "nepriklausomoje" Lietuvoje, "nepriklausomame" dienraštyje, kokiu bent save laiko "Lietuvos aidas". Tradiciniai šių metų Eurovizijos rezultatai įrodė, kad ta 2001-aisiais pilvelininkų uždrausta esė yra tebeaktuali ir dabar, nes tos "mažytės mano" nesėkmės priežastys niekur nedingo, o "little by little" atkeliavo iki šių dienų ir, kaip atrodo, dar ilgai kankins mūsų jaunimą.

Užkratas

Kas gi kaltas, kad Lietuvos jaunoji karta, kuri jau 15 metų džiaugiasi iškovotos laisvės vaisiais ir kuri net negyveno žiaurios okupacijos sąlygomis, iki šiol niekaip negali pasijusti visaverčiais europiečiais, jeigu ne sočios gerovės, tai nors jau menkavertės popkultūros atžvilgiu. Piktieji kaltina vargšę Laurą, Aivarą, Ovidijų, Aistę, Liną su Simona ar jų nevykusius meilužius. Kiti, ypač tie, kurie tikėjosi užimti pastarųjų vietą, kaltina mužikologus (nepykite, bet "muzikologais" vadinti jų negalėčiau) bei kitus "komisarus", kurie niekaip nesugeba išrinkti tinkamų atlikėjų. Pastariesiems ypač sunku nuslėpti savo liguistą įsitikinimą, kad atseit jeigu jie būtų deleguoti į tą konkursą, tai tikrai būtų parodę… ir nenuvylę… Ir tie, ir tie iš esmės yra neteisūs.

Kaip norėčiau, kad Eurovizijos konkurso organizatoriai specialiai Lietuvai ir lietuviams surengtų kasdieninį Eurovizijos dainų konkurso maratoną, kuriame galėtų visai Europai pasirodyti absoliučiai visos Lietuvos estrados "žvaigždės". Kad nebūtų nuskriausta nė viena Lietuvos "žvaigždė" ir "žvaigždutė" bei jų gamintojai (angliškai ir rusiškai – "producers") ir visi jų gerbėjai. Reikia, kad lietuviai pagaliau suvoktų – "karalius" visą tą laiką buvo ir iki šiol tebėra visiškai nuogas. Labai norėčiau, kad tai mano broliai ir sesės tautiečiai pagaliau išvystų, bet, ko gero, taip ir neteks sulaukti. Čia kaip ir su tuo kitu Lietuvos "karaliumi" – AMB (kabutes, pastačius "rūmus", turbūt teks nuimti), kuris išdavinėjo, melavo, mulkino, vogė, o lietuviai baudžiauninkai jį vis renka į sostą ir garbina kaip kokį pusdievį.

Tai kas vis dėlto kaltas, kad lauros iš Europos atsiveža ne laurų, o dilgėlių vainikus?

Jūs nustebsite, bet yra konkretūs kaltininkai su nusikaltimo sudėtimis ir įkalčiais! Su žinomais vardais, pavardėmis, asmeninėmis bylomis, sąskaitomis bankuose, akcijomis, kilnojamu ir nekilnojamu turtu… Sąrašas yra labai ilgas ir turi savybę plėstis. Nes, kaip gerai pasakė garbus filosofas Vytautas Radžvilas, – tie padarai linkę daugintis atlankom – klonuotis.

Genezė

Bet pradėkime nuo Eurovizinio sindromo ištakų. Kitaip sakant, nuo Genezės. Kad būtų aiškiau visiems, būtent "Genezę" (angliškai – "Genesis") pasitelksiu kaip pavyzdį.

Simboliška ir dėsninga, kad mums gerai pažįstamą Ruslaną, kaip originalią ir perspektyvią atlikėją (kurios dainavimas gali būti įdomus ne vien ukrainiečiams, bet ir išlepusiai anglosaksų publikai), pastebėjo, deja, ne koks nors linas su simona, koks užkuraitis ar vilimas, o muzikinio pasaulio riteris Peteris Gabrielis (www.petergabriel.com). Pats Peteris Gabrielis, kaip ir dauguma tų, kurie padėjo pamatus visai šiuolaikinei pramoginei muzikai (kalbama, aišku, apie Civilizuotą pasaulį), iš dangaus nenukrito. Jis, kaip ir jo kolegos iš supergrupės "Genesis" (www.genesis-music.com), iš Dangaus ėmė tik tai, kuo mes iki šiol galime žavėtis. Būtent 1965–1975 metais Peteriui Gabrieliui, Philui Collinsui (www.philcollins.co.uk), Robertui Plantui, Jimmi’ui Hendrixui, Joan Baez ir tūkstančiams tūkstančiams kitų pokarinės kartos jaunuolių iš Dangaus buvo duota visa tai, kas vėliau pavirto įvairiaspalviais muzikiniais stiliais, ir net filosofiniais, politiniais, literatūriniais judėjimais. Būtent tais audringais metais ir buvo padėti visi pagrindiniai pamatai, ant kurių dabar stovi visa šiuolaikinė Europos pramoginė muzika. Ir ne vien Europos. Ir ne vien muzika. Kas vakar buvo "gėlių vaikai" – šiandien yra verslo, politikos, visuomenės lyderiai. Turėčiau pabrėžti – Laisvos visuomenės.

Pažvelkime, kas tuo metu, kai pasaulyje, kaip iš gausybės rago pylėsi garsai ir sąskambiai, kurių niekas iki tol nebuvo girdėjęs, vyksta pačiame Europos Centre. Ar 1965–1975 metais mūsų brangi Tėvynė buvo ta vieta, kur tokių gabių, muzikai, menui ir laisvei atsidavusių jaunuolių tiesiog negalėjo rastis? Ar išlikę lietuviai – kažkokie mutantai, besiblaškantys tarp Azijos ir Europos? Gal todėl mes dabar turime rausti iš gėdos ir Balkanuose ar kriminalinių nusikaltėlių eksporte ieškoti pasiteisinimo savo beviltiškam provincialumui? Anaiptol. Juk tuomet, kai toks "socialistinės kultūros" šlovintojas, muzikologas Viktoras Gerulaitis buvo mažas, Lietuvoje buvo ir Didelių žmonių. Tik jie buvo priversti slėptis miškuose. Paskutinieji jų Laisvės vardan žuvo būtent 1965 metais. Jie tos pačios Laisvės vardan (pirmieji iš Vakarų Civilizacijos!) nešiojo ilgus plaukus ir dainavo dainas apie Laisvę ir Tėvynę. Betgi visų neiššaudė. Kažkas juk liko gyventi okupuotame krašte – mastodonto Algirdo Brazausko "tyruose". Ir tie, ypač Lietuvos miestų jaunuoliai, turėjo jausti tokį pat nenumaldomą norą klausytis ir kurti tą pačią tuomet visiškai naują Europinę muziką, kuri padėjo stilistinius pagrindus net kičinei Eurovizijai. Juk save ir savo pavergtą Tėvynę gerbiantys lietuviai visuomet jautėsi esą Europiečiai. Tai, kas vyko visoje Europinės civilizacijos erdvėje, jiems buvo visiškai suprantama ir artima. Tie, kas jau (tiksliau – dar) tada jautėsi gyveną Europoje, puikiai žino, kad ilgi plaukai buvo kur kas daugiau negu vien šukuosena, mėlyni džinsai – daug plačiau nei mada, o muzika – kur kas giliau ir svarbiau negu tik garsų menas.

Kur buvo ir ką rašė visi dabartiniai Lietuvos Euroviziniai "ekspertai", "muzikologai", politologai, sekretoriai, pirmininkai ir bufetavos, pavyzdžiui, 1968–1969 metais? Kai sužydėjo Prahos pavasaris, kai JAV, Vudstoko (http://www.woodstock69.com) fermoje, susirinko beveik visas šiuolaikinės pramoginės muzikos Elitas, kuris dabar pagarbiai vadinamas Klasika. Siūlyčiau atidžiai perversti to meto "Lietuvos rytą", "Kauno dieną", "Tiesą", "Komunistą"… Spėju – ten rasite daug atsakymų į jums rūpimą klausimą, kodėl Laurą ir kitus ištiko nesėkmė.

ROBERTO

Laukite tęsinio