NENUSPĖJAMAS CHAMELEONAS CHICKAS COREA

Chickas Corea

Chicko Corea koncertas Lietuvoje – kone svarbiausias šių metų įvykis Lietuvos džiazo gyvenime, nors įspūdingų renginių trūkumu skųstis negalėtume. Pastaruoju metu Lietuvoje turėjome progą išvysti tokius džiazo gigantus kaip Matthew Shippas ir Williamas Parkeris, Joshua Redmanas, Nilsas Landgrenas, Viačeslavas Ganelinas, Marylin Mazur, Jeanas Lucas Ponty, Gonzalo Rubalcaba, Jamesas Carteris, Igoris Butmanas, Gregas Osby’s… Bet netgi tokių prabangių koncertų kontekste šį renginį suvokiu kaip išskirtinį, galbūt netgi legendinį momentą. Ir ne todėl, kad Chickas Corea yra "žymiausias JAV džiazo pianistas", kaip deklaravo Vilniaus festivalio reklama. Apskritai sunku kam nors priskirti tokį titulą, kai džiazo gimtinėje yra daugybė visą pasaulį žavinčių fortepijono milžinų. Vien prisiminus McCoy’ų Tynerį arba Herbie Hancocką, tampa akivaizdu, jog visi bandymai nustatyti, kas yra "žymiausias", pasmerkti nesėkmei.

Koks jis tuomet? "Down Beat" apibūdina jį kaip "labiausiai kintančią ir nenuspėjamą džiazo asmenybę", "Džaz kvadrat" pagarbiai vadina "džiazo enciklopedistu", o visi jo biografai vienbalsiai pabrėžia nepaprastai platų stilių spektrą, ryškų individualų braižą bei nuolatinį keitimąsi. "Chameleonas", – nesibaigiančius bandymus apibrėžti įvairiapusį muzikantą reziumavo džiazo kritikas Mike`as Zwerinas. Taip, chameleonas, kaip ir Milesas Davisas, kuris galbūt buvo svarbiausias Chicko Corea muzikos mokytojas. "Pasikeisk vėl", – taip būtų galima nusakyti Mileso Daviso kūrybinį credo. Ir Chickas Corea paklusniai keitėsi, kurdamas naujas grupes, įvairiais santykiais sintetindamas džiazo, roko, lotynų muzikos, klasikos ir avangardo elementus, naudodamas tiek akustinį, tiek elektroninį instrumentarijų, išrasdamas gausybę fantastinių tembrų, nepamirštamų melodijų ir visą laiką išlikdamas savimi.

Ir birželio 28 dieną koncertuodamas "Siemens" arenoje, jis pasirodė būtent toks: muzikos poliglotas, nevaržomas jokių apribojimų ir nuoširdžiai spjovęs į visus džiazo puristus. Kažkodėl kone kiekvienas žurnalistas (lietuviai – ne išimtis) jaučia pareigą paklausti, kokiam stiliui maestro teikia pirmenybę. Į šiuos klausimus jis atsako: "Muzikos stiliai tėra įrankiai. Man patinka skleisti muziką, ir tam aš naudojuosi visais įrankiais, kokius tik galiu rasti". Jį domina muzikos turinys ir muzikanto asmenybė, o ne pasirinktos priemonės.

Stiliai, tembrai ir formos Chickui Corea tėra įrankiai, tačiau apie jo ansamblių narius to paties nepasakytum. Apie savo partnerius maestro visuomet atsiliepia su didžiule pagarba ir meile. Šįkart jį lydi jo sukurta grupė "Touchstone".

Grupės bosistas – Carlesas Benaventas. Kai 1980 metais Carlesą, muzikantą savamokslį, į savo ansamblį pakvietė gitaristas Paco De Lucia, jis dar nebuvo grojęs flamenko. "Bandymo" rezultatas – visiškai nauja bosinės gitaros traktuotė. Šio muzikanto rankose gitara tampa kitu instrumentu, kadangi jis pritaiko įprastos gitaros techniką ir dažnai priverčia instrumentą "dainuoti" falcetu, išgaudamas unikalų skambesį. Aistringa, judri bosinė linija buvo tartum slaptas dinamitas, kartkarčiais sprogstantis fantastiškais solo. Didžiulis energijos užtaisas glūdėjo aštriuose it durklas flamenko akcentuose. Iki Benavento berods nė vienas bosistas nesinaudojo plektru, kuris, pasirodo, gali gerokai praplėsti bosinės gitaros galimybes...

Ne mažiau įspūdingai pasirodė Jorge’as Pardo, nors jis ir neišrado naujų grojimo pučiamaisiais būdų. Pardo kartu su Carlesu Benaventu yra bendradarbiavęs flamenko projektuose. Matyt, būtent Carlesas supažindino jį su Chicku Corea, kuris, beje, neretai muzikuoja su multiinstrumentininkais. O Jorge’as Pardo vienodai puikiai groja soprano bei alto saksofonais ir fleita.

Rubemas Dantas yra vienas ryškiausių flamenko perkusininkų. Jis ne tik meistriškai groja, bet ir praplečia flamenko instrumentarijų egzotiškais mušamaisiais – kai kurie jų buvo pademonstruoti koncerte. Ir tie negirdėtų instrumentų solo virto kone ryškiausiais ir labiausiai įsimintinais momentais. Nuodėmė nuslėpti Rubemo humoro jausmą ir aistringą temperamentą, – tai buvo mažytis ne tik muzikos, bet ir viso šou varikliukas.

Carlesas, Jorge’as ir Rubemas, prieš tapdami "Touchstone" nariais, kartu grojo flamenką, o būgnininko Tomo Brechtleino kūrybiniai keliai beveik nuo pat pradžių siejosi su džiazu, fusion. Pirmą kartą išgirdęs "Return to Forever", jis svajojo groti drauge su Chicku Corea. Netrukus svajonė išsipildė – 1978 metais jam teko su Corea bendradarbiauti; vėliau jis grojo Wayne’o Shorterio, Al Di Meolos, Jeano Luco Ponty grupėse. Taigi turi puikią džiazininko patirtį, tad ko stebėtis, kad taip darniai į bendrą muzikos audinį įsiliejo švelnūs jo būgnų smūgiai, netikėtai pratrūkstantys efektinga kanonada.

Naujoji grupė "Touchstone" gyvuoja daugiau nei metus. Šis kolektyvas – dar vienas žingsnis į priekį, dar vienas pasikeitimas, tačiau turintis tam tikrų retrospektyvių bruožų.

1982 metais drauge su gitaristu Paco de Lucia ir kitų muzikantų "žvaigždynu" (Lee Konitzu, Al Di Meola, Stanley’u Clarku, Gayle Moran ir kitais) Chickas Corea išleido albumą, pavadintą "Touchstone". Šio albumo ir grupės pavadinimo ryšį pianistas aiškina labai paprastai: tiesiog dabartinės grupės bosistas Carlesas Benaventas dalyvavo įrašinėjant "Touchstone", kuriame gausu ispaniškų ritmų, būdingų ir naujausiai maestro kuriamai muzikai. Bet, man regis, sąsajų galima paieškoti ir kitur, kadangi nuostabaus bosisto Carleso Benavento "gitariškos" figūracijos skamba tik dviejuose iš šešių minėto albumo takeliuose, o ispaniški motyvai Corea domino nuolatos, nuo pat jo pažinties su Mongo Santamaria, ir tai atsiskleidė ne vien "Touchstone" albume. Norisi atkreipti dėmesį, kad egzistuoja ir trečias dalykas, pavadintas "Touchstone", – trumpa fantastinė Tony’o Cohano novelė, išspausdinta ant 1982 metų plokštelės voko. Chicko Corea diskografijoje esama nemažai darbų, vienaip ar kitaip susijusių su literatūros kūriniais ("Mad Hatter", "To the Stars") arba papildytų jo paties dažnai poetiškomis ir filosofiškomis anotacijomis. Kažin ar Chickas, aistringas skaitytojas ir pats mažiausiai keturių knygų autorius, bus pamiršęs Cohano novelę. Todėl gali būti, kad naujasis kolektyvas buvo pakrikštytas prisiminus Paco De Luciją ir laimingą auksinį flamenko miestą Amazonės slėnyje, stebuklingąjį akmenį (touchstone), Dainuojančią Moterį ir keleivį, atklydusį iš žiauraus ir chaotiško "civilizuoto" pasaulio...

Perskaičius novelę arba bent žvilgtelėjus į žibantį asteroidą seno albumo viršelyje, ansamblio pavadinimas įgyja visiškai kitokią prasmę ir suvokiamas nebe kaip pretenzinga užuomina apie stulbinantį muzikantų profesionalumą ("touchstone" reiškia ir "vertinimo kriterijų"), o kaip simbolis, įkūnijantis pasaulio harmonijos siekiamybę, tikrųjų vertybių universalumo idėją ir šiek tiek dvelkiantis tikėjimu stebuklais...

Apie "Touchstone" koncerto muziką galima pasakyti daug sudėtingų žodžių. Kodėl? Todėl, kad ji nėra paprasta, nors ir gali tokia pasirodyti. Sakyčiau, jai būdingas sudėtingumas – mocartiškas, pasireiškiantis ne priemonių įmantrumu ar slegiančia emocine įtampa. Čia yra kažko daugiau nei išorinis dailumas. Nesiimu to "kažko" apibrėžti žodžiais, kadangi begalę gražių, intuityviai suvokiamų dalykų tai supaprastintų ir įgrūstų į siaurą subjektyvios interpretacijos maišelį. Žavinga, kupina ornamentikos, ryškiai instrumentuota improvizacijų virtinė tiesiog prašyte prašosi klausoma ir tiesiogiai paliečia širdį.

Pianistas dažnai kartoja žodį "pasakojimas" (story). Jo kūriniai neturi apibrėžto siužeto, bet yra suvokiami tarytum legendos – paslaptingos, pilnos metaforų ir fantastinių vaizdinių. Ir net jei pasaka neturi laimingos pabaigos, Chickas Corea seka ją šviesiai ir lengvai. Mūsų isteriškai pašėlusiais laikais retas kūrėjas nepiktnaudžiauja disonansais ir dinamine elektrinių instrumentų galia. Chickas Corea, nepailstantis eksperimentatorius, chameleonas, kurio priemonių arsenalas įspūdingai platus, į savo garsyną neįtraukia triukšmo. Jo muzikinė kalba – patraukli, konservatyvesnį klausytoją žavinti melodingumu, o gurmaną lepinanti netikėčiausiais stilių lydiniais bei išradingais virtuoziškais triukais.

Šį kartą garsiojo džiazininko "įrankių rinkinyje" buvo itin daug lotynų muzikos, flamenko, impresionistinių paralelizmų, fusion, avangardo, free (antrojoje koncerto dalyje), romantizmo ("Spain" įžangoje) ir subtilios džiazinės įtampos. Ir kelios tradicinio džiazo užuominos (laimė, Lietuvoje nėra džiazo puristų). Tai buvo ir pažįstama, ir kartu nepažįstama muzika: visiškai čikoriška, prisodrinta daugybės tik Corea būdingų atspalvių, girdėtų įrašuose, o kartu – gaivi, aktuali ir intriguojanti turtingu melodiniu vystymu, ritmo lankstumu ir svaiginančia spontaniška improvizacija.

"Tikrasis muzikos gimimo aktas įvyksta jos atlikimo metu". Šie Chicko Corea žodžiai taikytini visokiai, ne tik jo, muzikai. Ir aš manau, kad iš tiesų jaudinantis ir įsimintinas tampa toks koncertas, kuriame sukuriamas muzikos gimimo "čia ir dabar" įspūdis, nepriklausomai nuo to, ar atliekama muzika – improvizacinė, ar ne. Vos juntama, tačiau nepaleidžianti klausytojų dėmesio įtampa pripildė "Siemens" areną elektrizuojančios energijos. Viskas čia – tikra, nuoširdu ir tobula.

Chickas Corea turi kerinčią didžio menininko aureolę. Gerbėjo gyvenime kartais pasitaiko momentų, kai "žvaigždė" netikėtai nuvilia, bet tai negresia meistriškumo viršūnėje nuolat išliekančio pianisto gerbėjams. Jo virtuoziškumas – savaime suprantamas dalykas, tiesiog viena iš priemonių, ne daugiau. Sunku pasakyti, kas būtent teikia savitumo Chicko Corea technikai. Galbūt jo grojimo maniera yra taip lengvai atpažįstama dėl ypač aštrios artikuliacijos ir kartu net "nedžiaziškai" subtilaus garso išgavimo... Chicko Corea "firminis ženklas" – smulkioji technika; visa programa – lyg dangus žvaigždėmis – buvo tiesiog apibarstyta žibančiais pagražinimais. Ir negali nesistebėti, kaip lengvai ir paprastai, nesipuikuodamas savo pirštų miklumu, jis tas žvaigždes įžiebia.

Dar viena savybė, Corea išskirianti iš kitų, yra jo gebėjimas maksimaliai panaudoti elektroninių instrumentų tembrines savybes: išvengiama per didelio margumyno, bet atspalviais pasiekiama nuostabaus išraiškingumo. Dauguma klavišinių instrumentų savo gyvenime grojęs chameleonas visuomet lieka ištikimas pagrindiniam principui: priemonės yra tik priemonės, tad įdomi spalvinė raiška niekuomet negali užgožti pačios muzikos ir pagrindinio jos tikslo. "Grodami stengiamės sukurti ką nors šviesaus, gero ir klausytojus priversti pasijusti kūrėjais". Tai pavyko!

Šis Chicko Corea apsilankymas Lietuvoje – jau antrasis. Pirmasis jo koncertas Vilniuje įvyko seniai, prieš 11 metų, tad jį girdėjusieji jau ginčijasi, ar pianistas tuomet skambino solo, ar trio, ar su "Acoustic Band", – taip juos supainiojo talentingasis Chameleonas. Bet aš po vienuolikos metų tikrai atsiminsiu: Chameleonas grojo su "Touchstone". "Touchstone" – vertinimo kriterijus...