* * *
Sapnuosiu, kas esu poledinėj žūklėj,
Juoksiuos iš žmogaus,
O žuvys pritars,
Supdamos sūkuriais,
Vydamos tolyn nuo žvejo.
Sapnuosiu, kaip atslenka pavasaris
Ir mano poledinė žūklė tyliai ištirpsta,
O žuvys vis supa ir šypso keistai.
Pabusiu.
Ir ledą permušus nersiu giliai,
O žvejas ištraukęs sakys:
"Na ir kvailė!"
Paranoja
Viskas mane stumia į tuščią
Popieriaus lapą
Bijau atsitiktinumų, ženklų, likimo
Arba ateities
Katė maniakė manęs nejuokina
Gal dėl to, jog jos neturėjo būti
Dabar ji pati iš manęs šaiposi
Jaučiu
Jie išeina lygiagrečiai iš mano šonų
Į vieną ir kitą pusę
Viskas tampa priežastimi
Arba jos nėra
Kaip norėčiau dabar užsidaryti į
Spintą
Ar kitą klaustrofobinį prietaisą
Kad pajusčiau tai iš tiesų
Jaučiu
Savo prakaitą visame kambaryje
Tai sąžinė garuoja
Durys atdaros
O aš šypsausi
Найти друга
Erdvė gardžiai knarkė
Kai gandras tupėjo ant konteinerio
Viskas nutilo
Atstumtieji maskavosi išgalvota negale
"У меня больное сердце"
vaikiškas balsas...
Siūbuojančios patalpos laukė
Kažkas niūniavo laiptais žemyn
Viena per kitą lipdamos motinos rado
Kažką naujo savyje
Parazitai pametė savo žemėlapį
Todėl dūzgė be paliovos
Ko jūs čia lendat? Gražūs eilėraščai, o jei jums nepatinka, tai susiraskit, ką nors, kas patiks, tikrai nebūtina mėtytis bjauriais žodžiais. Man labai patiko - stipri aplinka supa poetę.
visumoje per daug nepagristo (nedasakyto, nepakanka priezasciu kodel) liudnumo ir depresijos, bet komunikacine ir menine forma labiausiai iskalbingas man najci druga. Inga turi savo galvoje ir sirdyje nuostabu kuribini aparata, tik, matosi, jame truksta kuro - ikvepiancio ir gilaus patyrimo.