EUROVIZINIS SINDROMAS

Pabaiga. Pradžia 3055 numeryje

"My Papa was a Rolling Stone"

Tai, kas vyko Vudstoke, Prahoje, Berklyje ar Paryžiuje, negalėjo nevykti ir Kaune – europietiškiausiame Lietuvos mieste. Europietiškiausiame – ne vien dėl palyginti mažesnio sovietinių kolonistų nuošimčio. Bet ir todėl, kad Kaune dar nebuvo galutinai sunaikintas Europinis miestietiškosios kultūros pradas. Čia dar buvo pakankamai žmonių, kurie save pagrįstai laikė tikraisiais Europos miestiečiais. Kurių tėvai, ar net jų tėvų tėvai, ir jie patys gimė ir augo toje pat metropolijoje – dar visai neseniai ir Europinėje sostinėje. Tai labai svarbu, nes naujoji muzika, užliejusi jaunų europiečių ir amerikiečių širdis, tik urbanizuotoje kultūrinėje erdvėje ir galėjo rastis bei būti išgirsta. Naujieji Lietuvos baudžiauninkai – kolchozininkai bei jų vaikai, atplūdę į Vakarop ištuštėjusius Lietuvos miestus, negalėjo sudaryti reikiamos kritinės masės, kurioje vaisingai rezonuotų elektrinių gitarų garsai. Lietuvos sovietizuoti kaimiečiai tai naujai muzikai buvo paprasčiausiai kurti. Nors jie dabar mėgina įrodinėti priešingai – kad "slapčia klausėsi" tos jiems visiškai svetimos muzikos. Pavyzdžiui, saugumiečio sūnelis Artūras Paulauskas vienos savo rinkimų kampanijos metu išdrįso pasigirti, kad neva jaunystėje jis klausėsi "The Rolling Stones" (www.rollingstones.com). Geras!!!

Visiškai tą patį galima būtų pasakyti apie kitą Lietuvos pramoginės muzikos "herojų". Nors ir neabejotinai talentingą apsimetėlį, neblogai įvaldžiusį formą, bet įkūnijantį visiškai supuvusį, bolševikinį turinį (net etnologiškai pagrįstą).

Juk savim labai patenkintas muzikos proizvoditelis (lietuviškai – gamintojas) Jonas Vilimas, jau keleri metai iš eilės mums produkuojantis Eurovizinę "šlovę", neseniai vienoje televizijos forumo laidoje atvirai prisipažino, kad "roko" grupė "Antis" buvo jo nebrandžios jaunystės muzikos pažinimo pradžiamokslis. Štai, pasirodo, kur slypi jo "talentingų atradimų" šaknys!

Fundamentum Lituanum

Į kokias šaknis dabar mums kabintis ir kur ieškoti savų muzikos riterių piterių gabrielių, emersonų, palmerių, gilanų, morisonų, santanų… kurie būtų tinkamas atskaitos taškas, inspiracijos šaltinis ar bent jau galėtų tapti naujosios Eurovizinės komisijos nariais. Kurie dabartiniams mužikologams tiesiai šviesiai pasakytų, kur jie visi turi eiti. Kodėl mes – kadaise skambiai dainuojančių Europiečių kraštas, sena ir didinga valstybė, Europai ir pasauliui davusi ne vieną ryškią kūrybinę asmenybę įvairiausiais jos kultūrinių procesų laikotarpiais, dabar negalime pasigirti nė vienu vieninteliu žmogumi, kuris būtų suteikęs nors kokį, kad ir nedidelį, bet savą – lietuvišką akcentą tam, kas dabar vadinama Klasika? Negi iš tiesų tokių okupuotoje Lietuvos valstybėje nebuvo ir negalėjo rastis? Negi mes galutinai ir negrįžtamai praradome, iššvaistėme visą savo europietiškąjį aristokratiškosios kultūros genofondą? Liko tik susovietintas ir nustekentas Lietuvos ir Žemaičių mužikas? Negalėtume teisintis vien Rusų tankais. Juk, pavyzdžiui, mums labai artima (bent jau savižudybių skaičiumi) Ferenco Liszto tėvynė, nors ir būdama už Geležinės uždangos, sugebėjo ją sėkmingai pralaužti savo nepakartojama muzika, kuri ir šiandien išliko labai savita ir moderni. Gal tokių žmonių turėjome, tik jų laiku nepastebėjome?

Tai įrodyti turbūt galėtų pats iškiliausias praeito amžiaus Rytų Europos estrados kunigaikštis Česlovas Julius Vydžyckis (Czesław Juliusz Wydrzycki; gal iš Vydžių giminės?) Iš okupuotos Tėviškės su visa savo šeima per Lietuvos Brastą emigravęs Česlovas, kaip ir kitas didis Lietuvos aristokratas Adomas Mickevičius, giliai širdyje jautė, kad iš tikrųjų jis dvasiškai priklauso Lietuvai. Turbūt todėl didžiausios mūsų upės vardą ir pasirinko savo garsiajam kūrybiniam pseudonimui. Jis ir mirė kaip Nemunas – Czesław Niemen, AtA 2004.I.17.

Ar Lietuvos mužikologai tai pastebėjo, įvertino? Lenkų muzikologai iki šiol atradinėja Nemuną ir beviltiškai pripažįsta, kad yra bejėgiai išmatuoti visą jo genialumo slėpinių gylį. Aš manyčiau, kad juos įmanoma visiškai lengvai ir natūraliai suvokti tik žvelgiant nuo Nemuno šalies pro Raigardo slėnį…

Keistas yra šis Pasaulis, kaip graudžiai dainavo Nemunas ("Dziwny jest ten Świat"). Negi lietuviams yra svarbiau pagerbti niekuo su jais nesusijusį Franką Zappą, negu pastatyti nors ir kuklų atminimo akmenį Nemunui prie Nemuno su iškaltomis Cipriono Norvydo eilėmis, kurias menininkas taip mėgo. Kaip Lietuvos priekaištą sau ir įspėjimą ateičiai, kad turėjo, bet ir vėl nesugebėjo pastebėti ir išsaugoti dar vieno pasaulinio masto kūrėjo, iškilusio jos didybės griuvėsiuose.

Kauno Pavasaris

Paslaptingojo Česlovo Nemuno pavyzdys aiškiai įrodo, kad mes tada, 1965–1975 metais, nebuvome nė kiek neprastesni už britus, olandus, amerikiečius ar vengrus. Nebuvome prastesni net ir už lenkus, latvius bei estus. Visa problema buvo mužikai Žemaičių ir Lietuvos, kuriuos utėlėti Sovietijos politrukai, okupavę mūsų šalį, pavertė "elitu", išmokę, kaip reikia vogti, meluoti, sočiai ir ramiai gyventi, rusiškai keikiantis, girtuokliaujant ir dainuojant čiastuškas. Dėl per itin didelio tų ištikimųjų kolaborantų uolumo, jų baudžiauninkiškos "pono" baimės Lietuva prarado ne vien Česlovą Nemuną. Lietuva prarado ištisą kartą kūrybingų, talentingų laisvę ir muziką mylinčių žmonių.

Kas sumaitojo prarastosios kartos gyvenimus? Kas verčia dabar jaunus žmones bėgti iš savo Tėvynės? Ar ne tada buvo pasodinta juoda apatijos, desperacijos ir rekordinių savižudybių sėkla? Pagal kokias instrukcijas šiandieninis Lietuvos "elitas", buvę enkavedistai, rezervistai, komunistai, komsomolistai, partjačejkų instruktoriai, stukačiai, zavodų, predprijatijų ir pticafermų direktoriai, jų šeimų klanų nariai, dabar pergalingai besišypsantys mums "stilių" puslapiuose, draudė, persekiojo, terorizavo, skundė, žlugdė Lietuvos jaunuolius vien todėl, kad tie norėjo jaustis kaip ir laisvėje likusi Europos dalis. Manau, kad tokių instrukcijų iš Maskvos net nebuvo. Buvo uoli brazauskinė šiknalaižystė ir perdėta baimė prarasti savo turtelius bei privilegijas.

Todėl ir įvyko neišvengiamas sprogimas. 1972-ųjų gegužės 14 dieną Romas Kalanta pačiu skaudžiausiu būdu paaukojo save dėl Laisvės idėjos, kuri tuomet apėmė viską – ir Meilę Tėvynei, ir Meilę Muzikai, ir visa kita, kuo gyveno ir apie ką svajojo pavergtos Europos šalies jaunimas. Taip Kaune prasidėjo Lietuvos Vudstokas. Laisvės alėjos liepos virpėjo nuo Laisvės.

Brutalia jėga numalšinus Kauno pavasarį, vieša erdvė laisvai europietiškai muzikai rastis Lietuvoje užsidarė. Lietuvos jaunimo muzikinėje padangėje stojo gūdi tamsa.

Tiesa, mužikinėje padangėje kažkokia muzika visgi buvo grojama, bet ji, kaip ne kartą įrodė gyvenimas, niekaip negalėjo tapti tuo pagrindu, ant kurio dabar galima būtų statyti mūsų ateitį.

Metastazių monotonija

Mes neturime fundamento – štai kur pagrindinė problema. Mes neturime šiandieninių verslo, politikos, visuomenės lyderių, kurie galėtų didžiuotis, kad buvo ne apsimetėliai, bet tikrieji "gėlių vaikai", kurie dalyvavo Lietuvos Vudstoke. Dėl to kalta visa Lietuvos komunistinė nomenklatūra. Ji tebegyvuoja ir dabar. Tik dar turtingesnė ir riebesnė. Mažiau bijantys to "pono", kuris sėdi Kremliuje, bet taip pat visiškai negerbiantys Tėvynės ir nebijantys Dievo, nors ir išmokę žegnotis. Niekas iš esmės nepasikeitė. Pasikeitė tik pavadinimai, ženklai ir vėliavų spalvos. Lietuva – nelaisva! Štai kodėl mes nesugebame kurti. Kurti, ir ypač muziką, gali tik dvasiškai laisvi žmonės. Mes galime tik mėgdžioti, vogti, atrajoti seniai nuvalkiotus bei suvirškintus standartus – "europietiškus formatus", kaip pasakytų koks nors mužikologas. Na ir kas, kad tobulai ir be priekaištų? Kam tai įdomu, be mūsų pačių? Rezultatai rodo, kad niekam.

O ar mums patiems yra įdomu ir suvokiama tai, ką kūrė, grojo ir ko klausėsi laisvi Europiečiai? Atrodo, kad ne. Štai Lietuvos komunistų, vadinamų "socialdemokratų", rinkimų himną "Vokime kartu" sukūrė kažkokia postsovietinių piemengalių komanda, kuri išdrįso pasivadinti dar tebegrojančios legendinės vengrų roko grupės "Omega" (www.omega.hu) vardu. Kur tada buvo mūsų "šaunieji" mužikologai ir muzikos proizvodideliai? Kodėl jie tylėjo? Juk tai didelė gėda ne vien prieš Europos socialdemokratus, bet ir prieš Europos muzikologus bei klausytojus. Jau tuomet tai buvo gana raiškus signalas, kad ne tik politinė, bet ir muzikinė kultūra Lietuvoje sunkiai serga ir yra pavojingai nutolusi nuo "Europinių formatų".

Antidotum

Ar galėtume sukurti muzikinį pagrindą, kurio neturėjome ir į kurį galėtume remtis, ruošdamiesi net tokiems menkaverčiams konkursams kaip Eurovizija?

Manyčiau, kad Kaunas seniai nusipelnė tapti tarptautinio klasikinės 1965–1980 metų jaunimo muzikos festivalio sostine – savotišku Šiaurės Vudstoku, kuriame skambėtų visa geriausia "gėlių vaikų" dvasios muzika (sąmoningai nevadinu to "Crassic Rock"). Romas Kalanta Kaunui tą garbę iškovojo. Jis net nubrėžė laiką, kada tai turėtų vykti – gegužės 13–20 dienomis. Nežinau, kaip šis renginys galėtų vadintis: R. Kalantos festivaliu, Kauno pavasariu ar dar kaip kitaip. Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad tai būtų labai prasmingas paminėjimas ir tikra pagarba bei nauja viltis visam tų laikų dvasios jaunimui, kuris dar išliko Lietuvoje, nepabėgo į Laisvąjį pasaulį, neprasigėrė, neprasinarkotino, dar tikisi, kad Lietuva bus laisva nuo komunistų...

Iš tokio festivalio laimėtų ne tik Kauno turizmo agentūros, restoranų, kavinių bei viešbučių savininkai. Šiandieninės ir rytojaus lauros tame festivalyje turėtų iš ko ir ko pasimokyti. Nors ir pavėluotai, bet pagaliau būtų užpildytas tas kurčias vakuumas, kurį mūsų jaunoji karta priverstinai paveldėjo. Į tą festivalį pirmiausia galėtume pasikviesti savo kaimynų ir likimo brolių iš Rytų ir Vidurio Europos kolektyvų bei solo atlikėjų. Nemuno jau nebepasuksime atgal. Betgi Lietuvoje dar nekoncertavo nei legendinė "Omega", nei "SBB", nei "Budka Suflera"… Garsūs vardai, vis dar skambantys Europos koncertų arenose, ir stadionuose, – daugeliui lietuvių iki šiol net negirdėti! Čia juk ta pati mūsų Eurovizinio provincialumo bėda. O kur dar tebekoncertuojantys "dinozaurai" iš Vakarų pasaulio. Manyčiau, Kauno pavasaris būtų labai prasminga bei nuostabi Dvasinė Atgaiva ir klausytojams, ir patiems atlikėjams. Gal net taptų pastarųjų garbės reikalu. Laisvame pasaulyje dar ne viską lemia vien pinigai.

Turėtume kreiptis į Romo Kalantos laikų jaunimą. Į tą, kuris jau 1968–1972 metais jautė, domėjosi, klausėsi ir net mėgino kurti lietuviškus šiandieninės Europinės pramoginės muzikos pagrindus. Manyčiau, kad tik tokie žmonės, jeigu tik jie nepalūžo dvasiškai ir neparsidavė baimei, pinigams, komsomolui ar partijai, jeigu išlaikė "gėlių vaikų" sąžinės grynumą, dar gali sudaryti normalią tikrai išmanančių žmonių Broliją (nevadinu to "komisija"), kuri išrinktų ir dainą, ir atlikėją, kurie tikrai nenuviltų šiandieninio Lietuvos jaunimo. Kuris (norisi tikėti) tikrai nuoširdžiai sielojasi dėl to prakeikto lietuviškojo Eurovizinio sindromo ir, atrodytų, visiškai neįveikiamų kompleksų.

Jeigu ryšimės pagaliau Lietuvoje sukurti aukščiau minėtas politines, visuomenines ir kultūrines sąlygas dvasinei Laisvei rastis, tai neilgai trukus galėsime džiaugtis atgimstančia muzika, daile, architektūra… Džiaugsimės ir didžiuosimės ne vien mes. Mūsų kūrybos vaisiais galės džiaugtis ir visa likusi Europa.

Roberto

2005 gegužė