NIUJORKAS, MADRIDAS, LONDONAS – KAS TOLIAU?

Eidamas tarnybon visai prie ŠMC matau priešais save einantį ir besišypsantį arabiško gymio jauną vaikinuką su kuprinaite ant pečių. Gal turistas iš kokio nors Kairo, o gal ir visai ne turistas. Įaudrinta pastarosiom savaitėm vaizduotė ima piešti makabriškus vaizdinius, ir dėl viso pikto greitu žingsniu suku kiton gatvės pusėn. Ar ne tokie pat keturi besišypsantys ramūs jaunuoliai su kuprinaitėm pasuko į Londono metropoliteno ir autobusų stotis mintyse kalbėdami 47. 15 Korano surą apie Rojaus sodą Džaną:

Štai jums vaizdingas Rojaus sodas,
Kuris teisiesiems buvo pažadėtas,
Ten upės vandeningos, ir vanduo negenda,
Ir upės pieno, kurs nemaino skonio,
Ir upės tekančio švaraus medaus.
Ten jiems ir vaisiai įvairiausi,
Ir nuodėmės atleidžiamos Valdovo (...)

Ir toje pačioje suroje (47.4) kalbama apie kelią, vedantį į šį nuostabų Rojaus sodą:

Todėl, kai kovoje sutiksit neteisiuosius,
Per kaklą kirskite jų galvas
Ir, kai galop pabaigsit šitą darbą,
Paimkit likusius nelaisvėn.
Po to arba parodykite savo gėrį, dovanokit laisvę,
Arba už laisvę išpirką paimkit.
Taip elkitės, kol vyksta karas!
Ir jei Alachas to norėtų,
Be vargo pats su jais susidorotų,
Bet jums jis tai atlikt palieka,
Idant įrodytumėt savo valią.
O žygiai tų, kurie bus kritę Viešpaties kely,
Bus dosniai Jo apdovanoti.
(...)
6.
Į Rojų juos įves,
Kurį pažint jiems leido savo apreiškimuos.

Korano vertėjai ir komentatoriai šią surą dažniausiai linkę komentuoti, esą "islamas griežtai yra apibrėžęs karybos esmę, kad karą galima pradėti tik esant agresijai iš pašalės. Teisuoliui nė jokiu atveju nevalia pirmajam imtis agresijos, ir neegzistuoja motyvų pirmajam ją pradėti. Teritorinės pretenzijos, ekonominės naudos siekis, kova dėl valdžios – visa tai praeinantys, pasaulietiniai dalykai, svetimi "šventajam karui džihadui", kuris kariaujamas siekiant įtvirtinti vienintelį Teisingą Tikėjimą, duodant atkirtį netikėlių agresijai" (Korano prasmių vertėja į rusų kalbą Valerija Porochova, 1998). Gal taip ir galėjo atrodyti rašto prasmių tyrinėtojui ano tūkstantmečio pabaigoje, kol kiti mokytojai ezoterinėse mokyklose nebuvo pradėję interpretuoti Knygos kitaip. Šiandien jie diegia į jaunas galvas visai kitas metaforų prasmes. Kai šie keli suros fragmentai sujungiami į vieną , siekiant būtent pasaulietinių tikslų, jie gali virsti medžiaga, turinčia šėtonišką galią, baisesnę už dinamitą. Savižudžio teroristo galvoje ši laki dviejų metaforų – karo ir laimėto Rojaus – samplaika, pasirodo, labai nesunkiai iš mąstymo gali išstumti visa, ką mes linkę vadinti Europos civilizacijos vertybėmis, kokios mums yra Dekalogas, artimo meilė, brolybė, demokratija, bendruomeniškumas, solidarumas, asmens gyvybės ir laisvės vertės supratimas, pagarba ir įsipareigojimas tėvynei, tiesai, kūrybai bei daugelis kitų vertybių, kurios, tikėjome, Europoje auklėtam ir užaugusiam žmogui turėtų būti egzistencijos pamatas. Tačiau pastaruoju metu lyg iš tamsybių išniro antikristo dvasios ženklai ir niekšybės pavidalai siekiantys nebūties, anot Antano Maceinos, "apsireiškiantys neapykanta, griovyba, melu ir žudymu. Tai yra velniškojo buvimo esmė ir prasmė". Tad Madridas ilgai ir sunkiai turėtų atgailauti už savo klaidą, padarytą silpnumo, išsigandimo ar nekilnaus apskaičiavimo akimirką, klaidą, kuri niekšui suteikė vilties, kad merkantiliškų tikslų galima pasiekti žudant ir įbauginant niekuo dėtus žmones. Šiame kontekste ciniškai skamba visos pacifistų kalbos ir iniciatyvos, esą galima buvo nuryti karčias Niujorko Dvynių, Madrido bei Londono metropolitenų piliules ir kuo greičiau susirinkti savo "manatkes" Afganistane bei Irake ir grįžti į savo kiemą. Į tokį kiemą, kurį fanatikas tavo kaimynas, imamui nurodžius, su tavo vaikais ir moterimis bet kurią akimirką gali gabalais išnešti į orą, geriau jau negrįžti.
Tačiau verta grįžti prie šnekos, nuo kurios pradėjome, – apie tą arabiškos kilmės vaikinuką su kuprinėle. Sprogdintojai, matyt, nesusimąstė, kokią meškos paslaugą padarė savo tikėjimo broliams ir kaip dabar civilizuoto pasaulio autobusų, metro stotyse, oro uostuose bei judriose didmiesčių gatvėse jausis tasai jų arabas turistėlis, kurio kuprinaitėje gal tik buteliukas pepsio ir "hamburgeris", o vien dėl išvaizdos saugumo tarnybos reikalaus, kad nusimautų kelnes ir klizma tikrins, ar nėra ten paslėpęs sprogmenų.

Liudvikas Jakimavičius