BŪGNŲ VALDŽIA

Arkadijus Gotesmanas

Liepos 13-osios Kristupo vasaros festivalio koncertas buvo skirtas garsaus džiazo būgnininko Elvino Joneso atminimui. Perskaičius programėlę būtų galima įtarti, kad dedikacija garsiajam būgnininkui tebuvo pretekstas prisiminti Johną Coltrane’ą ir Ornette’ą Colemaną, su kuriais yra susijusi Elvino Joneso kūrybinė veikla, – jo muzika yra ypač artima pusei dalyvavusių koncerte muzikantų. Bet renginio koncepcija vis dėlto neapsiribojo vadinamojo "laisvojo" (free) džiazo pateikimu. Kadangi koncerte nebuvo kūrinių iš Elvino Joneso – lyderio albumų, o Arkadijus Gotesmanas ir Darius Rudis nebandė kopijuoti Joneso solo ar net imituoti jo grojimo manieros, muzika neatrodė itin glaudžiai susijusi su minimuoju. Bet... Tai buvo himnas būgnininkui ir būgnams apskritai, graži duoklė žmogui, kuris bene pirmasis prakalbino juos kaip solinį instrumentą, griaudėjantį perkūnais, kuždantį bangos ošimu, žavintį įmantria poliritmija ir subtiliu akompanimentu, užuot palaikius elementarią ritminę pulsaciją.

Koncertas prasidėjo būgnų duetu. Tai buvo išraiškingas ir beveik melodingas dialogas reguliaraus, aktyvaus ritmo fone. Darius Rudis yra Arkadijaus Gotesmano mokinys, todėl niekas neturėtų stebėtis, kad šiedu muzikantai puikiai "susikalba" instrumentais ir preciziškai tiksliai sutampa laike. Bet dar labiau nei tarpusavio supratimas yra pastebimas šių muzikantų individualybių skirtumas. Arkadijaus Gotesmano dūžiai – energingesni, tiesmuki, jis dažnai kuria masyvesnę faktūrą, aktyviau nei Darius naudojasi didžiuoju būgnu, poliritminį audinį pagardindamas stipriais netikėtais akcentais, teikiančiais muzikai džiazinio veržlumo ir vulkaninės energijos. Darius Rudis – lankstus, subtilus, ypač jautrus akompaniatorius, žavintis garso valdymo kultūra ir neįprastai gyvu, paslankiu dinamikos reljefu, pasiskolintu iš melodinių instrumentų virtuozų.

Nemanau, kad duetas bandė imituoti Elvino Joneso grojimą, bet tikriausiai kiekvienas būgnininkas ką nors "paveldi" iš jo, kaip beveik kiekvienas saksofonininkas patiria Johno Coltrane’o ar Charlie‘o Parkerio įtaką. Taigi tiesioginių citatų pastebėti nepavyko, tačiau viso koncerto metu buvo juntamas Jonesui būdingas švelnus būgnų dominavimas, pasireiškiantis ne solo gausa (nors ir jų netrūko), o akompanimento turtingumu ir vos juntama ritmo diktatūra: kiekvieną dinaminį pasikeitimą, naują energijos antplūdį lėmė būgnų teikiami impulsai. Nutylant būgnams, šio vaidmens imdavosi kontrabosas.

Vytis Nivinskas yra jau "išaugęs" iš puikavimosi virtuozerija ir tuščio melodinės fantazijos demonstravimo. Jis – brandus muzikantas, kurio meistriškumas seniai nekelia jokių abejonių, o kontraboso traktavimas toli gražu neapsiriboja bosinio pagrindo palaikymo funkcija. Nors šioje programoje nebuvo suteikta didelės erdvės kontraboso solo improvizacijoms, ji be jo – neįsivaizduojama. Sodri, lanksti boso linija virto savarankiška, prasminga partija. Kitaip ir negalėjo būti: polifoninė laisvųjų improvizacijų faktūra – įpareigoja (kad ir kaip tai absurdiškai skamba, bet laisvoji improvizacija iš tiesų įpareigoja, reikalauja didžiulio meistriškumo ir nuolatinės kontrolės). Kontraboso balsas – tiek kartodamas melodinio ostinato figūras, tiek kalbėdamasis su kitu instrumentu ar skambėdamas solo – neišnyko iš konteksto, ansamblio ir sykiu išliko laisvas, įnoringas, spalvingas, skoningai papuoštas tariamai netikslaus aukščio, "nešvariais" tonais, kurie laisvajam džiazui teikia įtampos ir savito grožio.

Liudas Mockūnas

Nieko nuostabaus, kad šiame sekstete nebuvo pianisto. Programoje skambėjo tik laisvasis džiazas, atonali polifoninė muzika, kurios daugiabalsei faktūrai nereikalingas harmoninis įdaras.

Harmoninio sluoksnio nebuvimą su kaupu kompensavo Liudas Mockūnas (baritono ir soprano saksofonai, boso klarnetas), Janas Maksimovičius (soprano, tenoro saksofonai) ir Valerijus Ramoška (trimitas).

Renginio idėjos autorius Arkadijus Gotesmanas projektui įgyvendinti pasikvietė muzikantus, kurie jau yra įsitvirtinę Lietuvos džiazo scenoje, nors dar visai neseniai juos buvo galima vadinti "jaunaisiais", "perspektyviais" ir "daug žadančiais". Dabar – pranašautos šlovės išsipildymo metas. Visi Gotesmano pakviesti muzikantai yra pakeliui į savo karjeros viršūnę: jau įrodę savo, kaip atlikėjų, profesionalumą ir kaskart vis labiau atsiskleidžiantys kaip kūrėjai, ansamblių lyderiai. Pastaruoju metu dėmesį ypač patraukia Jano Maksimovičiaus kūrybinis aktyvumas: retai jis būna tiesiog tik atlikėjas. Štai ir šiame koncerte jis pasirodė ne vien kaip ansamblio muzikantas, bet ir kaip kompozitorius.

Džiazo kompozicijos skambesys – kur kas labiau nei natomis užrašyto kūrinio skambesys – priklauso nuo muzikantų. Niekas nebeišgirs Jano Maksimovičiaus baladės tokios, kokia ji skambėjo tą vakarą. Ši kompozicija instrumentuota nepaprastai originaliai. Džiazinės aranžuotės nebūna anoniminės: "partijos" skiriamos ne tam tikriems instrumentams, o tam tikriems muzikantams. Tad kūrinio efektingumas net nestebina – juk jis aranžuotas įspūdingam individualybių ansambliui.

Subtilaus lėkščių virpesio fone pasigirsta pirštais spaudžiamų "klapanų" stuksenimas, saksofonų spjaudymasis, urzgimas, švilpavimas ir aibė kitų netikėčiausių efektų. Tai nėra negirdėtas stebuklas (džiazuomenė dar nepamiršo James’o Carterio koncerto Kongresų rūmuose) – šiame kontekste jie nuskambėjo netgi ne kaip kas nors įprasta, o kaip vienintelis įmanomas interpretacijos būdas. Ir ne tai svarbiausia, kad Mockūnas saksofonu gali kuždėti, girgždėti ir imituoti žmogaus balsą, Ramoška – miauksėti su surdina ir be jos, Maksimovičius – švilpauti, cypauti ir pliaukšėti, o tai, kad visa skambanti medžiaga kiekvieną akimirką lieka muzika, visi tie pusiau muzikiniai garsai yra sudėtingos išraiškingų melodijų pynės dalis. Taip originaliai aranžuota tema visgi pateisino savo pavadinimą – "Baladė". Meilės tematikos kūrinyje, nepaisant neįprastų tembrų gausos, išlaikytas toks švelnus skambesys, koks gali sklisti tik "urzgiant" baritoniniam saksofonui.

Netradiciniais grojimo būdais labiausiai stebino Liudas Mockūnas. Jis – nuostabus tarptautinio lygio muzikantas, vienas iš tų, kurio dėka Lietuva juokais vadinama saksofonininkų kraštu. Kaip žinom, siekiant pripažinimo džiazo pasaulyje, negana būti geru atlikėju. Gerų muzikantų yra daug, o Mockūnas – vienas: iškart išsiskiriantis savita grojimo maniera, įtikinantis nepriekaištinga technika, greita reakcija, žavintis instrumentų valdymo laisve ir savo partijos šliejimu prie partnerių minčių.

Valerijus Ramoška ir Janas Maksimovičius Ramūno Danisevičiaus nuotraukos

Technika ir atlikimo meistriškumas – visuomet akivaizdūs. Daug sunkiau kalbėti apie pagrindinį dalyką – improvizaciją. Visi muzikantai pademonstravo puikią fantaziją, retame koncerte būna tiek daug geros kokybės muzikos, gimusios "netyčia". Tačiau pirmojoje koncerto dalyje nė vienas solo nebuvo išskirtas aplodismenatais. Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad auditorija gerokai skyrėsi nuo džiazo festivalių bei klubų publikos (akademinių koncertų klausytojai nepratę ploti kūrinio vidury). Bet vieną epizodą vis dėlto vainikavo tokios ovacijos, kokios paprastai pasigirsta nuskambėjus paskutiniam akordui. Juos pelnė "kilometrinė", labai efektinga ir dramaturgiškai užbaigta L.Mockūno solo improvizacija, tapusi "kūriniu kūrinyje". Publika retai klysta. Vėliau įsidrąsinę klausytojai ėmė ploti dažniau (kartais net solo vidury), bet būtent tas pirmasis, beveik nevalingas susižavėjimo proveržis yra vertingas įkvėptos improvizacijos emocinio poveikio įrodymas.

Programa buvo atlikta su minėjimui būtina rimtimi bei atsakomybe ir sykiu pripildyta šviesių emocijų bei subtilaus humoro: Mockūno barškinimas saksofono "klapanais" ir "netyčia" išsprūdę atonalūs garsai nejučia tampa naujo kūrinio pradžia; Darius Rudis netikėtai nesureaguoja, atėjus jo eilei soluoti, ir sekundę bejėgiškai tyli, visam ansambliui linksmai priekaištaujant žvilgsniais; Valerijaus Ramoškos prieš bisą ištartas "ačiū" klausytojus nepaaiškinamai užkrečia linksmumu (Ramoška nuolatos pasižymi gebėjimu užmegzti šiltą kontaktą su auditorija). Žinoma, šie mikroefektai nebuvo suplanuoti, mažytis šou elementas keistu būdu neišvengiamai prasiskverbia į beveik kiekvieną gerą džiazo koncertą. Ir šiuo atveju net instrumentų išdėstymas erdvėje (būgnai pastatyti avanscenos kraštuose, kiti muzikantai – toliau nuo publikos) kūrė neįprastą vizualinį efektą, kuris, be abejo, nebuvo savitikslis.

Vieno puikiausių pasaulio džiazo būgnininkų Elvino Joneso paminėjimas tapo puikia proga pažvelgti į būgnus kiek kitaip. Programa nepretendavo atskleisti visos Joneso veiklos įvairovės ir priminti visų jo nuopelnų džiazo pasauliui. Muzikantai, pasisemdami įkvėpimo iš garsiojo būgnų revoliucionieriaus, išliko savimi ir sukūrė unikalią, originalią programą, kiekvienas savaip apdainuodami didį muzikantą. D.Rudis su A.Gotesmanu būgnus kalbino kaip melodinį instrumentą, dainingi pučiamieji, vis žaisdami štrichais, kartais atrodė esą tik ritminio ir spalvinio pritarimo kūrėjai, o kontrabosas tradiciškai atliko dvigubą (ritminę ir melodinę) funkciją. Toks kiekvieno instrumento polifunkciškumas įgalino pasiekti visų ansamblio narių lygybę, kiekvienam atlikėjui suteikti didžiulę kūrybinę laisvę ir pasiekti labai spalvingo skambesio.

E.Jonesui skirtas koncertas nebuvo vienas tų smagių džiazo (o dažniausiai – tik primenančių džiazinius) renginių, iš kurių išeinantys žmonės vis niūniuoja įstrigusias melodijas. O.Colemano, J.Coltrane‘o ar D.Redmano temos nėra iš tų, kurios akimirksniu įstringa atmintin. Bet ta būsena, ta atmosfera, jausmas išlieka ilgam. Juk ne kasdien koncertų salėse ar klubuose pasigirsta tokia muzika – smūgio giesmė...