MAIŠTININKŲ PUOTA: "VILNIUS JAZZ" – 2005

Eldbjorg Raknes

Džiazo kasdienybės Lietuvoje beveik nėra. Tikras klubas, nuolatiniai jam session, kasdieniai koncertai – rožinė svajonė, utopija, kurią galėtų įgyvendinti tik milijonierius altruistas arba genialus vadybininkas. Bet užtai niekaip negalėtume pasiskųsti, kad neturime švenčių: ištisus metus pas mus vyksta grandioziniai džiazo festivaliai, pasaulinio garso žvaigždžių koncertai ir nuostabūs džiazo renginiai klasikinės muzikos festivalių kontekste. "Vilnius Jazz" šioje nesibaigiančių švenčių virtinėje užima ypatingą vietą. Jis yra tartum atsakymas į klausimą: "Kas gi nauja džiazo pasaulyje?" Galbūt jis neaprėpia visos nūdienos improvizacinės muzikos panoramos (kažin ar tai apskritai yra įmanoma per keturias festivalio dienas), bet visuomet dovanoja progą pajusti gaivius vėjus ir patirti nepakartojamą naujojo džiazo žavesį...

Apie tai, kas yra šiandieninis džiazas, galima parašyti disertaciją ir, ko gero, prieiti išvadą, kad ne visa skambėjusi festivalyje muzika vadintina džiazu. Bet šiame straipsnyje neketinu gvildenti žanro grynumo problemos, nes viena pagrindinių džiazo savybių – jungtis su įvairiausiomis muzikos rūšimis. Kone kiekvienas festivalio koncertas buvo akivaizdus to įrodymas. Lydinio idėja įsivyravo jau nuo atidarymo koncerto, kuriame žymus Lietuvos džiazistas Dainius Pulauskas pamėgino sujungti džiazą ir simfoniją.

Simfonija ir džiazas niekada nebuvo geri draugai ir dažnai apsimeta, kad net nėra pažįstami. Sykį juos sutaikė George‘as Gershwinas, tačiau jis iki šiol beveik nesulaukė talentingų pasekėjų. Netgi patys iškiliausi džiazo muzikantai, tokie kaip Duke‘as Ellingtonas arba Ornette‘as Colemanas, dažnai patirdavo fiasko, bandydami imtis akademinės kūrybos. Todėl Dainiaus Pulausko siuita džiazo grupei ir simfoniniam orkestrui yra mažų mažiausiai iššūkis.

"Vilnius Jazz 2005" atidarymo koncertas Kongresų rūmuose, sakykime, jau įrašytas į Lietuvos džiazo metraščius auksinėmis raidėmis. Tai yra žygdarbis, įspūdingas reginys ir neįprastas patyrimas (tiek muzikantams, tiek klausytojams). Publika dėkojo už muziką stovėdama. Atrodytų, projekto sėkmė neabejotina: šypsenos, žibančios akys, ovacijos, sveikinimai! Dainiui Pulauskui pavyko sukurti tikrą šventę, bet ar pavyko sukurti simfoninę-džiazinę siuitą? Deja, ne visai. Žmogus, kuris iš paprasto sintezatoriaus išgauna milijoną fantastiškų tembrų ir yra nuostabus džiazo aranžuočių meistras, labai saikingai naudojo orkestro spalvų galimybes ir nepasitikėjo orkestrantų meistriškumu, skirdamas jiems paprastutes partijas. Melodinė siuitos medžiaga buvo tikrai turtinga, tačiau nenauja: kūrinys buvo sudarytas iš gražiausių Pulausko temų, kurios visos jau yra įamžintos kompaktinėse plokštelėse. Nuvylė tai, kad neįvyko tikroji sintezė. Buvo labai gerų momentų: intriguojanti mušamųjų įžanga, trimito solo styginių harmonijos fone, efektingas finalo tutti... Bet brandžiam menininkui to neturėtų būti gana...

Kituose koncertuose dominavo nedideli ansambliai, bet taip pat buvo juntamas muzikantų polinkis kurti dideles formas arba meistriškai jungti kelis kūrinius į ilgas grandines. Būtent taip savo programą atliko norvegų vokalistė Eldbjorg Raknes, spalio 7 dieną prikausčiusi publikos dėmesį meditatyviomis dainomis, pripildytomis Šiaurės tautų folkloro elementų.

Kaip buvo žadėta anonsuose, dainininkė atvyko be jokio ansamblio ir akompanimentą kūrė su elektronikos pagalba – iš savo pačios balso, čia pat scenoje, sluoksnis po sluoksnio įrašydama vis naujus motyvus, kol visa Rusų dramos teatro salė prisipildydavo magiškai banguojančios polifonijos arba įmantraus besikartojančio ritmo, ir pasigirsdavo tikros dainos, kupinos ekspresijos ir hipnotizuojančios energijos. Šios dainos nekontrastavo, bet juo labiau negirdėjome ir monotonijos. Lėta, užburianti garsų audinio kaita panardino į kitą realybę: paslaptingą, nepažintą, bet tikrą.

Japonų dueto – Kadzutokio Umedzu (Kazutoki Umezu) ir Hivijos Katano (Hiviya Katan) muzika priešingai – buvo kupina veiksmo, temperamentingų proveržių, nuotaikų kaitos ir akivaizdaus teatriškumo, tačiau dramos atomazgos taip ir nesulaukiau... Kiekviena "kompozicija" nutrūkdavo kulminaciniame taške arba nejučia ištirpdavo įmantriuose pasažuose, ir tai kūrė keistą įtampą bei žavesį.

Abu muzikantai yra fenomenalūs savo instrumentų meistrai: moterimi apsirengęs dainuojantis gitaristas Hivija Katanas – virtuozas demonas, saksofonininkas Kadzutokis Umedzu – virtuozas filosofas. Jie abu paskendo muzikoje, ir net atrodė, kad visiškai užsimiršo, kur besą. Apskritai dauguma festivalio dalyvių nesiekė užmegzti kontakto su auditorija. Džiazas keičiasi, jis seniai išsivadavo nuo būtinybės patikti plačiajai publikai ir būti visiems suprantamas. Jo kalba tapo rafinuotesnė, abstrakti, ir tai atsispindėjo beveik visuose "Vilnius Jazz" koncertuose, išskyrus du, kuriuose bendravimas su publika buvo ypač aktualus.

"Bill Wyman‘s Rhythm Kings" (Didžioji Britanija) koncertas kaip tik priskirtinas šou koncerto kategorijai. Šis renginys nėra tipiškas moderniojo džiazo festivalio kontekste – jame skambėjo komercinė kelių dešimtmečių senumo muzika, kurios sąsajas su džiazu dar reikėtų įrodyti (bet verčiau nereikia). Tačiau muzikos gurmanai neturėtų piktintis, kadangi vardan šio koncerto nebuvo paaukotas joks kitas. Publika buvo gerai informuota apie renginio pobūdį, o jei, nepaisant šito, vienas kitas avangardo mėgėjas užklydo į koncertą "netyčia", kažin ar labai nusivylė: juk nedažnai pasitaiko proga pasiklausyti taip profesionaliai atliekamo bugivugio, rokenrolo, roko, kantri, soulo ir taip toliau.

Marco Ducret trio Nuotraukos iš festivalio archyvo

Taip pat ryškių šou elementų buvo kupinas "Willem Breuker Kollektief" (Olandija) koncertas, įvykęs spalio 8-ąją. Breukerio kolektyvas yra nedidelis virtuoziškas bigbendas, pasaulyje garsėjantis spalvingomis aranžuotėmis ir humoru. Nuotaikingoje grupės muzikoje susipynė džiazas, XX a. simfonistų harmonijos, šmaikščios įvairių stilių citatos ir truputis klouniškos vaidybos elementų. Neįpareigojanti, žvali muzika, pokštai, parodijiniai solo ir dinamiškas šou užbaigė trečiąją festivalio dieną optimistišku mažoriniu akordu. Visa tai skambėjo tiesiog puikiai, bet šio festivalio kontekste prasminga būtų akcentuoti pirmąjį šeštadienio koncertą, kuriame išvydome dar vieną saksofono ir gitaros duetą...

Liudas Mockūnas ir Marcas Ducret muzikuoja drauge ne pirmą kartą. Čia lyg ir tiktų pažymėti "nepaprastą ansambliškumą", tačiau negaliu to daryti – skaitytojui tai galėtų sukelti asociacijų su sinchroniškais pasažais, akcentų sutapimais ar kitais vyresnės muzikos elementais. O nieko tokio nebuvo. Subtilūs tembrų atspalviai, stulbinamai laisva ritmika ir nuostabi dinaminė dramaturgija – tai beveik visos panaudotos priemonės. Nenuskambėjo nė vieno garso iš tradicinio saksofono ir gitaros spalvų asortimento, o spalvų turtingumas – neįtikėtinas. Manau, šiai muzikai prieš akis dar ilgas kelias į klausytojų širdis, ir gal ji niekada netaps itin populiari, bet esu tikra, kad dauguma tų, kas nuobodžiaudami, kone demonstratyviai, paliko salę koncerto vidury, taps jos gerbėjais: nepažinta – vilioja...

Ko dar galima tikėtis iš "Vilnius Jazz"? Rusų dramos teatras, spalio 9-oji, paskutinis koncertas. Visi žino, ko galima laukti: kas gi nepažįsta mūsų jaunųjų lietuvaičių, ko gi nesuintrigavo Marco Ducret fantazijos? Taigi anšlagas, nekantrus laukimas, scenoje – "Riot". "Riot" reiškia "maištą", bet tuo sunku patikėti, pamačius penkis simpatiškus jaunus vyrus, kurie nerūko, beveik negeria ir (tikriausiai) gyvenime nėra iškūlę nė vieno stiklo. Mūsų "maištininkai" nenutraukė santykių su tradicija, neišdarinėjo jokių triukų ir net nemėgino šokiruoti, tiesiog kūrė muziką, priešingą komercinei, t. y. tipišką šiam festivaliui. Ir tai buvo nuostabu! Štai tikroji džiazo simfonija! Neplokite solistams, kad ir kaip jie to verti: ši didelė sukrečianti istorija yra nedaloma. Daug būtų galima kalbėti apie kompozicijų formas, turtingą melodiką ir spalvas, apie tai, kad šie jaunuoliai jau tapo Lietuvos džiazo scenoje nepakeičiami, tačiau šį kartą jų muzikinė kalba ir meistriškumas nieko nelėmė. Mes dažnai neįvertiname įmantriausių struktūrų ir šviežios išraiškos radinių, bet nuoširdumas sujaudina net didžiausią snobą. Todėl po koncerto, absoliučiai pamiršusi Mockūno subtilumą, Katano figūracijas, puikius Labučio solo, o juolab Breukerio muzikinius pokštus ir visa kita, entuziastingai sušukau: "Tai buvo geriausia, ką girdėjau visame festivalyje!" Argi aš tuomet galėjau numanyti, kokius stebuklus tuoj pat po "Riot" išgirsiu Marco Ducret trio muzikoje?

Dažnai lankantis koncertuose, ilgainiui vis sunkiau ištarti "aš sužavėta". Jei sykį girdėjote Jamesą Carterį, Joshua Redmaną ar Chicką Corea, ima atrodyti, kad niekas jau nebegali taip įtraukti, pavergti ir apstulbinti Grožio galia. Pasirodo, gali. Koncerte įvyko kažkas fenomenalaus. Elektrinė gitara (Marcas Ducret), būgnai (Ericas Echampardas) ir elektrinis kontrabosas (Bruno Chevillonas) – gana neįprastas trio, kurio fantazija nepripažįsta jokių apribojimų. Ir – keistas dalykas: kai muzika yra tobula, mintyse neatsiranda nė vieno žodžio, kuris neatrodytų lėkštas ir nevykęs jai apibūdinti. Tai buvo tikrų tikriausias džiazas, išaugęs iš bebopo ir įtraukęs į save ilgametę roko, klasikinės muzikos ir įvairiausių šiuolaikinių stilių patirtį. Nė vieno nuspėjamo garso, o muzikos tėkmė – tokia natūrali, tartum pasaulyje amžinai būtų skambėję tik tokie garsai. Ansambliškumas – už suvokimo ribų. Dažnai išgirstame puikiai susigrojusių kolektyvų, bet čia jau grojo net ne kolektyvas, o vienas organizmas, trijų vienodai išprotėjusių genijų lydinys...

Pavargę, pakylėti, maloniai ištampytais nervais klausytojai traukia į jam session "Graso" restorane, nepaisydami to, kad ryt – pirmadienis, sunki diena. Jam session tradicija Lietuvoje – šluba ir leisgyvė. Įsigalėjo požiūris, kad tokie improvizuoti vakarai yra taip pat koncertai, muzikantai grodami juose, jaučia atsakomybę ir tiesiog nenori improvizuoti vardan improvizacijos, siekdami kiekvieno viešo pasirodymo metu pasakyti ką nors prasminga. Galbūt dėl šito mes niekada nesulauksime "džemuose" vyresnių atlikėjų, bet jaunimui visuomet aktualu susitikti su kitais muzikantais ir pagroti kartu. Todėl jaunieji visuomet ateis, kai tik festivalių organizatoriai pasirūpins, kad kiekviename jam session būtų pasamdyta ritmo grupė: būgnininkas, bosistas ir koks nors harmoninis instrumentas (klavišiniai ar gitara). O saksofonininkai, vokalistės ir net deficitiniai trimitininkai neprivers savęs laukti. Visi šių metų "Vilnius Jazz" "džemai" įvyko ir buvo gana įdomūs bei žavūs, tačiau galėjo būti ir geresni.

Festivalis baigėsi, Rusų dramos teatre toliau vaidinami spektakliai, avangardinis džiazas vėl pasitraukė iš avanscenos į melomanų fonotekas. Tokia šventė – tik proveržis, tik blyksnis, kuriame sutviska didingas naujojo džiazo vaizdas. "Vilnius Jazz" šventės nepraeina be pėdsako. Avangardas yra mėgstamiausia sostinės džiazo rūšis, ir mes dar išgirsime festivalio idėjų atgarsius mūsų talentingų maištautojų ir jų pasekėjų dainose...