PASAKOJIMO PAMOKOS

Režisierius George`as Lucasas

Rašytoja ir internetinių svetainių kūrėja Kristen Brennan gyvena netoli San Francisko (Kalifornija, JAV). Daugiausia ji skelbia savo darbus svetainėje "Jitterbug Fantasia" (http://www.jitterbug.com), skirtoje išsamioms fantastikos žanro filosofinėms studijoms. Interneto svetainė nuo įsikūrimo 1999-aisiais pritraukė per 6 milijonus individualių lankytojų ir taip pat sulaukė tarptautinio spaudos dėmesio. Tai paskatino Kristen Brennan sudaryti knygą, skirtą pasakiškų istorijų evoliucijai nuo Gilgamešo epo bei Homero "Odisėjos" iki "Žvaigždžių karų", Harry’o Potterio ar "Žiedų valdovo". Monografija baigiama rašyti ir tikimasi, kad greitu laiku išvys šviesą.

Pasakojimo pamokos – atskiras "Žvaigždžių karų ištakos" skyrius didžiuliame žinyne. Tai nėra filmų ciklo "enciklopedija", o gili analizė, apžvelgianti režisieriaus gyvenimo, jo vaizduotės sąsajas su mitologijos bei gyvenimo dėsnių pažinimu. Svetainės puslapiai pratęsia studijas mitologijos tyrinėtojo Josepho Campbello (1904–1987) stiliumi. Savotiškose "pamokose" Kristen bando kuo universaliau išskirti mitologinio pasakojimo pobūdį, apibendrindama tai, ką ji išmoko tyrinėdama "Žvaigždžių karų" sagą. Autorės kredo: "Dirbk taip uoliai, kaip tik gali" bei "Nutildyk savo ego".

Kristen Brennan maloniai leido išversti į lietuvių kalbą ir publikuoti "Literatūroje ir mene" kiek sutrumpintą "Pasakojimo pamokų" versiją.

Vertėjas

Didis menas – tai sunkaus ir ilgo darbo rezultatas.

Tai suprantama savaime ir, be abejo, skamba nuvalkiotai. Tačiau kur bepažvelgsi, beveik visos televizijos programos, filmai, blizgantys žurnalų puslapiai tik ir kalba, kad žmonės, kurie įtakoja ir formuoja pasaulio vaizdą, daro tai lengvai, lyg be jokių pastangų, tiesiog gimė laimingi. Visais atvejais pripažinkim, kad tai išpūstas melas. Laikui bėgant talentas ar gera išvaizda turi vis mažiau reikšmės, o viską lemia tai, ką iš tiesų gali nuveikti savo paties rankomis, kaip tiksliai gali suprasti dalykus, ir be to, kaip gražiai gali sutarti su žmonėmis. Tie, kurie tikrai veikia kitus ir yra mėgstami, paprastai dirba daugiausiai ir, rodos, visuomet semiasi jėgų iš tikėjimo tezės: "Galėčiau padaryt pasaulį nors kiek geresnį". Ir kiekvienas jūsų tą galite.

Žymiausia Josepho Campbello sparnuota frazė: "Sek savo polėkiu". Jis turėjo minty ir tai, kad geriausias būdas pagelbėti savo aplinkai bei tapti herojumi (autorius ir pats to siekia) – įsiklausyt į širdies balsą. Tai nėra savanaudiškas savęs iškėlimas virš kitų. Herojiško poelgio esmė – dalelės savęs paaukojimas (geriausia, jei ta dalelė yra savęs sureikšminimas). Taip pat svarbus yra gebėjimas išmokti atpažinti dieviškumą visuose dalykuose, be papildomų išvedžiojimų. O jei matysi dieviškumą visur – tapsi viso pasaulio tarnu.

Jei norite parašyt dailyraščiu tikrai neprilygstamą pasakojimą ir kažkuo svarbiu prisidėti prie pasaulio lobyno ( taip, jūs ne pirmas toks) – pažinkite kuo tiksliau, kokia jūsų vidinė dovana, ką galite geriausiai, kuo tikite, ką mylite bei kam galite pasišvęsti. Tačiau nuo darbo neišsisuksite. Arba, kaip sako arabai, "Alachu pasitikėk, bet kupranugarį pririšk".

Taigi žvilgtelkime, kiek išties reikia laiko, kad parašytum jėgos ir grožio kupiną istoriją, patikrintą plačiu populiarumu:

George’o Lucaso "Žvaigždžių karai" (pirmasis filmas) – apie keturis su pusę metų apmąstymų ir kūrybos;

Franko Herberto "Kopa" (pirmoji knyga) – apie septynis su pusę metų;

J.K. Rowling "Harry Potter" (pirmoji knyga) – penkerius metus;

J.R.R. Tolkieno "Žiedų valdovas" – apie vienuolika metų, su ilgalaikėm pertaukom.

Kaip besuksi, vertė priklauso nuo įdėto darbo ir laiko.

Nutildyk savo ego

George’as Orwellas 1947 m. išvardino keturis "svarbiausius rašymo motyvus": "Grynas egoizmas, grožio suvokimas, troškimas pažinti, kaip veikia pasaulis, ir siekis paskatinti žmones geriau suprasti vieniems kitus". Pasak rašytojo, "grynai egoistinė" paskata yra "troškimas atrodyti protingu, noras, kad apie tave kalbėtų, prisimintų, bent jau po mirties. Noras duot atkirtį suaugusiems, kurie skriaudė jus vaikystėje ir panašiai. Kvaila būtų apsimetinėti, kad šis motyvas nėra stiprus, ar jo iš vis nesama". Tačiau klasikas priduria: "Bet svarbu ir tikslu tai, kad neįmanoma parašyti nieko vertinga, kol nesugebi patraukti iš priekio į nuošalę savo paties asmenybės. Gera proza yra panaši į lango stiklą".

Manyčiau, asmeniniai postūmiai turėtų būti kaip variklis, "kuras" pasakojimui, bet nedominuoti. Nepasitenkinimas, irzlumas, "užslėptas" noras būti įvertintam ir panašūs pojūčiai yra lyg demonai, šnabždantys į ausį, kad sekant tokiais motyvais neva pagrindžiama rašymo prasmė. Bet rašymas – lyg vaikų auklėjimas: turi atpažinti ir įsidėmėti savo demonų vardus, jei nori apsaugoti nuo jų vaikus.

Kad ir kaip būtų keista, kuo labiau rašydami mes nušaliname savo asmenybę, tuo tikresnė, gilesnė, ryškesnė ji reiškiasi tekste. Pasakojimo esmė – atrasti ir atskleisti bendravimo su trascendentiniu pasauliu būdą.

Kai pasakojimas "teisingas", sėkmingai "išlietas" – jis padeda skaitytojui suprasti, kaip atvert vidines jėgas, kai sunkumai užgrius realiame gyvenime.

Nebijok "pasiskolinti" ko nors iš savo mėgstamų knygų, filmų, mitų bei pasaulio istorijos, bet niekada nekopijuok tiesiogiai.

Po ilgamečių apmąstymų galiu pasakyti, kad yra tik du pagrindiniai būdai, kaip "pasiskolinti" iš meninio kūrinio nevagiant. Tai – (a) keičiant bei mainant elementus, arba – (b) supinant išvien dvi ar daugiau gerų idėjų.

Siūlyčiau štai tokį pratimą rašytojui:

atpasakokite raštu savo mėgstamą istoriją, žinomą iš knygos ar filmo. Pašalinkite visas ypatybes, vaizdinius, vardus, "nurenkit" personažus, kad liktų tik esminiai elementai. Dabar "aprenkite" tą pagrindinę pasakojimo liniją naujai, taip, kad viskas atitiktų jūsų sumanytą knygą.

Sveikinu, jūs ką tik išmokote, kaip nugriebti pasakojimo jėgą iš mėgstamiausių istorijų nenušvilpiant jų.

Pratimą rekomenduojama kar­toti.

Peržvelgęs George’ą Lucasą, Tolkieną bei Franką Herbertą aš pagalvojau: jei yra istorija, kurią labai mėgstate, bet nedidukas fragmentas joje atrodo jums visai netinkamas – perdarykit jį ir įtraukite į savo pasakojimą. Kodėl? Jei esate rašytojas, tai jūsų mentoriai greičiausiai ir yra jūsų numylėtų knygų autoriai. O mitai byloja, kad adepto didvyriškam žygiui neužtenka tik perimti vadovo bei įkvėpėjo išmintį. Tam, kad pilnai įvertint mokytoją – turi jį pranokti, žengti toliau, savotiškai pratęsdamas mokymą. Tai nereiškia, kad tapsi aukštesnis už mokytoją. Yra daugybė dalykų, kurių nebūtum atradęs be jo pagalbos. Tačiau hierarchija tarp mentoriaus ir mokinio galiausiai yra iliuzija. Iš tiesų viskas panašiau į bendradarbiavimo ryšį, dviejų skirtingo pajėgumo asmenybių, su savitais trūkumais, bet išvien siekiančiais bendro tikslo.

Kai kurios idėjos pasakojime skaitytojams turi atrodyti originaliomis.

Bet nejau originalumas tai ne ta magiškoji, dieviškai įkvėpta dovana berti idėjas iš nieko? Ne, šis teiginys tiesiog perlenktas ir netgi rodo kūrybiškumo neišmanymą. Visi sumanymai ateina iš kažkur! Tačiau pasakojimas atrodys originalus jūsų auditorijai, jei tai: (a) bus mitologiškai pagrįsta, (b) auditorija bus to anksčiau negirdėjusi. Pasak George’o Lucaso, pasakoriaus darbas yra "perteikti senas istorijas nauju būdu".

Nesunku numanyti keletą minčių, kaip sėkmingiausiai tai padaryti:

– "nučiupkite" geriausius kitų kultūrų padavimus ir perpasakokite juos, panaudodami savo aplinkos žodyną. Pavyzdžiui, "Žiedų valdovas" didžiąja dalimi interpretuoja norvegų mitologiją. "Žvaigždžių karai" nekukliai "skolinasi" iš japonų kultūros, ypač padavimų apie samurajus. Geriausia būtų plačiau apžvelgti keletą pasaulio šalių, skirtingų tradicijų, bet siekiant aiškumo, kartais tikslingiausia apsistoti ties viena kultūra.

– atraskite istorijas, kurios kažkada buvo labai populiarios jūsų šalyje, bet dabar yra beveik nežinomos. Dažniausiai įsitikinate, kad kai kas toje istorijoje tapo politiškai "nekorektiška", tačiau visas grožis bei patrauklumas ten gali būti išlikęs. Belieka tik iškelti tą užslėptą, visad gyvą jėgą pasakojime ir pakeisti "netinkamus" elementus.

– atkreipkite dėmesį į savo sapnus bei įvairiausio lygio mistikų užrašus. Daugybė šių dienų literatūros kūrinių, futuristinių filmų ir net religinių judėjimų, tokių kaip scientologija, remiasi keleto talentingų aiškiaregių – Jelenos Blavatskajos (1831–1891), Edgaro Cayce’o (1877–1945) bei Rudolfo Steinerio (1861–1925) – darbais, atkeliavusiais iš XIX amžiaus.

– skolinkis iš kitų žanrų. Tai labai svarbu rašantiems fantastiką, todėl kad skaitytojai paprastai būna susipažinę su ta pačia jūsų mėgstama klasika – nuo "Uždraustos planetos" iki "Žvaigždžių takų". Todėl verta pasisemti iš tolimų teritorijų, nes kuo tai bus labiau nutolę nuo fantastikos, tuo originaliau atrodys idėja tipiškiems skaitytojams. Patirtis byloja – skolinkis mažiausiai pusę savo pasakojimo idėjų iš kitų žanrų, nei tas, kuriam skiri rašomą knygą ar scenarijų.

– skolinkis iš visiškai kito pasaulio, iš visai kitų sričių. Pasak vokiečių fiziko Wernerio Heisenbergo (1901–1976), "...žmonijos mąstysenoje, vaisingiausi sumanymai dažnai gimsta tuose taškuose, kur susikerta dvi "nesuderinamos" minties linijos". Geriausias būdas pasisemti iš kitos srities, tai suprasti, kokią svarbią tiesą esate atradęs ar išgavęs savo darbe bei laisvalaikiu, kad ir kas tai būtų. Iš pašto ženklų kolekcionavimo, darbo padavėju ar pankmuzikos plokštelių rinkinio – ko esate išmokęs, apie ką nežinojote iki tol? Ir kaip tai galėtumėt netiesiogiai išreikšti savo pasakojime?

– žvelkite gilyn. Įsijautimas bei įsigilinimas leis jums pradėt matyti bendrumus tarp, sakykim, "Žvaigždžių karų", "Žiedų valdovo" ir Gilgamešo epo. Užčiuopt ką nors bendra skirtingų kūrinių struktūroje. Gal tokia meno rūšis labiau veikia pojūčius, nei pasakoja? Pavyzdžiui, Bacho muzika ar Jacksono Pollocko tapyba. Koks tada ryšys ir bendrumas tarp "Žvaigždžių karų" ir Jacksono Pollocko? Ir kaip sukurti naują darbą, atspindintį pojūčius bei nuotaikas, kurias patiriat iš abiejų minėtų šaltinių. Arba koks turėtų būti dar vienas kūrinys tokio pat bendrumo grandyje?

– supraskite savo asmeninį mitą. Sąmoningai ar ne, mes vis vien perkeliame į pasakojimą didžiulę mitinę energiją iš savo paties gyvenimo. Herojaus ryšiai, santykiai su kitais, baimės ir kliūtys atspindi jūsų paties archetipus. Įveikite tuos sunkumus pasakojime arba savo realiam gyvenime, ir geras sprendimas persikels iš vieno pasaulio į kitą.

Iš anglų kalbos vertė LUKAS DEVITA

B.d.