DIRGINTI SAVE

Negaliu pakęsti šito prakeikto dirglumo. Sudirgusių praeivių gatvėse. Surauktų pardavėjų žvilgsnių, kai krapštausi piniginėje smulkių grąžai. Nuo alkoholio išpurtusio elgetos, pasitinkančio prie parduotuvės durų ir tvoskiančio į veidą grynu odekolonu: "Padėėėėkit..." Šlykštu. O ko? Juk čia toks pats žmogus. Šmirinėjantis tame pačiame rajone, perkantis cigaretes tame pačiame kioskelyje kaip ir tu. Kažką lyg ir nujaučiantis, bet greičiausiai nė neįsivaizduojantis, kas per jėga slypi tavyje.

Patyrusi gatvių vilko uoslė neapgauna – lipant į taksi automobilį, stabtelėjusį prie šaligatvio, atsitrenkęs į dureles kaukšteli viskio butelis. Vilkotakinas, kaip aš jį vadinu. Neturiu ko slėpti: man ramiau, kai jis šalia. Stengiuosi, kad tokiomis naktimis viskis nedingtų iš po dešinės. Prisipažinsiu – per pilnatį jis mane ramina. Galima sakyti, guodžia. Dirguliui augant, maksimali alkoholio koncentracija kraujyje – išeičių išeitis. Kad nekamuotų baimė. Kad nekalentų dantys. Kad nesišiauštų plaukai ant pasturgalio. Iš šiurpulio.

Vos įsiropštęs į vidų, suprantu, jog nekenčiu Vilniaus taksi. Purvo, dvokiančio salono, nuorūkų, priplėkusių su kaupu prikrautose peleninėse. Ūsuoto tiuteišo, marmaliuojančio panosėj tokia kalba, kurios tikriausiai nesuprastų nė pats Buda. "Русское радио", plyšaujančio "Милый, ты люби – я тебя не буду..." Reklaminių lankstinukų su nuogakrūtėmis šokėjomis, besisukančiomis aplink stulpus. Artimiausias striptizo klubas – "Paradise lost". Dėkoju, nereikia.

Scena: Rojaus praradimas. Ant pakylos pagal "Rammstain" muziką darkosi ištvirkėlių porelė – Adomas ir Ieva. Pusnuogiai, kaip ir turi būti. Vienas su rožinėmis glaudėmis ir besišypsančio drambliuko straubliu, kadaruojančiu tarpukojy, kita – apsirengusi odiniu apatiniu trikotažu, ant kaklo – šuns antkaklis, rankoj – arklio odos bizūnas. Programa:

00.20 val. Ieva plaka Adomą (Allegro con brio);

00.40 val. Adomas plaka Ievą (Adagio);

01.00 val. Valgomi obuoliai, seksas (Rondo, allegro ma non troppo).

Skanaus! Čia kaip man – parlėkiau iš darbo anksčiau ir išvydau: mano mylimiausioji ir jis. Prie meilės atnašų stalo, užtiesto balta antklode. Puota dviems – žvakė, rožė ir nuversta taurė. Žavumėlis! Regis, Kristus uždraudė linksmintis, jei puotoj nėra jaunikio... O judu, atleiskite, – tai ką čia išsigalvojate? Tobuliau nebūna!

Skubėjau strimgalviais. Kaip gaisran. Užkopiau į penktą aukštą, giliai šnopuodamas įpuoliau į namus ir iškart nustėrau – prieblandoje tvyrantis meilės kvapas mane išvertė iš kojų. Galėjau išskirstyti menzūrėlėmis: prakaitas Nr. 1, prakaitas Nr. 2, vaginalinės išskyros, šviežia sperma ir šlapimas. Nei jazminų, pasirodo, nei pakalnučių, nei alyvų, nei tų prakeiktų lelijų. Su tokia uosle – tik į Paryžių, parfumeriu. Sukurti kvepalus kokiuose prabangiuose mados namuose "Chanel" ar "Gyvenchy", su reklamine kampanija: "Iš mūsų rankyčių ant jūsų kakliuko". Otelas ruošia "staigmeną" Dezdemonai. Belieka batų tepalu išsitepliot veidą.

– Eikit sau! – šūkteliu neišlaikęs. – Trečias nebūsiu!

Šūksnio išgąsdintas į mane atsisuka taksistas. Pamažėl atitokstu nuo vizijos. Vairuotojo akys raudonos ir išsigandusios it triušelio, sušiaušta ožkabarzdė veidą daro dar komiškesnį. Burna žiojas burnoti – tuoj išdribs seilės – suskumbu greičiau ir užčiaupiu jį prasižiodamas:

– Ū–ūū–ūūū–ūūūū! – stūgteliu, tuo pat metu išpūsdamas akių obuolius.

Taksistas tuo metu pravoslaviškai persižegnoja.

– Viskas gerai, – burbteliu atkimšdamas butelį su viskiu.

Gurkšnis. Dar vienas. Aš negaliu atsiduoti valios dirglumui. Žvelgiu pro automobilio langą: Neries pakrantė, žiburiai, atsispindintys upės vingyje, tamsu, žvarbus vakaras. Sudirgę žmonės šmirinėja aplink, dirglus vėjas daigsto juos savo adatėlėmis, siuva prie niūraus rudens peizažo, Lietuvos nacionalinio muziejaus sienos, karaliaus Mindaugo tilto, prie architekto Gucevičiaus pastatytos Katedros. Virš jos bokštas, likęs vienas iš didžiosios kunigaikščio Gedimino pilies, ant jo – kotas ir trispalvė vėliava.

Ot, įkopsiu į kalną, išmauksiu visą viskį, pakelsiu girtą snukį į pilnatį ir kad užbaubsiu "...tėvyne mūsų..." It po krepšinio rinktinės pergalės. Nelyginant Gedimino vilkas. Ėriuko kailyje. Many prabus toks patriotizmas, jog kaip užsuktas pulsiu, rašysiu laiškus į užsienį; draugams, giminėms bei pažįstamiems. Karaliams, vyskupams, amatininkų cechams ir mūrininkų gildijoms, pirkliams ir duobkasiams, vienuoliams ir elgetoms. Paskui siųsiu. Greituoju būdu. Pašto raiteliais. Gal net baltais karveliais. O kaip jūs įsivaizduojate? Iškilmingas kvietimas į Valpurgijos naktį. Pasirašo – pats kunigaikštis:

"Nieko sau", – pasakyčiau.

Scena: psichiatro kabinetas "a la Sigmund Freud":

– Pacientas Gediminas?

– Taip.

– Kuo skundžiatės? Sapnuojate staugiančius vilkus?

Ką į tai atsakyti? Susenęs psichiatras varto kažkokią apdulkėjusią knygą, nenusiimdamas pensnė nuo savo pakumpusios nosies, murma:

– Valyvas, veltinis, vėlinės, vėlyvas, vilkas, vilkatas... va, va, va...

Net niežai po oda ima kauptis. Siaubas! Niežti taip, tarsi kailis iš po odos imtų kaltis. Po šerelį, po šerelį. Privis paskui tų šerelių šerelyčių, nežinosi nė kur pasidėti. Kai suims tikrasis dirglumas. Iš pradžių kasais vienu pirštu, viena ranka, nepastebimai, atsargiai, paskui – įsidrąsindamas, įjungdamas į procesą vis daugiau pirštų, siekdamas apimti kuo didesnį nugaros plotą. Iš pradžių iš toli, pro viršutinius drabužius, o paskui – tiesiai, nagais per odą, net inkšdamas iš malonumo – saldumėlis! A–ta–ta!

– Ponas! Ponas!!! – taksistas ir vėl išsigąsta.

– Atsitiko kas?

Liaujuosi kasytis ir nusišypsau šypsena, kodiniu pavadinimu: "Ko tu dar, šikniau, nori?" Ačiū Dievui, kodą taksistas perpranta.

– Jums čia, – brūkšteli ties lūpų kampučiu, – kažkas nuraudoninta.

Nagi, nagi! Ar tik ne kraujas? Išsitraukiu iš kišenėlės nosinaitę, nusivalau. Išties – ant balto lignino nutįsta raudona uodegėlė. Na, ir kas? Policija pamatys? Jei reikės, prisipažinsiu: "Gėriau raudoną vyną". Taurę. Prieš dvidešimt minučių. Po vakarienės. Kartu su žmona. Nepatikės – iltis į gerklę suleisiu. Ir bandyk paskui pirmas išvilioti raktą iš durininko minioje tokių pačių "gudročių" kaip tu. Besibūriuojančių prie Rojaus vartų.

– Jums čia, – pakartoja taksistas.

Šįkart rodo ranka į duris. Nesupratau? Šypsosi. Rodyčiau ir aš jam dantis. Bet bijau. Savo dirgulio. Todėl, ieškodamas piniginės, apsigraibau lietpalčio kišenėse.

– Nu, ni–riaikia man purvinų pinigų, nu, ni–jimsiu, – purto jis galvą.

Pirmą kartą gyvenime man taip. Ne dirgulys, ne. Tai, kad taksistas atsisako savo dalies. Norėčiau aiškintis, bet numoju – tiek to. Pravėręs dureles išsiritu iš automobilio, rankoje tebegniauždamas vilkotakino butelį. Nusipurtęs žvilgt į viršų: kalnas yra, vėliava plevėsuoja, vadinasi, pilis savo vietoje.

Būčiau kaip kiti, liuoktelėčiau vienu šuoliu – šast! – ir sėdžiu ant patrankos, greta paradinio įėjimo į pilį. O dabar, matai, ne. Nepriaugau iki tokio lygio. Tenka kamapnotis pėstute, įmurdžius nosį į lietpalčio apykaklę. Praeivių – tuščia, nors stauk. Dar ne vidurnaktis, bet pilnatis, baugoka. Šiek tiek kala širdis. Bet jos, matyt, toks darbas – kalti. Stengiuosi kvėpuoti giliau, žingsniuot į jos ritmą. Kaip mano močiutė sakė, ne širdis turi gyventi dėl žmogaus, žmogus dėl širdies. Kitaip – pumpt! Pliurpt! Pimt! Kvirkt ir baba! Tai yra, norėjau pasakyti, kad greitai. Kaip žinia, jaunas nekreipia dėmesio į širdį, lygiai kaip ir į laiką. Senam širdis darosi jautresnė, laikas – brangesnis. Karštas kraujas ir pats greitai bėga, daug jėgų jam varinėti nereikia. Stingstantis gi – juodas, pavargęs, nejudrus, pats praranda savo ritmą.

Kopdamas į kalną, jaučiu, kai dirgulys vis drąsiau reiškia teises į mano kūną. DRG. Jau vien nuo šio garsų derinio žmogus imi dirgti. Gali pats ištart keletą kartų lėtai, vieną, antrą, trečią... Liežuvis prisiliečia prie viršutinės dantų eilės, po to susisuka į gyvatę, savo uodega užgniaužia gerklės ertmę, ir galų gale nutyla net tas paskutinis merdinčiojo garsas.

Prisiekęs kabalistas aiškintų, kad raidžių "d–r–g" kombinacija apskirtai nėra maloni žmogaus ausiai. Galime paanalizuoti – raidė "d". Daleth. Skaitmeninė išraiška – 4. Ketvirtoji. Nieko tokio nuostabaus, kai viena ji – ideali. Keturi metų laikai. Keturios mėnulio fazės. Keturios kuriančiosios jėgos. Ugnis, vanduo, oras ir žemė. Keturios evangelijos. Keturraidis žodis. Neištartas vardas. Tetragramatonas. Tai, kur gimėme, ir tai, kur nueisime. Viskas ir niekis. Vedantis ideogramų "taro" ir "inri" link.

Toliau – raidė "r". Skaitmeninė išraiškia – 200. Resh. Raidė drąsi. Agresyvi. Galima sakyti, netgi grubi. Skirta nutraukti meilę ir sėti neapykantą. Durti. Durklas, dryska, dreskia, vadinasi, skauda. Štai dėl ko retas žemės vaikas iki trejų metų sugeba ištart ją taip, kaip suaugęs. Todėl jiems pilnas kiemas "djaugų", geria jie tik "ajbatą", einami per gatvę ištiesia "janką", arba "jankytę"... Kitiems tai trunka iki penkerių. Dar kitus – vėliau veda pas logopedą. Ir niekam nerūpi, kad galbūt tokia jų savigynos prieš grubųjį pasaulį priemonė. Kad nenutrūktų voratinklis, rišantis juos – ne, ne su žeme – su dangumi. Iš kurio jie kilo.

Na, ir pagaliau "g". Gimel. Trys. Trečioji alfabete. Du ieško vienas kito, kad taptų trečiu. Natūralu: jei Dievas būtų vienas, jis nebūtų galėjęs tapti nei kūrėju, nei tėvu. Amžinoji trejybė: gimimas, gyvenimas ir mirtis; praeitis, dabartis ir ateitis. Fizika, metafizika ir religija. Pasaulis kūnui, pasaulis dvasiai ir pasaulis sielai. Viskas lyg ir gerai, tačiau visų jų trijų kombinacija – katastrofa. Dargti, dargus, dargana. Dirgiklis, dirgesys, dirgsnis – tas pats nervas. Dergti, derglas, apsidergęs – ligi ausų šūduos skendintis.

Šlykštulys. Taip save ir pavadinčiau. Nepatingėčiau, tuojau pat lėkčiau į pasų poskyrį ir pasidaryčiau asmens dokumentus. Su tokiu vardu. Su tokia pavarde. O iš ten – į kirpyklą: skustis plikai – ir iškart į armiją.

– Eilinis Šlykštulys?!

– Esu! – visa gerkle.

Su malonumu! Ir visiems aplinkui tą pačią akimirką pasidaro truputėlį šlykštu. Stabtelėjęs jau beveik prie pat kalno viršūnės, nusijuokiu iš visos širdies, taip išbaidydamas studentų porelę, besiglamžančią aukštėliau, prie apgriuvusios mūro sienos. Sekundėlę pasvarstęs, ar vytis, puolu prie buvusios jų glamžymosi vietos ir apuostau.

"Aha! – pagalvoju. – Dviese". Du kvapai, dvi skirtingos prakaito rūšys: vyro ir moteris. Jis – spuoguotas, liesas, perkaręs, kvailos išvaizdos akiniuotis, atvykęs iš gūdžios provincijos tapti kažkurios kategorijos suvirintoju; ji – storom šlaunim, palaidu stotu ir atlėpusiom ausim išsiskirianti būsimoji manikiūrininkė, išsipusčiusi tarsi į kaimo šokius ir apsikarsčiusi pigia bižuterija. Vienu žodžiu, peliukas Mikis ir Malvina. Sudirgęs pimpalas ir dirgli putytė. "Tfu!" – nusispjaunu. Ne koks desertas, net ir prie tokio dirgulio. Prasisegu kelnių užtrauktuką ir aplaistau perfiltruotu viskiu dirguliu paženklintą vietą.

Iš už Gedimino bokšto debesies išrieda mėnulio diskas, be garso nusklendžia grupelė šikšnosparnių. Šią naktį pilnatis užtekėjo lygiai 377–ąjį kartą mano gyvenime. Suskaičiuoti nesudėtinga: man – dvidešimt devyneri, metai trunka 365 dienas, keliamieji metai būna kas ketverius; savo orbitoje aplink žemę mėnulis užtrunka 27 ir 322 tūkstantąsias dienas, dar beveik 2 dienas jis turi tam, kad pasivytų saulę. Mmm, vidutiniškai tarp dviejų pilnačių yra 29 ir 5306 dešimttūkstantosios dienos. Perskaičiuokit patys, jei netikit.

Judas, beje, taip pat netikėjo. Ir nė motais jam buvo, jog mokytojo stebuklus regėjo savo akimis. Neėmė domėn nė to, kad kai kuriose ir ašaros imdavo telktis. Iš rankos pamaitint minią, seilių ir purvo mišiniu grąžinti aklajam regėjimą, pasakyt luošiui: "Kelkis ir eik!", galų gale prabudint mirusį kūdikį... Deja. Tam, kas netiki, to neužtenka. Nėra ko teisint jaunystės: kai Judas išdavė Jėzų, jis buvo jau seniai ne piemengalys. Ir jo pamatytų pilnačių skaičius buvo kur kas didesnis nei mano; 37-eri – ne juokas. Jis puikiai žinojo kas yra kas. Tik niekam nesakė. Turėjo savo paslaptį.

Čia net nėra reikalo kalbėti apie tamsiąją mėnulio pusę. Pilnatis jos neturi. Šiandien į ją galime žiūrėti kitaip. Skirtingai nuo melo, tiesą galima nagrinėti tik vienpusiškai. Turint tris pagrindinius tikslus: atskleisti ją, įrodyti ją ir atskirti nuo melo. Nuolatos klausinėjant savęs – "ar tai gali būti tiesa?" Eros pradžioje to paklausęs Pontijus Pilotas, timptelėjo save už esminio dirgiklio. Normaliam žmogui vien nuo šito žodžio – "Tiesa" – turėtų dirgtelėti... Ten kažkur. Jei ne smegeninėje, bent tarpukojyje.

Tai yra tiesiog tiesos paslaptis. Juk kiekvienas iš mūsų turime po paslaptį, negi ne tiesa? Galime ją suprasti. Kas graužia nagus, kas žvalgosi naktimis su binokliu į kaimynų miegamuosius, kas mėgsta mechaninius sekso žaisliukus, o kas vakarais prieš užmigdamas uosto tuos mažyčius purvo gumuliukus iš kojų tarpupirščių – visko pasitaiko. Dar kiti lankosi teroristų svetainėse internete, domisi vaikų pornografija, mėgaujasi tarpusavyje besitrinančių lesbiečių dejonėmis, atranda savyje "talentą" zoofilijai, "sado-mazo" ar analiniam seksui, atviram fetišizmui ar "auksiniam lietui"? Juk tikroji paslaptis yra ta, kurią žinai tik tu vienas. Tai suteikia tau galią – žinoti daugiau negu kitas. Tai yra tavo ginklas, o dabar – ginkis.

Scena: sovietų stiliaus mėsinė (su kiaulės galvos iškaba lange).

– Laba diena! – į vidų užeina moteris su audinės kailiniais.

– Sveiki, sveikučiai! – sveikinuos maloniai.

Kirvis rankoje, bet man "klientūra – svarbiausia!".

– Ko šiandien turit šviežesnio? Kiaulės kepenų, karvės kanopų, vištos smegenų?

– Ko tik norit! – raminu

"Nieko sau apetitas", – mąstau.

– Kairėj – alkis, dešinėj – pasninkas, – beriu kaip iš raporto. – O čia, prašau, pažiūrėkit, ponia, ir "kompleksai".

Moteris nusimauna iškvėpintą pirštinaitę ir vedžioja ryškiai raudonai lakuotu nagu stiklinio akvariumo paviršiumi. Anoks čia akvariumas: prismirdęs nuo mėsos kvapo, prikrautas viso to, kas anksčiau lakstė fermose, ganėsi ganyklose arba perėjo kiaušinius. Sukapotų į gabalus. Ne lavonai, bet musės vis tiek kiekvieną vasarą tuntais skraido.

– Man prašau šito, – baksteli pirštu į etiketę, ant kurios užrašyta "EDYPO". – Na, ir dar kokius du šimtus gramų pridėkit...

Jau lenksiuos imt, tik moteris karalienės judesniu nusimeta kailinius nuo pečių, ir štai ji – prieš mane. Nuogut nuogutėlė! Kaip ką tik pagimdyta. Nors į kelnes dėk.

– Čia tu?!!! Mamyte?

Stop! Stop! Stop. Čia tik sapnas, o rėžė per smegenis lyg traktoriumi per pavasarinę velėną – randas toks, kurio neišbrauksi. Gurkšteliu dar kartą vilkotakino – deja, nė pats ponulis Froidas neaptiko dirglumo priežasties. Jis tik atskleidė perpuvusiai XX a. buržuazijai puritoniškumo skraistę ir suteikė jai progą pabandyti gyventi kitą gyvenimą. Vadinamąjį sapnų. Suteikė progą lyžtelėti gyvybės eliksyro ar piliulę nuo frustracijos, fobijos, įveikti kastracijos baimę ir užstatyti lombarde Edipo kompleksą.

Nepaisant to, net ir ištyrus tūkstančius tokių ir panašių sapnų, nebuvo sužinota nieko tokio, kas nebūtų žinoma. Tiesiog žmogus jau tokia būtybė, kuriai patinka dirginti save. Nuo pat tos pirmos akimirkos, kai patampo savo pimpiuką ar patrina putytę. Nelygu kas kieno: Adomo ar Ievos kūdikis. Ir šitas dirginimasis yra ne kas kitas, kaip vidinio pasaulio judinimas. Dirginimas to, kas, pasak šv. Tomo Akviniečio, ir taip jau yra Visatos Judintojas.

Kai buvau jaunesnis, mama mokė mane dirgulį raminti Šopeno noktiurnais. Sėdint ant sienos griuvėsių prie Gedimino bokšto ir žvelgiant į miegantį Vilnių. Taip malonu juos prisiminti. Pamenu, kai buvau taip nuo jų apsvaigęs, jog galėdavau groti nesustodamas, valandų valandas, vieną po kito: Si bemol mažoras, Mi bemol mažoras, Sol mažoras… Friderikas Francišekas Šopenas ne veltui dirgino Žorž Sand. Literatūros kritikai šnekėjo tarpusavy: "Kaip čia bus, jei dar ir moterys ims rašyti romanus?" Ne veltui keletą metų kirkinosi. O dar sako, kad kūryba gimsta iš nepatenkinto seksualinio poreikio...

Neįtikina? Gerai! Pats tada pabandyk išskirstyti jausmą į taktus, tu tik pabandyk. Išversk į natas žodžius, pastaruosius – vėl į žmogaus protui pažįstamas sąvokas. Domisoldo, pavyzdžiui. Kokios asociacijos, a?­ Puiku! Žengiam tolyn. Misoldomi. Čia jau sunkiau... Turbūt kažkas kažką myli, ar ne? Bent jau aš taip galvočiau. Juk kiekvienas žmogus kalba savo tonacija. Nu do iki si. Pagal tai, kaip yra išlavėję jo kalbos instrumentai. Ar labai sunku partitūroj įžvelgti siužetą? Solrefadiez. Nesiseka? Atrakink šv. Petro saugomus vartus smuiko ir boso raktais.

Dieve, pagirk mane už šituos žodžius, o jei supeiksi... suprask, jog mano vienintelis kalbėjimo apie dirginimąsi tikslas, kad mes, žmonės, liautumėmės dirginti save. Atsiminimais apie nelaimingą meilę, brolio netektį, tėvo ar motinos mirtį. Nedirgtumėme dėl jausmų, kuriuos kadaise išgyvenome, tačiau ir toliau savo ar ne savo noru juos prisimename. Nebekaitintume savęs nerealizuotomis seksualinėmis fantazijomis, neišpildytomis aistromis, pagaliau mestume erzintis dėl pasakyto žodžio, užuominos, pastebėjimo, nekaltos kritikos žiupsnio. Negaištumėme laiko tuščiai svarstydami "kas būtų jeigu?" – fantazija gali nunešti kur kas toliau nei nukvakęs protas. Taip išuitume iš savo gyvenimo netikėjimą kitais, nepasitikėjimą savo jėgomis, baimę, nerimą ir... dirgulį.

Religingas žmogus sakytų: "Viskas yra Dievo rankose". Ateistas: "Viskas yra žmogaus rankose". Ir iš didžiojo dirgulio lieka tik Onano nuodėmės dėmė ant delnelio...

Fone – liaudies daina:

Ko stovi ant kalne-e-elio?

Ko žiūrai pro lange-e-elį? (2 k.)

Krūptelėjęs prabundu iš susimąstymo. Prisiminęs savo kelionės tikslą, lėtai žingsniuoju bokšto link ir kumščiu kelis kartus suduodu į sunkias metalu kaustytas duris.

– Kas čia? – girdžiu už jų baugštų balsą.

– Aš čia! – atsakau.

Lyg aidu.

– Šėtonas? – nepasitikėdamas klausia tas pats balsas.

– Tai ne – suvirintojas! – šaukiu.

Humoro, pasirodo, visai nesupranta.

– Slaptažodis?

Hmm... Aš jo nežinau. Arba ne – geriau jo neištarsiu. "Nesakysiu", – pats fantastiškiausias slaptažodis. Tam, kuris supranta jo prasmę. Kunigaikštis laukia manęs. Kišenėje spaudžiu jo kvietimą: galiu ir aš palūkėti. Iki vidurnakčio dar liko beveik minutė...

Pasitraukiu truputėlį šonan, į pakrūmę, parpuolu keturiomis ant žemės ir, Katedros laikrodžiui mušant dvylika, imu mainytis. Nespėja praslinkt virš pilnaties debesis, o štai aš toks – iššieptais nasrais, giliai kvėpuojantis ir pasirengęs staugti. Kai ateis laikas, pakviesk mane, kunigaikšti Gediminai, – aš tavo vilkas.

Ša! Girdžiu – kažkas artinasi. Galbūt čia būsi tu?

Prieik arčiau... Aš laukiu.

2006 balandis