NETIKĖTI POSŪKIAI

Daug įvairiausios sumaišties, netikėtų posūkių Lietuvos politiniame gyvenime. Nuolat matome realybės šou primenančius politikos spektaklius. Tie spektakliai nesibaigia. Jei pritrūkstama idėjų, ištraukiamos senos istorijos.

Per daug įsigilinus į tas keisčiausias Brazausko žmonos neteisingai privatizuoto viešbučio (ar buvo nors vienas viešbutis „teisingai“ privatizuotas?) istorijas ar Turniškių kotedžų, šunų vežiojimo „skandalus“, nelieka laiko pažvelgti į gilesnius politinio Lietuvos visuomenės gyvenimo klodus. Gal to laiko liktų, bet žmonės pavargsta, persisotina erzacine politikos informacija.

Lietuvos politikos gyvenimas iš tiesų labai įdomus, gausus reikšmingų įvykių ir vertingos patirties. Štai kas keleri metai atsiranda Lietuvoje žmonių ar partijų, kurios, iš esmės politikoje nieko reikšminga nenuveikusios, sugeba laimėti rinkimus. Pasirodo, tai įmanoma. Tai mums jau atrodo taip natūralu, kaip metų laikų kaita. Nors tai – kiek neįpras­tas reiškinys.

Galima būtų neprisiminti tos praeities, tačiau reikia. Artimiausioje ateityje tikriausiai vėl matysime labai panašius politinius reiškinius, jei iš praeities nebus pasimokyta.

Keistas politikos darinys buvo ta Darbo partija. Sukurta milijonieriaus ir jo artimų draugų, bet DARBO, atseit darbininkų. Nemažai prieš buvusius Seimo rinkimus reiškėsi tos partijos vadas, bet dažniausiai TV ekranuose, o ne realioje politikoje. Suprantama, politiko sėkmės kelias be dažno buvimo televizijoje yra neįmanomas. Pakako jam laiko ir radijuje. Supažindindavo visuomenę naujasis lyderis su kokiu nors Lietuvos gyvenimą galinčiu pakeisti receptu, esą reikia keisti rinkimų sistemą, reikia rūpintis paprastais žmonėmis. Žurnalistams buvo labai įdomu, ką nauja yra sugalvojęs Viktoras. Kasdien apie tai jo pasiteiraudavo.

Yra žinoma, kad Lietuvos politikoje nereikia idėjų, nereikia net apgaudinėti rinkėjų. Kiek balsavusių už Darbo ar kurią kitą partiją skaitė tų partijų rinkimines programas ar kitus programinius dokumentus? Menka dalis. O ar to iš viso reikia, jei yra reklama? Daug geros reklamos, ir nereikės jokių programų, idėjų pristatymų, nereikės jokio rinkėjų apgaudinėjimo. Rinkėjai patys apsigaus, norės būti apgauti.

Darbiečiai nebuvo pirmieji, pasinaudoję reklama, kaip priemone, padedančia pinigus paversti politine įtaka. Tai iš esmės visų bent kiek įtakingesnių partijų politinės veiklos būdas, įtakos išlaikymo garantija. Politinė reklama per televiziją, radiją yra labai veiksmingas politinės kovos įrankis, iškreipiantis žmonių mąstymą. Politinė reklama reiškia, kad vartantys milijonus primeta mūsų valstybei „pasirinkimą“ lyg kokią dantų pastą arba skalbimo miltelius. Būtent primeta ir iškreipia politinę konkurenciją. Televizijos reklama suteikia pinigingoms, oligarchų kišenėje sėdinčioms ar iš Rusijos finansuojamoms politinėms jėgoms didelį pranašumą ir nustato politinių žaidimų taisykles: norom nenorom esi priverstas reklamuotis, jei tai daro konkurentas. Tai verčia partijas ieškoti lėšų ir rezultatų siekti pasinaudojant reklamos bei įvaizdžio kūrimo specialistų pagalba. Nėra pinigų – nėra reklamos, nėra reklamos – nėra rezultatų. Šiandien daugiau naudos partijoms duoda ne rimta politikos analizė ir problemų (apie jas net nekalbama) sprendimų siūlymai, o galimybė dažniau transliuoti savo pavadinimą. Neaiškios kilmės pinigai lemia politinio gyvenimo posūkius ar eksperimentus.

Ką gi matėme TV ekranuose? Štai politikų būrelis su vaikais leidžia aitvarus, kiti narsuoliai skraido orlaiviu. O kita reklama jau išradingesnė: simpatiškos merginos dainuoja joms patinkančio politiko vardą. Ką tai pasako apie tą partiją ar politiką? Netiesiogiai – tik tai, kad jie turi pinigų ir kad jų vardai, partijos pavadinimas įstrigs rinkėjų atmintyje.

Po rinkimų sociologiniai tyrimai parodė, kad Darbo partijos reklaminė kampanija buvo puikiai parengta. 40 procentų respondentų teigė, jog Seimo rinkimų kampanijoje jiems labiausiai įsiminė būtent šios daugiausia balsų gavusios partijos reklama.

Reklama tam ir yra reklama, kad padėtų žmogui apsispręsti. Jei tiesiau kalbėsime – kad primestų žmogui sprendimus. Kiek balsų per prezidento rinkimus būtų gavęs Petras, jei rinkėjai nebūtų kas dieną matę ir girdėję dainelių apie Petrą? Tai jos Petrą padarė trečiuoju pagal populiarumą kandidatu prezidento rinkimuose. Reklama prekę padaro žinomą ir priimtiną. Jei ji neleistų manipuliuoti masių sąmone, jos iš viso nebūtų, ir nebūtų prasmės jai skirti milijonų.

Naujosios partijos ir nauji politikai išauga, o senosios laikosi tik ant rimto piniginio pamato. Ir ne kitaip. Tai ar galim tikėtis, kad bus įgyvendintos priemonės, sumažinančios pinigų vaidmenį politikoje? Politinės reklamos uždraudimas per TV, partijų finansavimo skaidrinimas ar jo ribojamas, partijų priklausomybės nuo stambių verslo grupuočių draudimai reikštų šakos, ant kurios sėdi absoliuti dauguma politikų, kirtimą, todėl jokių pasikeitimų artimiausioje ateityje neturėtų būti. Greičiau sulauksime kokio nors „plataus nacionalinio susitarimo“ – pasižadėjimo, kad politikai elgsis moraliai ir atsisakys korupcijos.

Dabartiniame Seime milijonierių gerokai padaugėjo. Visa Lietuvos ekonominė ir socialinė politika buvo orientuota į milijonierių auginimą. Todėl ir oligarchų ėjimas į valdžią yra visiškai dėsningas. Nėra Lietuvoje oligarchų partijos. Jos ir nereikia. Dabar visos didžiojoje politikoje veikiančios partijos yra daugiau mažiau susijusios su verslo banginiais ir nuo jų priklausomos. Šio teiginio pagrįstumą gražiai patvirtino kadaise STT išmestas „kompromatas“ prieš tradicines partijas. Skaitėme ir net girdėjome slaptai darytus įrašus, kaip konservatorius (regis, tai buvo A.Vidžiūnas), socialdemokratas ir dar kažkoks kitas politikos šulas – trys skirtingų ir net priešiškų politinių jėgų atstovai – vienodai beldžiasi į stambaus verslininko duris ir melžia pinigus. Skyrėsi tik žodžiai, kuriais meldžiama malonės. Na, o paskui, suprantama, atsidėkojama. Nėra nė mažiausios abejonės, kad dešimtis tokių įrašų, nelegalaus lėšų stumdymo, partijų ar jų narių nelegalaus finansavimo faktų yra surinkusios Lietuvos ir Rusijos specialiosios tarnybos. Išgirsime ir pamatysime, kai tam ateis laikas.

Minėtas „kompromatas“ buvo išmestas tikrai ne todėl, kad norima suardyti tą didžiųjų politikos veikėjų ir juodais pinigais besišvaistančio verslo sąjungą. Sistema tenkina visus, priklausančius politikos ir verslo viršūnėms. Vienintelė bėda, kad milijonai politikai finansuoti kartais ateina iš Rusijos ir sujaukia visą stabilų Lietuvos politinį peizažą – mirtinai išgąsdina sėdinčius Seime, kurie tvirtai įtikėję, kad malonus, lyriškas politinis vaizdelis su socialdemokratais pozicijoje ir konservatoriais opozicijoje niekad nepasikeis.

Nepatinka ši darni stambiojo verslo ir politikos šeima tik eiliniams tautiečiams, nes jos nokinami labai kartūs vaisiai, kuriais pasimaitinę keli šimtai tūkstančių jau paliko Tėvynę.

Kitas įdomus faktas, kurį išsamiai pamatyti trukdė tai nusileidžianti, tai pakylanti įvairius politinio skandalų spektaklio veiksmus atskirianti užsklanda, – buvusios Vyriausybės ir koalicijos krizė.

Šiaip vyriausybių krizės yra dažnas reiškinys, bet ši įdomi tuo, kad ją sąmoningai sukūrė pats darbiečių lyderis.

Bendrais bruožais įvykių eiga buvo maždaug tokia. V. Uspaskichas staiga, be jokių iš šono matomų priežasčių, ėmė siekti politinės krizės. Tačiau pagrindo jai kaip ir nebuvo: socialdemokratai ir kiti koalicijos partneriai vykdė visus jo pageidavimus. Pradėta reikšti pretenzijas Prezidentui V. Adamkui, net jį įžeidinėti. Tie įžeidimai dažniausiai pasipildavo V.Uspaskicho susitikimuose su rinkėjais, į kuriuos jis ėmė dažniau važinėti (kuo ne antras R.Paksas). Galiausiai pradėta reikalauti, kad Seimas imtų tirti prezidento veiklą. Ir net pagrasė – darbiečiai trauksis iš koalicijos, jei tai nebus padaryta. Bet to neprireikė. Kur buvęs, kur nebuvęs arenoje pasirodė ilgametis opozicijos lyderis A. Kubilius su iniciatyva pašalinti iš pareigų A. Paulauską. Suprantama, jis nederino savo veiksmų su V.Uspaskichu, bet pasielgė taip, kaip Viktoras tegalėjo svajoti.

Krito A. Paulauskas. Prieš jį draugiškai balsavo ir pozicija, ir opozicija. Šiame reikale susimovė ir įžvalgieji socialdemokratų vadai, kurie tikėjo, kad toliau sėkmingai valdžia dalinsis su darbiečiais ir be A. Paulausko.

Kuo neįtiko A. Paulauskas Viktorui? Buvo teigiama, kad tai buvęs kerštas A. Paulauskui už tai, kad jis prieš tai neparėmė darbiečių iniciatyvos prieš prezidentą. Bet tai mažai tikėtina. Didesnė tikimybė, kad Paulausko nušalinimas buvo didesnio plano suardyti koaliciją dalis. Darbo partijos vadui tai buvo pirmas žingsnis į politinę krizę. Kažkodėl reikėjo didelės krizės, tikro chaoso.

Rimtesni analitikai suvokė, kad ta krizė sukelta sąmoningai, ir ėmė svarstyti, kodėl darbiečiams jos reikėjo. Vieni įžvelgė jų norą pasididinti politinį svorį egzistavusioje koalicijoje. Kiti pranašavo pirmalaikius rinkimus. Apie tai užsiminė ir V. Uspaskichas. Buvo akivaizdu, kad priešlaikiniams rinkimams Darbo partijai buvo palankus metas. A.Zuokas – abonentinio skandalo sūkuryje, A. Brazausko partijos reitingai – vieni žemiausių per visą kadenciją. A. Paulauskui ir jo partijai – sunkus nokdaunas. Iš tradicinių partijų tik konservatoriai galėjo būti ramūs: jų garantuotai vietai opozicijoje niekas negrėsė.

Apklausos rodė, kad priešlaikiniuose rinkimuose Darbo partija būtų galėjusi dar labiau sustiprinti savo padėtį. Trumpai tariant, Darbo partijai padėtis buvo labai palanki.

Bet staiga netikėta žinia – Darbo partijoje skilimas. V. Muntianas pašalintas iš visų bent kiek reikšmingesnių pareigų partijoje. Ir atsitik man taip. Tokios sėkmės ir garantuotos perspektyvos sąlygomis, be jokių rimtesnių iš šalies matomų priežasčių suskyla didžiausius reitingus turėjusi partija. Tas pats V. Muntianas Darbo partijos reikalavimu ką tik buvo gavęs svarų Seimo pirmininko postą, o pačios Darbo partijos galimybės koalicijoje be Paulausko dar labiau išaugo. Negi nebuvo galima rasti kompromiso ar bent jo paieškoti, jei jau būta nesutarimų. Kita vertus, jei jau buvo konfliktas, tai kodėl į Seimo pirmininko kėdę darbiečiai pasiūlė Muntianą? Be Viktoro žinios? Žinojo Viktoras, žinojo. Žurnalistai pastebėjo tą keistą prieštaravimą, kad ką tik į Seimo pirmininko vietą pasodintas bendražygis staiga tapo nepageidaujamas toje vieno žmogaus vadovaujamoje partijoje. Klausinėjo nieko nesuprasdami, kaip čia yra. Paprastai žodžio kišenėje neieškantis V. Uspaskichas kažką nerišliai mykė. Negi sakys, kad egzistuoja ir kita, ne Lietuvos virtuvės masto, politikos logika.

Darbo partijos suskaldymas buvo paprasčiausias kelias į Vyriausybės ir politinę krizę, ko ir buvo atkakliai siekiama. Šiaip ar taip, branginti tos partijos irgi nebuvo svarbu, nes buvo ir yra akivaizdu, kad ta partija tebuvo projektas vieniems rinkimams, pademonstravęs mūsų politinės sistemos silpnumą ir pažeidžiamumą. Iš esmės tai nušalintojo prezidento istorijos pakartojimas, tik kitomis sąlygomis ir priemonėmis. Ir pabaiga panaši.

Tuo metu atrodė, kad ta krizė dar ilgai truks, nes buvo aišku, kad tomis sąlygomis galima tik mažumos Vyriausybė, kuri turi labai mažai šansų išsilaikyti. Kažkam reikalingas nesibaigiantis chaosas garantuotas. Bet reikalai pakrypo kiek kitaip. Mažumos Vyriausybė egzistuoja, o prezidentas (o gal ir dar kai kas) patarė „reikliajam“ opozicijos vadui Kubiliui atšipinti aštriuosius „opozicijos dantis“ (paties Kubiliaus pasakymas), kuriuos jis parodė, „suvalgydamas“ Paulauską. Tik tokia galimybė, tiesą sakant, ir beliko.

Trapi pusiausvyra. Mažumos vyriausybė, galima sakyti, plevena lyg žvakė vėjyje sunkiai paaiškinamos sumaišties sąlygomis. Bet ši sumaištis nėra tokia, kokia galėjo būti įgyvendinus ankstesnį scenarijų.

Taigi įdomūs dalykai dedasi mūsų Lietuvėlėje. Įdomūs jie ir socialiniu atžvilgiu.

Jau anksčiau minėjome darnią stambiojo verslo ir politikos sąjungą. Kartūs, oi kartūs tos šeimos vaisiai eiliniams tautiečiams. Bet juk ir negali būti jie labai saldūs paprastam žmogeliui. Juk retai taip būna, kad ir avis sveika, ir vilkas sotus. Socialinė Lietuvos tikrovė tik patvirtina liaudies išmintį. Politinės ir pinigų valdžios sąjungos rezultatas – socialinė (ją galima būtų vadinti ir antisocialine) politika, kurios vienas svarbiausių padarinių – nemažėjantis dalies gyventojų skurdas. Ta politika tokia, kad didelė piliečių dalis skursta, jaučiasi niekinamais runkeliais. O valdžia priimamais sprendimais jiems rodo, kad jie neverti lengvesnio gyvenimo. Tai labai paranku įvairiems pranašams, gelbėtojams ir bet kada gali būti panaudota veikimui prieš Lietuvą.

Iš kur tas skurdas? Negyvename Afrikoje. Ir ekonomikos augimas matomas. Turėtų skurdas trauktis, tačiau... Tai daugiausia kyla iš tos minėtos darnios stambiojo verslo ir politikos sąjungos, kuri lemia, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio civilizuoto pasaulio valstybių, kur lig šiol nėra progresyvinių mokesčių. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nėra nė vienos valstybės, kurioje vienodas pajamų mokesčio tarifas būtų taikomas ir milijonieriui, ir už minimumą dirbančiam žmogui. Tose šalyse, net buvusiose komunistinio bloko Rytų Europos valstybėse, tokie mokesčiai yra, o Lietuvoje nėra. Tai – Lietuvą nuo civilizuotų Vakarų Europos ir Amerikos šalių skiriantis bruožas. O šie mokesčiai – vienas paprasčiausių ir seniai taikomų socialinės politikos instrumentų, padedančių didinti visuomenės apačioje esančių pajamas, skatinanti juos dirbti. Tos antisocialinės politikos autoriai su stovinčiais už jų verslo magnatais ir laisvosios rinkos „institutais“ reformas apipina demagogija ir, nesulaukę deramo atkirčio, mano, kad prieš vargetas pasiekė dar vieną pergalę. Tačiau tai mūsų visų, mūsų tautos pralaimėjimas, nes žmonės palieka Tėvynę ir išvyksta į šalis, kur gyvenimo sąlygos jiems palankesnės.

Vienodi mokesčių tarifai, nepaisant žmogaus pajamų, – tiesus kelias į dalies visuomenės skurdą. Neįmanoma įsivaizduoti, kad bent vienoje civilizuotoje valstybėje šiais laikais nors ir pati liberaliausia partija paskelbtų šūkį: visiems – ir vargetoms, ir milijonieriams – suvienodinti pajamų mokesčio tarifą. Tokią idėją iškėlusi partija pasmerktų save katastrofai. Bet tai negalioja Lietuvai, kur, nepaisant emigracijos, skurdo, tebevykdoma XIX a. taisykles atitinkanti socialinė politika. Daugiamilijoninė Vokietija, klestinti Švedija ar kuri kita Vakarų šalis negalėtų sau leisti tokių reformų, nes jos reiškia tik viena: turtingesni tampa dar turtingesnis, o vargšai – dar didesni vargšai. Atsiranda dideli plyšiai tarp visuomenės sluoksnių, vyksta tautos dezintegracija, skatinamas priešiškumas, skaldomasi į elitus ir apačias, kyla socialiniai neramumai, emigruojama ieškant palankesnių gyvenimo ir darbo sąlygų. Šiandien nuo JAV iki Airijos ir Suomijos siekiama palengvinti sunkiausiai gyvenančių ir mažiausias pajamas turinčių žmonių gyvenimą ir taip tiesti tiltus, siekti susitaikymo ir pagarbaus įvairių visuomenės sluoksnių bendrabūvio. Taip yra civilizuotuose Vakaruose ir į juos besiorientuojančiose Rytų Europos valstybėse, bet taip nėra ir negali būti postsovietinėje valstybėje, kurioje tiek elitas, tiek apačios yra subrendę žmogų niekinusioje ir vergu jį laikiusios komunistinės sistemos įsčiose; o toji sistema per visą savo egzistavimo laiką rėmėsi panieka žmogui, jo prigimtinėms teisėms. Būtent toks nomenklatūrinis požiūris į visuomenės apačioje esančius persikėlė iš komunistinės praeities į mūsų šiandieną.

Akivaizdu, kad Lietuvai reikalingos mokesčių reformos. Jei pripažįstame, kad skurdas yra problema, tomis reformomis turi būti gerinamos nepasiturinčiųjų, vargstančiųjų gyvenimo sąlygos. Bet tokių reformų Lietuvoje įgyvendinti neįmanoma, nes to nenori ekonominis elitas ir jam tarnaujantys politikai. Prieš tokią jėgą neįmanoma pasiekti pergalės. Kartu su šiam iš tarybinių laikų elito išaugusiam lietuviškųjų oligarchų sluoksniui tarnaujančia žiniasklaida sugebama įtikinti, kad progresyviniai mokesčiai yra kažkoks komunizmas, o ne vakarietiškos visuomenės gyvenimo standartas. Padėtis galėtų pasikeisti, nebent kaip nors įsikišus Europos Sąjungos institucijoms, tačiau jos, nors ir mato didėjančius socialinius skirtumus Lietuvoje, santykiškai didžiausią Europoje emigraciją, per daug dėl to nesijaudina, nes iš esmės senosios Europos Sąjungos narės yra suinteresuotos išlaikyti sutinkančių bet kokį darbą dirbti europietiško mentaliteto imigrantų iš Rytų Europos srautą.

Mokesčių reformas įgyvendinti lei­džia gerėjanti ekonominė situacija. Bet štai šiais metais gyventojų pajamų mokestis sumažintas nuo 33 iki 27 procentų. Sumažintas vienodai visiems gyventojams – vienodai ir vargdieniams, ir milijonieriams. Žmogus, uždirbantis 1000 Lt, laimėjo apie 40, gaunantis minimumą – 18 Lt, o tie, kas uždirba 100 000 Lt, praturtėjo keliais tūkstančiais, jei neskaičiuosime to, ką pavyksta susigrąžinti iš biudžeto pagal visas mokesčių lengvatas, kuriomis skurdžiai iš esmės nesinaudoja.

Jei politikos formuotojai mąstytų apie skurdo, emigracijos, nedarbo mažinimą, mokesčių tarifas būtų buvęs sumažintas diferencijuotai, pvz., visiems sumažintas už pirmą tūkstantį iki, pavyzdžiui, kokių 15–20 procentų (tiksliam skaičiui nustatyti reikėtų detalaus apskaičiavimo), o už daugiau uždirbamus buvo galima palikti tuos pačius 33 procentus. Iki tol visi mokėjom už visas pajamas 33 procentus ir nemirėm. Iš reformos vienodai būtų laimėję ir milijonierius, ir vargdienis. Štai ir 2 tarifų progresyvinė pajamų mokesčių sistema. Po kelerių metų tarifus būtų galima koreguoti. Buvo galima be jokių skriaudų įsivesti normalią, civilizuotą progresyvinių mokesčių sistemą. Pasiturintys būtų nepajutę pasikeitimų, o mažai uždirbantiems gyvenimas būtų gerokai palengvėjęs. Pinigų sumos dydžio reliatyvumo dėsnis dar nenustatytas, bet akivaizdu, kad gaunančiam minimumą ar tūkstantį litų 100 Lt yra gan daug, o tam sėkmės kūdikiui su 10 000 ar 50 000 litų pajamomis – beveik nieko.

Alternatyvų čia nėra. Anksčiau ar vėliau Lietuva turės įgyvendinti tai, kas yra norma civilizuotai visuomenei, kuriai svarbu visų visuomenės narių pakenčiamas gyvenimas. Tačiau idėjos, kurios Lietuvą socialinės politikos požiūriu būtų priartinusios prie kitų mūsų partnerių Europos Sąjungoje, net nebuvo svarstomos. Nebuvo, nors tam yra visos reikalingos sąlygos. Nebuvo tik valios.

Bėda, kad, užuot pasirūpinus mažas pajamas gaunančiais, pasirūpinama tais, kurie ir taip vartosi lyg inkstai taukuose. Nors 33 procentai yra ir taip labai mažas tarifas didžiausias pajamas gaunantiems, jis buvo sumažintas iki 27 procentų. Tai Europos Sąjungoje pats mažiausias tarifas, taikomas didžiausias pajamas gaunantiems žmonėms, savotiškas rekordas. Palyginkime: Airijoje didžiausias pajamas gaunantiems tarifas –­ 48 procentai, Lenkijoje ir Čekijoje –­ 40, Belgijoje – 56, Olandijoje – 60 ir taip toliau.

Įvairūs „laisvi“ ekspertai mus gąsdina, kad progresyviniai mokesčiai – tai mokesčių didinimas didžiausias pajamas turintiems, kad dėl to sumažės Lietuvos konkurencingumas ir dar įvyks daug blogų dalykų... Galiausiai paaiškėja, kad iš mokesčių reformos daugiausia laimi būtent gaunantys didžiausias pajamas, kad jiems mokesčiai ne tik nepadidinami, bet ženkliai sumažinami. Jei per pastarąjį mažinimą nuo 33 iki 27 procentų tarifas būtų sumažėjęs ne visoms pajamoms, bet tik mažesnėms kaip 1000 Lt, kam būtų padidėję mokesčiai?

Pasakykit, milijonieriai ir politikos šulai, ar labai skurdote mokėdami 33 procentų pajamų mokestį? Gal emigravote iš Lietuvos nepakeldami mokesčių naštos? Nieko to nebuvo. O ar labai dabar praturtėjote? Akivaizdu, kad nuo tų kelių papildomų tūkstantėlių, kuriuos susiorganizavote susimažinę mokesčius, jūsų gyvenime niekas iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė ir to žmogaus, kuris nesuduria galo su galu. Ir jo gyvenimas nepagerėjo, nes reformos vykdomos taip, kad tas užprogramuotas skurdo, degradacijos, emigracijos ratas niekur nesitrauktų iš Lietuvos. Esam Europos Sąjungos nariai, bet tarytum akli nematom, kaip Europa sutvarkė savo mokesčių sistemas, socialinę politiką. Tai yra vienintelis kelias į socialinę santarvę, skurdo mažinimą. Nėra akli priimantys sprendimus. Kartais patogu apsimesti neregiu.

Mūsų šalyje nepopuliaru rūpintis esančiais visuomenės apačioje. Toks iš sovietų kolchozinės tikrovės kilusio elito politinis mąstymas, kuris valdžios politologų vadinamas liberalizmu. Bet tai joks liberalizmas. Tokio liberalizmo Vakarų civilizacijos paliestame pasaulyje nebėra. Jis tegalimas postkomunistinėje erdvėje, tose šalyse, kurias tebevaldo iš buvusios sovietinės nomenklatūros išaugę „kadrai“, kurių gyventojai dar komunistų laikais buvo pripratinti prie beteisiškumo, kur nėra jų interesus ginančių ir jiems atstovaujančių organizacijų.

Žmonės savo darbu, neeiliniais gebėjimais susikrovę milijonus verti pagarbos. Dėl to nėra ko net diskutuoti. Bėda ta, kad Lietuvos mokesčių ir socialinė politika yra formuojama atsižvelgiant būtent į milijonierių ir apskritai dideles pajamas turinčių bei vargo nematančių žmonių interesus. Kaip kitaip galėtų būti? Apačios lobistų neturi. Iš čia ir tas žmonių pyktis, neapykanta, neviltis. Intuityviai suvokiama netiesa ir ją ginantis, maskuojantis melas gimdo neapykantą, tvyrančią Lietuvoje ir nuodijančią mūsų visų gyvenimą.

Kovos dėl būvio sunkumai lieka tik tiems, kas juos patiria. „Kas nemoka plaukti, tas nuskęsta“, – toks Lietuvos valdžios socialinės politikos šūkis turėtų būti užrašytas ant svarbiausių valdžios institucijų, Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų. Bet nesulauksime. Vietoj to tikrai galime sulaukti kokios nors naujos „skurdo mažinimo strategijos“. Gali būti net inicijuotas koks nors nacionalinis susitarimas dėl kovos su skurdu, o gal net įkurtas skurdo likvidavimo departamentas. Visko gali būti, tik nebus nieko, kas iš esmės pagerintų vargšams gyvenimą.

Kodėl nebus? Priežastys daugiau mažiau žinomos. Valdžios turimos galios leidžia nieko nekeisti, neįvesti progresyvinių mokesčių. „Laisvi“ laisvos rinkos ekspertai jums paaiškins, kad Lietuvos skurdžiai visai neblogai gyvena, nes Lietuvoje egzistuoja ir visą laiką buvo neapmokestinamas minimumas (290 Lt, beje, juo naudojamės visi), todėl galima suskaičiuoti, kad tas, kuris uždirba 600 litų, realiai sumoka ne 27 procentus pajamų mokesčio, o kiek mažiau. Papasakos, kad vis pakeliamas minimalus atlygis.

Pasiklausęs valdžios propagandistų, koks žmogelis, turintis 3 vaikus ir už mėnesio darbą namo parnešantis 500 Lt, sotesnis nepasidaro. O pasidarytų, jei jam tas tarifas už tas minimalias pajamėles būtų ne tie 27, o 15–20 proc. ar dar mažiau (mažiausias pajamas gaunančių asmenų pajamų mokesčio tarifas Didžiojoje Britanijoje – 20, Lenkijoje – 19, JAV – 15, Olandijoje – 9, Liuksemburge – 6 procentai). Pajamų mokesčio tarifo už minimalią algą sumažinimas iki simbolinio dydžio iš karto leistų pajausti pokyčius. Sviesto vargdieniai galėtų nusipirkti gerokai daugiau, ir ne tik jo.

Daug visokių dainų pridainuoja profesionalūs smegenų plovėjai. Bet tai nieko nekeičia. Tikrovė tokia, kad skurdas, kuris dabartinėmis ekonominės situacijos sąlygomis galėtų būti sumažintas, lieka toks pat. Visuomenės piramidės apačioje esančių gyvenimas nelengvėja. Klaidinga manyti, kad taip gyvenant laimės oligarchai, o socialinės apačios pralaimės. To jau nebeleidžia Lietuvos narystė ES, nes žmonės važiuoja, kur jie randa geresnes sąlygas. Galiausiai pralaimi visi. Geriausias pavyzdys – apie pusė milijono išvažiavusių lietuvių. Ar tai mūsų politikos ir verslo didžiųjų pergalė? Ne, tai mūsų valstybės ir mūsų tautos pralaimėjimas.

Tie vargstantys ir dažnai besijaučiantys niekam nereikalingi žmonės yra lietuviai ir Lietuvos piliečiai. Iki šiol neįsisąmoninta žudanti emigracijos reikšmė. Kažin ar ilgai globalizacijos sąlygomis išsilaikys mūsų sena iš praeities atėjusi tauta, jei dabartinės baisios, iš esmės tautos savižudiškos tendencijos nebus sustabdytos. Jeigu esantys valdžioje nesiims nieko, kas palengvintų eiliniam žmogeliui gyvenimą, per ateinantį dešimtmetį neteksime dar kokių 400 tūkstančių savo piliečių. Politikos formavimas pagal oligarchų užmačias varo į katastrofą. Tautiečiai ir toliau bėgs į civilizuotą socialinę politiką vykdančias šalis. Jų vietą užims tokie imigrantai, kuriems gyventi pagal feodalinės visuomenės taisykles yra įprasta.

Taigi, kas nemoka plaukti, teskęsta. Ir skursta, skęsta lietuviai, degraduoja, geria, žudosi. Bet daugiausia tų nuskendusių ir išnykusių iš Lietuvos ekonominio, politinio, kultūrinio ir apskritai visuomenės gyvenimo išnyra Airijoje, JAV, Ispanijoje D. Britanijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje ir kitur. Išnyra ir sėkmingai ten gyvena. Sėkmingai – tiek, kiek gali būti sėkmingas emigranto gyvenimas.

Tyrimai rodo, kad pirma priežastis, dėl ko bėgama iš Lietuvos, yra skurdas: 9 iš 10 emigrantų Lietuvoje uždirbo minimumą arba neturėjo darbo. Skurdas – pagrindinė problema. Jei su ja nesusidorosim, jei per reformas daugiau laimės didžiausias pajamas gaunantys, tai emigracija nesiliaus, ir po poros dešimtmečių mūsų čia teliks 2-2,5 milijono. Gal tada bus atsipeikėta, bet... O dabar valdžios vyrams svarbiausia didinti tariamą Lietuvos konkurencingumą. Tokia tad politika, o iš esmės žaidimai su ugnimi.

Šiandien nėra tiksliai žinoma, kiek lietuvių paliko Tėvynę. Bet tikrai žinoma, kad Lietuva po 40 milijonų gyventojų turinčios Lenkijos Europos Sąjungoje yra antroje vietoje pagal emigrantų „produkciją“. Eilinis britas, ispanas, airis šiandien nustebęs niekaip nesupranta, iš kur tokia maža lietuvių tauta davė tiek emigrantų. Ar dar liko Lietuvoje lietuvių? – klausia dažnas nustebęs.

Oficialiai teigiama, kad per pastaruosius šešiolika metų iš viso emigravo per 334 tūkst. tautiečių. Maždaug 85 procentai emigrantų – darbingo amžiaus žmonės (žr. Statistikos departamento informaciją http://www.std.lt, Pilietinės visuomenės instituto tyrimą „Lietuvių emigracija: problemos ir galimi sprendimo būdai“ http://www.civitas.lt ir kt.). Tai aiškiai sumažintas skaičius. Airijoje minimaliais skaičiavimais gyvena 100 000 lietuvių. Vien po ES plėtros 2004-ųjų pavasarį į Didžiąją Britaniją atvyko 44 715 lietuvių, tarp kurių dauguma 18–34 metų žmonės. Britų duomenimis, šiuo metu Jungtinėje Karalystėje dirba ir mokesčius moka apie 300 tūkstančių lietuvių. Taigi vien Anglijoje ir Airijoje – 400 tūkstančių ekonominių emigrantų iš Lietuvos. O kur dar kitos šalys.

Realus emigrantų skaičius gali siekti apie 600 tūkstančių. Net jei sutiktume, kad išvažiavo tik tie trys šimtai tūkstančių, tai vis tiek lyg kažkas būtų paėmęs ir iškėlęs iš Lietuvos apie penkiolika nemažų Lietuvos miestelių – rajonų centrų su visais vaikais ir seneliais. Ar suvokiam, ką tai reiškia?

Emigracija yra didelė problema. Ją sustabdyti galima ne plepalais, bet socialine politika, realia, skurdo mažinimo politika. Pastangos išlaikyti emigravusių lietuvių lietuviškumą kuriant emigracijos reikalų departamentus nieko neduos. Kitos Lietuvos nei JAV, Ispanijoje, nei Airijoje ar Anglijoje nesukursime. Dėl to neverta diskutuoti, nes yra nenuginčijamų faktų. Pavyzdžiui, pokario emigrantai daugeliu atvejų buvo idealistai, kuriems didžiausia vertybė buvo LIETUVA. Kur šiandien tie žmonės, jų vaikai ir vaikaičiai? Tų, kurie sugrįžo, yra vienetai, o daugumos tų priverstinių emigrantų vaikai ar vaikaičiai su Lietuva jau neturi nieko bendra. Vienas kitas dar užsuka turistaudamas pasižiūrėti senelių Tėvynės, gal net Vilniaus universitete pasimoko lietuvių kalbos. Tas pat pasakytina apie tarpukario emigrantų bangą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva taip pat prarado kelis šimtus tūkstančių gyventojų. Į Nepriklausomybę atkūrusią tarpukario Lietuvos Respubliką grįžo vienetai. Istorija įrodo, kad emigruojama ne tam, kad sugrįžtum. Grįš keli tūkstančiai, bet ne šimtai tūkstančių. Lietuviai emigrantai yra pasmerkti asimiliuotis ir sėkmingai tai daro. Vis daugiau žmonių išvažiuoja ištisomis šeimomis, su vaikais. Daug emigrantų vaikų lietuviškai kalba su stipriu akcentu ar visai nenori kalbėti. Globalizacija tuos procesus dar paspartins.

Įdomu, kuo baigsis šis socialinis skurdžių, kaip klasės, likvidavimo eksperimentas. Kokia bus po jo Lietuva? Kokią Lietuvą ras pasisvečiuoti atvykę dabartinių emigrantų vaikaičiai?

Daug įdomių ir aptarti vertų dalykų esama Lietuvoje, bet viskam surašyti ir jaučio odos nepakaktų. O ir šiame straipsnyje jau aptarti reiškiniai yra sudėtingesni, daugialypiai. Tačiau atskleisti visų jų aspektų neįmanoma tokiame trumpame tekste. Gal tai padarys kiti. Tik norėjosi pasvarstyti dalykus, kurių nematyti per dėmesį prikaustančių skandalų peripetijas.

P.S. Atsiprašome visų straipsnyje paminėtų politikų. Prieš juos nieko neturime. Nesinorėjo jų minėti, tačiau vardai ar pavardės buvo būtini rašant apie mums rūpimus Lietuvos tikrovės reiškinius.