SCANORAMA.LT

„Priemiesčio šviesos“

Kino renginių – dienų, festivalių, forumų rudeninis bumas yra labiau teigiamas dalykas negu neigiamas. Kiekybė provokuoja ir ilgainiui išprovokuoja kokybę. Kino veiklos rudeniniai paūmėjimai turi pliusų ir minusų – renginių tokia gausybė, kad kai kurie ryškūs įvykiai jų organizatorių paliekami net be spaudos pranešimų. Kalbu apie besibaigiančią vokiečių 1930–1945 metų kino klasikos retrospektyvą, su kuria supažindina „Skalvijos“ internetinis puslapis, ir tiek. Jokių renginio motyvų iš organizatorių neišgirdome. O jie buvo – pristatytas vokiečių kinas sukėlė nemažai minčių apie tai, kaip tauta, pavargusi nuo ekspresionizmo filosofijų ir parabolių, reikalavo realizmo ir kartu su juo iš kūrėjų gavo – naiviomis formomis – nemažai instrukcijų, ką reikia daryti, kad būtum teisus. Šiuo atžvilgiu kinas, žengiantis koja kojon su žiūrovų reikmėmis, nekalčiausius žanrus paverčia ideologiniais ruporais. Bet šis renginys baigiasi, o jo netiesioginės pamokos kino teatre sudomino tik nedaugelį žiūrovų. Ir ne kinas čia kaltas. Jam niekas, išskyrus vieną kitą kolegą iš masinių informavimo priemonių, nepadėjo tapti sostinės žiūrovų herojumi.

Tuo tarpu savaitgalį prasidedanti ir mėnesį per Vilniaus, Kauno, Klaipėdos kino teatrus keliausianti „Scanorama“ globėjais skųstis negali. Kasmet vykstantis Šiaurės šalių festivalis pirmą kartą buvo surengtas prieš ketverius metus, kai organizatoriai parodė geriausius dešimtmečio filmus. Žinoma, ne tik juos, tačiau būtent skandinaviškais perlais renginys buvo stiprus. Abejones dėl šio forumo ateities netruko išsklaidyti vėliau vykę festivaliai. Ir net ne tiek dėl to, kad čia pristatomas šiuolaikinis Šiaurės šalių kinas, – šedevrų sukuriama nedaug, ir jie nėra kino kasdienybė. Bet „Scanorama“ tapo renginiu, viliojančiu apgalvota grakščia forma, skandinavų klasikos ir dabarties jungtimi. Čia išskiriama viena ar kita svarbi pasaulinei kultūrai data, žymus šiandienos kino žmogus. Filmai nesumetami į krūvą, ir žiūrovai nepaleidžiami be orientyrų klaidžioti po kino teatrų sales. Renginys taip organizuojamas, kad pasiklysti jame neįmanoma. Ir surasti dominantį kine aspektą itin lengva, reikia tik užsukti į festivalio internetinį tinklalapį ar įdėmiau perskaityti spaudos pranešimus. Ir iškart taps aišku, net be išsamių festivalio direktorės Gražinos Arlickaitės paaiškinimų spaudos konferencijoje, kad visi teatralai, smalsūs ar studijuojantys šiuos menus, šįmet turi mauti į retrospektyvą „Ibsenas ir kinas“, nes geresnę paskaitą už „Scanoramą“ vargu ar kas apie šį dramos genijų paskaitys.

Poros filmų programa „Daguras Kari iš arčiau“ – vadinasi, yra į ką iš arčiau žiūrėti. Net nebūdamas skandinavų kino gerbėjas, turi pripažinti, kad „Scanorama“ didelėmis pastangomis ir, matyt, turėdama nemažas galimybes, Skandinaviją Lietuvos žiūrovams priartino. Ir ne tik reklaminiais skydais troleibusų stotelėse. Festivalis plečiasi ir, atrodo, sėkmingai „piarinasi“ ne tik Lietuvoje – šiemet į „Scanoramą“ uždarymo ir atidarymo filmų atvyks pristatyti patys režisieriai, kurie, žinia, pasidomi, kur važiuoja. Islandų teatro aktorius ir kino režisierius Baltasaras Kormakuras per atidarymą supažindins su „Trumpa kelione į dangų“ (epizodinis Vlado Bagdono vaidmuo populiarumo filmui turėtų suteikti), o Aku Louhimiesas „Scanoramą“ uždarys „Sušalusiu miestu“ – antra dilogijos dalimi (pirma dalis – gerai žiūrovų pernai sutikta „Sušalusi žemė“). Jie susitiks su režisieriais, žurnalistais. „Scanoramoje“ viešės Europos kino, Šiaurės šalių nacionalinių kino institucijų atstovai. Spaudos konferencijoje G. Arlickaitė užsiminė apie ateities planus – jie verčia įsiklausyti. Jau šįmet „Scanoramos“ programoje vieši Linco festivalio laureatas – Sergejaus Stojanovičiaus filmas „Kontaktas“, kuriam skirtas specialus „Scanoramos“ programos „Kertant Europą“ seansas. Tokių Europos „kirčių“ „Scanoramoje“ tik daugės, ir jie nebus susiję tik su skandinavais“. Kitąmet „Scanorama“ žada konkursinę Baltijos šalių programą – su prizais, tarptautine vertinimo komisija.

Svarbiausi šių metų „Scanoramos“ akcentai yra Šiaurės šalių jaunų režisierių kūriniai. Jie bus demonstruojami „Scanoramos naujienose“. Ne vienas jų pelnęs Kanų festivalio žiūrovų dėmesį, apdovanotas savo šalių nacionaliniais prizais, nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimams. Kadangi jie nematyti Lietuvoje, tai reikia jų pasaulines keliones ir sėkmes laikyti viltingais pažadais, kad „Scanoramos naujienos“ bus naujienos, o ne srauto filmai. Nes kol kas kitokių kokybės kriterijų, išskyrus dalyvavimą pasaulinio lygio festivaliuose ar akademijų apdovanojimų dalybose, dar neišrasta. Tiksliau, tie kriterijai – asmeninis kiekvieno reikalas.

„Scanoramą“ puošia suomių režisieriaus Aki’o Kaurismaki’o filmas „Priemiesčio šviesos“. Puošmena gana niūri, nors Kaurismaki’o melancholiška ironija niekur nedingo. Tiesiog jai vis sunkiau prasibrauti pro režisieriaus šiandien rodomą gana gūdžią vertelgišką, primityviose intrigose ir apgavystėse skendinčią dabartį. Optimizmo, visada dviprasmiškai traktuojamo režisieriaus filmuose, naujame kūriny vis mažiau, šypsotis jo filme norisi vis rečiau, darbininko Koistineno istorija jau net ne dramatiška, o tragiška. Vienintelė priemiesčio šviesa, atrodo, bus pats režisierius, nepasiduodantis dirbtinei visuotinai pozuojamo pozityvumo isterijai, mylintis ir neapkenčiantis šio paprasto, paprastam žmogui vis sunkiau pakeliamo pasaulio. Filmą „Priemiesčio šviesos“ įsigijo „Skalvijos“ kino centras, nuo gruodžio 8 d. jį bus galima pamatyti ir repertuariniame ekrane.

Rasa Paukštytė