INDUSTRIAL SUBKULTŪROS FENOMENAS (2)

Pirmieji industrialistai – Luigi‘s Russolo (kairėje) su pagalbininku ir jo sukurti instrumentai

Tęsiame praėjusiais metais pradėtą straipsnių apie industrial subkultūros fenomeną ciklą. Manome, kad šis fenomenas yra toks platus ir daugiagijis, kad vertas nuodugnaus, kad ir trumpo, bendrais bruožais nusakomo, patyrinėjimo.

Kuo toliau giliniesi į kokią nors kultūrinę dimensiją, tuo labiau pasijunti neatrastų pasaulių stalkeriu. Tiesa, galima polemizuoti, ar įmanomos giluminės filosofinės, sociologinės popmuzikos, roko, džiazo, klasikinės muzikos studijos, nors visos jos skirtingos. Šablonai dažnai neleidžia mums išsivaduoti iš suformuotų stereotipų: popmuzika – tai tik pinigų gaminimo mašina, rokas (ypač pankrokas) – tik maištas, džiazas – tik atpalaiduota vaizduotė, improvizacija, o klasikinė muzika – tik amžina opozicija novatoriškumui.

Industrialistai sumaišė visas kortas. Nebeliko jokių ribų, per rekordiškai trumpą laiką jos buvo ištrintos paneigiant ir vėl sugrąžinant, taip pat sukuriant naujus muzikinius kodus. Mes linkę šią subkultūrą vadinti industrial, nors muzikologiniu ir ideologiniu požiūriu po šiuo skėčiu slypi daug skirtingų asmenybių, kurias vienija noras atrasti ką nors novatoriška. Garso, vaizdo, spoken word, multimedia menas nebėra tik dainų dainavimas ir klipų rodymas. Tai – žaidimas žodžiais, garsais, vaizdais, prasmėmis ir beprasmybėmis, operavimas pačiais aštriausiais skalpeliais. Pacientai – visi, kurie nors kiek prisilietė prie šios subkultūros. Ji įtraukia ir nebepaleidžia.

Industrial subkultūros ištakos

Prieš pradėdami nagrinėti industrial subkultūros dimensijas (kurios dalies pasaulio industrialistų manymu, yra susijusios su mistiniais judėjimais, potyriais, įvairiomis ideologijomis ir religiniais mokymais), pabandykime trumpai išskaidyti šią subkultūrą laike ir erdvėje, nes ji, kaip ir terorizmas (kultūrinis terorizmas!), yra globalizuota, nepririšta prie kokio nors kremliaus, baltųjų rūmų ar kitų pasaulio centrų. Įžymiausi industrial subkultūros atstovai gali būti „paprasti“ kapitalistinių šalių gyventojai, dirbantys gerai apmokamą darbą, turintys šeimas, tačiau laisvalaikiu besidomintys, pavyzdžiui, serijiniais žudikais. Sociologinis industrial subkultūros žmogaus tipas išoriškai (bent ne idėjiškai) neišsiskiria iš masės, tiksliau, dažniausiai net nebando to daryti. Išorinis aprangos kodas taip pat gali būti įvairus – nuo skustagalvio iki ilgaplaukio, nuo pankiško, gotikinio iki sąmoningai neišsiskiriančio.

Pirmieji industrial subkultūros atstovai bandė mėgdžioti dadaistus, rengti šokiruojančius, sadomazochistinius performansus, tačiau atsiradus spalvingiems pankams, metalistams, gotams, jie paprasčiausiai tapo išoriškai nebepastebimi. Ir greičiausiai tada suvokė, kad kultūrinis terorizmas gali būti vykdomas klasikiniu terorizmo principu – mažomis grupelėmis, iš lūpų į lūpas skleidžiama žinia (message). Šis terminas ypač svarbus tiriant industrial subkultūrą, nes, tarsi patvirtindama Marshallo McLuhano (1911–1980) teiginį, kad pati terpė yra žinia (the medium is the message), ši subkultūra tapo svarbiausia terpe anarchistinėms, antikapitalistinėms, kultūrinio terorizmo idėjoms skleisti.

Industrial subkultūros, tiksliau jos filosofijos, pradžia galėtume vadinti italų futuristo, kompozitoriaus ir dailininko, Luigi Russolo (1885–1947) 1913–aisiais paskelbtą manifestą „Triukšmų menas“ („L‘arte dei rumori“), nubrėžusį iki šiol kuriamos elektroninės muzikos gaires. Jame menininkas teigia: „Kiekvieną mūsų gyvenimo manifestaciją lydi triukšmas. […]. Esame įsitikinę, kad pasirinkę, koordinuodami ir valdydami visus triukšmus, praturtinsime žmoniją naujais, netikėtais jusliniais malonumais“ (http://www.thereminvox.com/ article/articleview/117/1/31). Tiesa, yra versija, jog L.Russolo, sukūrusio neįtikimų formų instrumentus intonarumori (http://www.thereminvox.com/article/articleview/116/1/31), idėja nebuvo visiškai nauja – 1911 metais „Techninį futuristinės muzikos manifestą“ paskelbė italas Balilla Fratella, kuris teigė, jog „muzika turi atspindėti masių, didžiulių industrinių kompleksų, traukinių, vandenyno lainerių, karinių laivynų, automobilių ir lėktuvų dvasią.“ Jei kapstytume giliau, pamatytume, kad dar prieš kelerius metus – 1907-aisiais – italų kompozitorius Feruccio Busoni’s savo „Eskize naujajai muzikos estetikai“ klausė: „Kuria kryptimi eisime toliau? Į abstraktų garsą, nevaržomą techniką, neribotą toninę medžiagą.“ Būtent F.Busoni’s savo „Naujosios muzikos estetikos apybraižoje“ kalbėjo apie tai, kad ateities oktava turi būti praplėsta, o ne ribojama tradicinių dvylikos laipsnių. Jo filosofijos esmė buvo tokia: „Muzika gimė laisva; laisvė – jos likimas.“ Ši filosofija inspiravo reikšmingus eksperimentinės XX a. muzikos kūrėjus: minėtąjį L.Russolo, Percį Graingerį bei Edgardą Varèse.

Pradžia buvo padaryta. Lygiai prieš šimtą metų!

1920 metais žymus prancūzų kompozitorius Ericas Satie (1866–1925) sukūrė kompoziciją „Industriniai garsai“ („Sons industriels“).

Industrialistų atsiradimui vėliau įtakos turėjo ir dadaistų bei Fluxus (kūrėjas – Jurgis Mačiūnas) judėjimai. „Tikroji“ industrial subkultūra atsirado pasirodžius pirmiesiems britų performansų trupės „COUM Transmissions“ pasirodymams. Jie teigė, kad įkvėpimo sėmėsi iš dadaistų bei „Skrydžiu virš gegutės lizdo“ išgarsėjusio amerikiečių rašytojo Keno Kesey’o (1935–2001) sukurtos grupės „Merry Pranksters“, dvasios laisvės ieškojusios narkotikuose.

Paminėtina, kad būtent apie 1981-uosius Didžiojoje Britanijoje susikūrė mistinė industrial subkultūros atšaka, kuriai taip pat galima priskirti „Death In June“ bei „Current 93“; šių grupių bei „Coil“ ir „Psychic TV“ kūrybos branduolys – itin eklektiškas, sudarytas iš įvairiausių religinių, mistinių mokymų nuotrupų, bandymų tyrinėti visuomenės primirštus autorius. Apie juos kalbėsime atskirame straipsnyje, nes mistinių mokymų paveikta industrialistų kūryba verta didelio dėmesio.

Industrial subkultūra Lietuvoje

Geografiškai pasaulyje egzistuoja bent kelios ideologiniu ir muzikiniu požiūriu skirtingos industrial subkultūros atšakos pasaulyje: be angliškos, amerikietiškos, vokiškos, itališkos, šios subkultūros aktyvumas itin pastebimas Švedijoje ir Japonijoje. Žinoma, siurprizų kartkartėmis pateikia ir įvairios kitos šalys, pavyzdžiui, tai, kad industrial subkultūra puikiai išvystyta Portugalijoje, kur, beje, pripažįstami lietuvių kūrėjai – Gintas K, Rut Rut.

Tarp Baltijos šalių industrial subkultūros atstovų aktyviausi – lietuviai. Estijoje labiau išplėtota metalistų subkultūra, o latviai gali pasigirti vos keliomis jau spėjusiomis išgarsėti dar gana „šviežiomis“ industrial subkultūrai priklausančiomis muzikinėmis grupėmis: „Claustrum“, „Traur Zot“, „Error“. Visos jos jau koncertavo Lietuvoje. Tiesa, Latvijoje pastebimas neofolko, ypač latgališko, atgimimas. Žymiausieji iš jų – „Laimas Muzykanti“. Kadaise Prūsija, Prūsa vadintose žemėse – dabartinėje Rusijos Kaliningrado srityje – stipri neofolko, paremto pagonybe, prūsiškumo paieškomis, scena, kurioje pirmauja Niktoriaus slapyvardžiu pasivadinęs kūrėjas, įkūręs grupę „Romowe Rikoito“. Baltarusijoje LDK laikus menančią lietuvybę ir senąją muziką puoselėja Lietuvoje jau pamėgta grupė „Stary Olsa“.

Mūsų šalyje industrial subkultūros ištakos susipina tarp avangardistų, grojančių nuo 1988-ųjų, eksperimentininkų, industrialistų I.V.T.K.Y.G.Y.G., su elektronine avangardine muzika susijusių menininkų (pirmieji – kauniečiai NAJ, sulaukę pripažinimo ir užsienyje) ir kelių naujesnių krypčių: Nepriklausomybės atkūrimo laikais susikūrusios nepriklausomos įrašų leidyklos „Zona“, 1993 metais įkurtos, tuo metu dar pogrindinės, įrašų kompanijos „Dangus“, maždaug po dešimtmečio atsiradusių firmų „Autarkeia“, „Perineum“, „Red Brick Chimney“, „Sutemos“, internetinės leidyklos (netlabel) „Surfaces“, jos tęsinio www.poemesanstitre.com. Yra nemažai muzikantų, kurie leidžia savo kūrinius itin nedideliais tiražais (neviršijančiais šimto egzempliorių) – tai tikros kolekcinės retenybės.

Apie kiekvieną industrial subkultūros židinį kituose straipsniuose papasakosime plačiau, tuo tarpu dabar trumpai apžvelkime lietuviškosios garso meno scenos panoramą. Mūsų manymu, Lietuvoje yra apie šimtą brandžių kūrėjų (20–45 metų amžiaus), kuriais galime didžiuotis kaip industrial subkultūros pagrindėjais. Apie juos plačiau kalbėsime taip pat tolesniuose ciklo straipsniuose, tačiau negalima nepaminėti bent kelių ryškiausiųjų. Tiesa, muzikinė jų kūrybos stilistika – labai įvairi: nuo šviesios, skaidrios, šiek tiek new age elektroninės Gedimino Dapkevičiaus muzikos iki žaidimų su tyla, kuriuos kuria dar viena išskirtinė asmenybė – Darius Čiuta (anksčiau grojęs grupėje NAJ). Žaidimai su mikrogarsais, visiškas vaizduotės atpalaidavimas ir ribų nepaisymas būdingas ir tokiems muzikantams (deja, daugelis jų pripažinti tik užsienyje) kaip Antanas Jasenka, Orlandas Narušis, Juozas Milašius, Arturas Bumšteinas, Gytis Skudžinskas, Ramūnas Jaras, Raimundas Eimontas, Denisas Šafoval, Deividas Krutkevičius, Tautvydas Bajarkevičius, Ričardas Ivanauskas, Darius Gerulaitis... Sąrašas – ilgas, į jį patenkantys kūrėjai – susiformavusios asmenybės, jų kūryba turi savitą braižą, todėl apibendrinimai šiuo atveju tik apsunkintų mūsų tyrinėjimus. Išskirtume dar du žmones – Donatą Bielkauską ir Lauryną Jukonį. Pastarąjį galima drąsiai vadinti lietuviškosios industrial subkultūros Andriumi Mamontovu, nes šio gabaus muzikanto idėjos įgyvendintos daugelyje įdomių projektų (pradedant mistika apipinta, kartu su tragiškai žuvusiu Martynu Meškausku įkurta grupe „Anubi“, baigiant vienkartiniais „Nulis“, „Oro!Oro!“ ir, be abejo, žinomiausiu – „Girnų Giesmės“). L.Jukonis – šiuolaikinės lietuvių muzikos Oskaras Milašius, mistikas ir mitologijos sergėtojas, keliautojas garsais – ekstremalas, nebijantis į savo kūrinius įkomponuoti Salomėjos Nėries, Vytauto Mačernio eilėraščių, sakmių, sapnų gijų. D.Bielkauskas (žinomas kaip Donis, d.n.s.) – tikras Lietuvos pasididžiavimas, sugebantis kurti itin plataus diapazono muziką – nuo pagoniškos (kartu su „Kūlgrinda“), Jeano Michelio Jarre kūrybą primenančios kosminės („Iki žvaigždžių“), eksperimentinės elektroninės d.n.s. (ypač įsimintinas paskutinis albumas „mechanistic...“) iki Donio slapyvardžiu sukurtų šedevrų („Bite lingo“, „Baltos juodos klajos“). Turime ir lietuvišką šamaną – paslaptingiausios šalyje grupės „Sala“ kūrėją Audrių Šimkūną.

Nemažos dalies minėtų ir dar nepaminėtų muzikantų diskografijose – net po keliasdešimt albumų. Nors iki kelis šimtus albumų sukūrusių kūrėjų (pavyzdžiui, jau mirusio velsiečio, žinomo slapyvardžiu „Muslimgauze“ arba japono, pasivadinusio „Aube“) dar šiek tiek toloka, tačiau, klausant lietuviškosios industrial subkultūros atstovų muzikos, kyla mintis – nors „Eurovizijoje“ pirmi gal niekada ir nebūsime, bet eksperimentinėje muzikoje daug kur esame pirmi, nes unikalūs.

____________________________

Kitame „Literatūros ir meno“ numeryje toliau tęsime tyrinėjimus, kuriuose nagrinėsime lietuviškosios ir pasaulinės industrial subkultūros fenomeno peripetijas.