SKAMBIASPALVĖ SAPNŲ ERDVĖ: ARTŪRO ROŽKOVO GRAFIKA

Artūras Rožkovas. „Kometa artėja“. 2007. Mišri technika

Galerijoje „Artima“ gegužės pabaigoje–birželio pradžioje veikė dviejų jaunų kontrastingų menininkų – grafiko Artūro Rožkovo ir tapytojos Martynos Noreikaitės, 2005 m. VDA baigusių magistrantūrą, paroda. Jau paradoksalus parodos pavadinimas „Sielos fronto likučiai“ nusako tam tikrą įtampą – galbūt tarp sielos gynybos ir prarasties. Įdomu, kaip ta įtampa transformuojama šių autorių kūryboje? Martynos darbuose befigūrės niūrių tonų plokštumos savotiškai byloja apie sielos tamsą ar net prarastį. Sielos svarbą Artūro darbuose liudija kūrinių pavadinimai: „Sielos laivelis“, „Sielos frontas“. Tik klausimas, kokius – tamsius ar šviesius – drabužėlius ji vilki? Kur ji keliauja, su kuo ar dėl ko ji kovoja?

Dėmesį sutelksiu į itin spalvingą ir skambią Artūro Rožkovo grafiką. Artūras – šagališkos vaizduotės kūrėjas, atveriantis žaismingą pasakos erdvę, grįstą kontrastingų spalvų ekspresija, iracionaliomis pasąmonės vizijomis. Jas suvokti kiek padeda ir žodinė autoriaus kūryba: poetiškas parodos moto-laiškas draugams, pilnas ekspresijos ir naujadarų. Tai nelyg fragmentiška, iracionali, bet kartu skaidri kaip rasos lašų muzika aušroj, sapnų ir svajų erdvė, kuriai atverti reikia įkvepiančio burtažodžio (galbūt runų?). Tai lyg grįžimas į pirmapradį vaikystės rojų – saugią ir palaimingą erdvę. Laiškas prasideda nuo oniriško namų vaizdo: „Jei kriauklės – palikti namai, kas ten gyveno?“ Ir tuojau pat atsiskleidžia beribė kosminė kryčio erdvė, kuri susiaurėja iki palėpės, kur „žvėreliai pasislėpė“. Ta erdvė judri, pulsuojanti, lyg sraigė susitraukianti ar vėl atsiverianti: nuo mažom arkutėm apjuostos pilies iki dangaus ir ežero vertikalės. Tai veikiau bašlariškų svajonių erdvė su nematomais tiltais ir siūlų kamuoliais, kai „svajonėmis įvairios mūsų gyvenimo buveinės skverbiasi viena į kitą, išsaugodamos senų laikų brangenybes. Kai naujuose namuose sugrįžta senųjų buveinių prisiminimai, einame į Nepajudinamos Vaikystės šalį“. Vėliau erdvė keičiasi: įgyja istorijos matmenį, susitraukia iki miestų ir skverų, lauko kavinių. G. Bachelard’o žodžiais, miestas yra praradęs savo kosmiškumą. Tačiau laiško pabaigoje „nugali“ mitinė gamtos – laukų ir pievų – erdvė, kurioje „medines deives gali megzti iš tų rankų spindulių“.

A. Rožkovo darbuose darniai susijungia tapybinis (ryškios kontrastingos spalvos) ir grafinis (gausi ornamentika, svarbi linija) pradas. Tai yra ne atspaudai, o vienetiniai netiražuojami darbai. Dominuoja mišri technika (ryškiaspalviai aliejinės pastelės ir akrilo tonai), lemianti raiškos ekspresyvumą. O paveikslo visumai žaismingumo, juvelyriškumo teikia ir koliažo principu priklijuoti miniatiūriniai nespalvoti piešiniai, atspaudai. Tai – savotiški individualios vaizduotės ikonografiniai ženklai.

Autoriaus kuriamas vaizdas – plokštuminis, dekoratyvus, primenantis vaikų knygų iliustracijas. Čia žaidžia ne šešėliai ar plokštumų tonai, bet spalvos ir linijos. Vienuose darbuose vaizdas iš karto atsiveria („Fiesta“, „Tėtė“), o kituose jam šifruoti reikia laiko ir skvarbaus žvilgsnio, nes kiekviena figūra, kiekvienas ženklas turi savo pasakojimą.

A. Rožkovo darbai – figūriniai (figūros dekonstruotos, stilizuotos, atviros metamorfozei). Itin svarbus dėmesys skiriamas detalei. Vyrauja organinių formų motyvai: floristiniai (stilizuotos gėlės), kosminiai (saulė, žaibas), zoomorfiniai (katė, paukštis), antromorfiniai, virstantys savotiškais asmeninės mitologijos ženklais, kolektyvinės pasąmonės archetipais. Dominuoja žmogiškų būtybių, įvairių gyvūnų veidai en face. Motyvai atlieka dvejopą –­ ir dekoratyvinę, ir simbolinę – funkciją.

Artūro grafikoje subtiliai dera individuali fantazijos erdvė ir jos perfiltruotos įvairiakultūrės asociacijos, savotiški intertekstualiniai „audiniai“. Atpažįstamos tiek išorinės (audinių raštai), tiek vidinės (motyvų simbolika) asociacijos su baltų, slavų, Amerikos indėnų, inkų tautodaile.

Savotiška sielos kelionė, veikiausiai Amžinybėn, atsiveria „Sielos laivelyje“, kur išorinės detalės (stilizuotos moteriškos būtybės galva apgaubta lėkiais) – veikiausiai baltiškos. Tačiau šį motyvą galima suvokti ir kaip bizantinių ikonų gobtuvus. Šią sielos kelionę lydi paukščiai. Jie – dvasios (ir mirusiųjų sielų) provaizdis, tarpininkai tarp žemės ir dangaus. Beje, geometrinė figūra virš laivelio – rombas su dviem žemyn statmenai išsišakojusiomis linijomis – lyg runa (Othila), reiškianti nuosavybę, žemę, namus. Tai tarsi sielos (iš dangaus krintanti maža figūrėlė) grįžimas į amžinuosius namus. Šių (ir kitų) runų apstu ir paveiksle „Miegaliai“. Trys miegantys kūdikiai turi skirtingus ženklus – runas: jau minėtą, taip pat B raidę primenančią Berkano, reiškiančią augimą, gimimą, ir paukščio pėdelę primenančią Algiz, kuri, kaip matysime, - apsaugos simbolis. Tad runos, slaptieji rašmenys, praturtina kitų vaizdinių simboliką. Tik vienuose kūriniuose runos išryškintos kaip atskiros detalės, kituose – labiau paslėptos, kaip tam tikra visumos dalis. Tad runų motyvas – ir simbolinis, ir dekoro elementas.

Svarbus ir valties motyvas („Potvynis“, „Kažkur kartu“, „Sielos laivelis“). Tai lyg Charono valtis, savotiška tarpininkė tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio; kaip išsigelbėjimas – Nojaus arkos provaizdis.

Artūras mėgsta vienoje figūroje įkomponuoti kitą mažytę figūrėlę (slavų medinės lėlės – „matrioškos“ –­ principas). Tačiau šį figūrinį vaizdinį galima suvokti lyg savotiškas įsčias–globos simbolį (plg. „Tėvas“). Kaip teigia G. Bachelard’as, „visos prailgintos ir gaubtos formos yra vaisiai, kuriuose užsimezga ir bręsta gemalas“.

Dažnas ir kaukės motyvas, kurį galima traktuoti kaip scenografijos detalę ir kaip paslėptą – jungiškai šešėlišką – asmenybės dalį. Gyvūnų (kačių) galvas taip pat galima suvokti kaip savotiškas kaukes („Catland“, „Fontanas“). Tai lyg tam tikras žmogaus primityviosios ir instinktyviosios prigimties simbolis. Pasak J. C. Cooperio, kaukės, dažniausiai gyvūnų, pasitelkiamos ritualinėse šventėse ir šokiuose mirusiems reprezentuoti, blogio dvasioms gąsdinti.

Kaukė semantiškai siejasi su kaukole, kurios motyvas taip pat dažnas. Ji – savotiškas mirties bei atminties ženklas („Tėtė“, „Sielos laivelis“, „Fiesta“). Atminties svarbą ženklina stilizuotas kaukolės vaizdinys, savotiški kryželiai, primeną paukščio pėdsakus ar veikiau runas, šiuo atveju – Algiz, reiškiančią apsaugą.

Svarbus akių motyvas – tai sielos, Dievybės, drauge ir saulės, šviesos simbolis.

Artūras meistriškai panaudoja visą spalvų paletę, tačiau skirtinguose darbuose dominuoja skirtingos spalvos. Šaltų ir šiltų spalvų – juodos ir raudonos, raudonos ir mėlynos, juodos ir baltos – kontrastai sukelia nežymią įtampą, tačiau ji nublanksta vientisame harmoningame organinių formų audinyje. Raudona – ugnies, vitališkos energijos, ypač slavų mėgstama spalva (savotiška ugnies dievybė ir jos reprezentantės – saulės, žvaigždės – pavaizduotos darbe „Kažkur kartu“), o mėlyna – dangaus spalva, nuteikianti svajonėms, apmąstymams. Kartu ji ir vandens – gyvybės, atsinaujinimo, tyrumo – simbolis („Potvynis“). G. Bachelard’as pabrėžia vandens simbolikos universalumą ir kosmiškumą: „Vanduo visur gimstanti ir auganti medžiaga (...) tikroji žemės akis yra vanduo (...) vanduo tampa savotišku visatos lopšiu, jis apgyvendina dangų savo žuvimis.“ Beje, ugnis – tai vyriška, aktyvi, o vanduo – moteriška, pasyvi substancija. Tačiau ugnis ambivalentiška: ji ir gimdanti, ir nešanti mirtį.

Vyksmo erdvė – keliaplanė, daugiasluoksnė: vienuose darbuose bendrame spalvotų formų audinyje išryškėjančios figūros, jų dalys savotiškai žaidžia su mažesnėmis prislopintų tonų formomis, tarsi kokiomis dekoracijomis. Erdvė – beribis kosmosas, prieš kurį nustėrsta naujagimė moteriška būtybė („Kometa artėja“), arba savotiškas kosmoso mikromodelis – namas („Miegaliai“), medis, sukonstruotas iš daugybės kaukių – antropomorfizuotų gyvūnų, katinų, galvų („Fontanas“). Medį galima suvokti kaip tam tikrą tarpininką tarp dangaus ir žemės, o, pasitelkus C. G. Jungą, – kaip evoliucijos, fizinio augimo ar brandos ženklą. O paveikslo apačioje į viršų kylančias rodykles taip pat galima interpretuoti kaip runas, šiuo atveju – Tiwaz, energijos, aktyvumo ženklą. Beje, šių runų apstu ir darbe „Miegaliai“.

Vyksmo laikas ne visada apibrėžiamas. Darbuose „Sielos frontas“, „Kometa artėja“, „Sielos laivelis“ dominuoja naktis, paslapties, somnambulinių objektų „veiklos“ metas. Iškyla ir nakties reprezentantai – juoda katė, juodas varnas.

Daugumoje darbų dominuoja statiška kompozicija (aiškus centras, figūros lyg sustingusios, „suaugusios“ su vaizduojama erdve). Tik paveiksle „Kažkur kartu“ mėlynveidė būtybė – pilna dinamikos (judėjimo įspūdį sukelia banguojantys įvairiaspalviai plaukai – lyg liepsnos). Pasak H. Biedermanno, „tradiciniame mene kaip mėlynveidės būtybės vaizduoti demonai ir vaiduokliai“. Tačiau šiuo atveju ši būtybė veikiau pozityvi: tai – dangaus, ugnies dievybė.

Daugumoje darbų vyrauja harmoninga būties samprata, kurią išreiškia centrinė frontali kompozicija – stabilumo ženklas („Tėtė“). Harmonija – pamatinis būties principas, būdingas cikliniam erdvėlaikiui, nuolatiniam nepertraukiamam mirties ir gyvybės ciklui, Eliade’s žodžiais – amžinai kartotei. Ją daugelis jaunosios kartos grafikų jau praradę (pvz., Jono Čepo kūryba). Tai ir savotiška pusiausvyra tarp priešybių – gyvenimo ir mirties, kūno ir sielos. C. G. Jungo pasekėjos C. P. Estes teigimu, „Gyvybės-Mirties-Gyvybės ciklą sudaro gimimas, raida, nuosmukis ir mirtis, po kurios visuomet eina naujas gimimas. Šis ciklas valdo visą fizinį gyvenimą ir visus dvasinio gyvenimo aspektus“. Pusiausvyrą tarp dienos ir nakties, gyvybės ir mirties liudija daoistinis In ir Jang simbolis „Fiestoje“. Gėrio ir blogio dermė akivaizdi ir darbe „Live-evil-cive“, kur ryškiatonių rausvų spalvų linijų ornamentas primena induistų dievybę. Darbe „Kometa artėja“ tam tikrą įtampą tarp pirmapradžio tyrumo ir juodarūbės tamsos sukelia baltos (balta moteris) ir juodos (juoda katė) spalvos kontrastai. Tai lyg šviesi ir tamsi gyvenimo pusė.

Harmoniją, stabilumą liudijanti frontali bizantinių ikonų kompozicija pasitelkiama darbe „Tėvas“, kurio rankose pavaizduotas paukštis ir katinas įgyja savotišką apsaugos, globos aurą. Tai – lyg Visavaldžio Kristaus modelis, patriarchato ženklas.

Figūriniais motyvais, mitiniais personažais Artūro darbai kelia asociacijas su bendraamžės grafikės Agnės Juršytės kūryba, taip pat su Robertos Vaigeltaitės ar net a. a. Elvyros Kairiūkštytės grafika, o skambiomis ekspresyviomis spalvomis, gyvūnų motyvais, aliuzijomis į vaikų, primityviąja dailę – su CoBrA narių kūriniais.

Artūras – turtingos vaizduotės menininkas. Spalvų margybė, formų dekoratyvumas lemia įvairiakultūrės, sumišusios su individualia, simbolikos daugiaprasmiškumą. Artūro darbų stiprybė – ryškus vitališkumo pradas. Vidinių egzistencinių ir išorinių ekspresinių pras­mių priešybes nustelbia gyvybės triumfas, kuris savotiškai „išsaugo“ sielą.