KENČIU REKLAMĄ

Su malonumu iškenčiau ilgas dainų šventės transliacijas per abu LTV kanalus, išgyvenau liūtis, bet niekaip nepavyko atsikratyti reklamos įkyrumo. Jei ekrane bučinys, tai tave tuoj privers galvoti apie pirdalą ir parmazaną – vaistą nuo pilvo uraganų. Seimo lygių teisių kontrolierė Aušrinė Burneikienė per televiziją prabilo apie moters kūno eksploataciją televizijos reklamoje – nuo padangų iki šepečių. Vyro kūnas nyksta, nes dingsta gėralų ir rūkalų reklama. Gal per mažai visokių tarplyčių? Šventinė programa „Saulutė rateliu tekėjo“ (LTV) parodė lietuvišką variantą: jaunoji – su ūsais, jaunikis – persirengusi mergelė, vestuvininkai irgi – marga publika. Tačiau persirengėliai ir nusirengėliai kasdieninėje televizijoje? Ar čia kada nors baigiasi karnavalas? „Dviračio šou“ (LNK) stebėjosi, kad Lavija iš „Labo ryto“ (LTV) demonstruoja kūno grožybes žurnalo viršelyje. Kaip dabar bus su akademikais, jei, atėjus į televiziją duoti interviu, galvoje vis dingosis tas žurnalas? Vienas garsus kalbininkas, studijų metais sunkiai atitraukiamas nuo knygų, prie alaus buteliuko prisipažindavo: „Kaip norit, vyrai, bet prigimtis yra prigimtis: gatvėj žvilgsnis aukštyn kyla nuo moters kojų.“ Turėti sveiką prigimtį nuo labo ryto – negi blogai?

Vakare ramybę drumsčia Marijus Mikutavičius, su daina „Kaip gyveni? – Gerai“ įsimaišęs tarp „liaudininkų“ Vingio parko estradoje. Lietus pliaupia – tauta dainuoja. Rūta Grinevičiūtė „Paskutinėje instancijoje“ (LNK) paskutinį kartą šį sezoną ragina neprarasti pilietinio budrumo: dabar šilelių Lietuvoje iškertame du kartus daugiau negu sovietmečiu. Labanoro gamtininkas skėsčioja rankomis: „Nėra komentarų.“ Politikai arba tyli, arba tyliai atidirba. Neturintis gražios privatizuotos pakrantės greit bus labiau įtartinas negu plikis žurnalo viršelyje. „Kalbėkit, kalbėkit“, – ragina mus ir iš aukštų tribūnų. Ir birželio mėnesį miręs JAV filosofas Richardas Rorty’s: „Moralės pažangos istorija nuo Švietimo laikų rodo, kaip svarbu demokratijai ne tik galimybė, kad įpykę piliečiai galėtų blogai išrinktus politikus pakeisti geriau išrinktais, bet ir garantuota žodžio laisvė bei laisva spauda.“ Tiesa, su kartėliu priduria: „Dauguma Vakarų intelektualų nelabai ką nutuokia apie filosofiją, dar daugiau – ji neturi didesnės reikšmės jų gyvenime. Jų manymu, pripažinti, kad politinės pažiūros atspindi filosofinius įsitikinimus, reiškia sutikti, kad uodega vizgina šunį.“ Amerikiečiai apie tą „uodegą“ sukūrė puikų filmą. Mūsų kinas toli nuo gyvenimo aukštybių. Geriausiu atveju lipa į medį, kaip K. Vildžiūno filme „Aš esi tu“, nes pakrantės ir pirkelės okupuotos naujalietuvių. Pasak Londone gyvenančio filosofo Aleksandro Piatigorskio, jei ką nors aptariame, jau ir filosofuojame. Laida „Apokrifas“ (RTR „Planeta“) su šiuo polemininku aptaria, kas yra katarsis. Griebia nuo Aristotelio laikų. Tačiau vienam šiandien katarsį įkūnija visa gerkle plyšaujantys futbolo sirgaliai, kitam – dainininkai, per pasaulinį muzikos maratoną surinkę apie porą milijardų žiūrovų, treti ieško katarsiškiausio romano. Kino režisierius Pavelas Lunginas skiria katarsį nuo nušvitimo ir sako, kad jo „Sala“ žiūrovus traukia atgaila: net ir labiausiai nusikaltęs gali nušvisti ir pabusti kitokiam gyvenimui. Ar ne tuo prieš kelis dešimtmečius žiūrovus it magnetas traukė ir V. Šukšino „Putinas raudonasis“?

Sunkiau užtemimą nuo nušvitimo atskirti konkrečiose biografijose. Tas pats kanalas parodė dokumentinį filmą apie Aleksandrą Suvorovą. Patetikos ir panegirikos – per akis. Lydėjo suimtą sukilėlį Pugačiovą? Mat tas norėjęs sugriauti valstybę. Perėjo su armija per Alpes? Surado privatų muziejininką šveicarą, kuris metų metais kapsto kiekvieną šio žygio nuolaužėlę, likusią po ledu ir žeme. Filmo autoriai prisipažįsta, kad sunkiausia paaiškinti, ko A. Suvorovas žygiavo į Varšuvą 1794 metais? Juk malšino T. Kosciuškos sukilimą ir Varšuvą nuklojo tūkstančiais lavonų. Bet ir čia – šiuolaikinė diplomatija: sukilėliai gynė savo nepriklausomybę, o A. Suvorovas – didelės valstybės sienų saugumą. Kiekvienos šalies istorikai į viską žiūri iš savo varpinės. Istorikas Sigitas Jagelevičius sako: „Tautai sukilti visada yra prasmė.“ Režisierius Linas Augutis dokumentiniame filme „1941m. birželio sukilimas“ (LTV2) nesileidžia į diskusijas, tik rodo sukilimo centrų Berlyne, Kaune, Vilniuje veiklą ir sukilėlių likimus. Ar galėjo jie anuomet žinoti, kad Stalinas juokaudamas prie vyno taurės sakė, jog perkelti į kitas finougrų žemes suomių tautą – vieni niekai, o vegetaras Hitleris po vakarienės postringavo, kaip Tiuringiją nugabens į Krymą ir tekės iš ten pieno ir vyno upės.

Dabar tautos ir žmonės kilnojasi patys. Televizija pranešė, kad į Naująją Akmenę plūsta ispanai, todėl butai pabrango dešimteriopai. Viskas maišosi ir „Klausimėlyje“ (LTV2): vienam Vytautas Didysis vadovavo anglams Saulės mūšyje, kitam – ten pirmą kartą panaudota aviacija, nors lietuviai buvo ginkluoti tik ietimis. „Žurnalisto tyrimas“ (LTV) rodo, kad ir mūsų asmens duomenis vikruoliai jau sugeba įtarpuoti į svetimą pasą ir ištuštinti mūsų sąsakaitą banke. „Kultūrinė revoliucija“ (RTR „Planeta“) klausia: „Ar virtuali tikrovė pavojinga kultūrai?“ Čia kaip toje diskusijoje „Ar kenkia sveikatai mobilusis telefonas?“. Kenčiu reklamą ir prisitaikau.

Skirmantas Valiulis