ARKLIO METAI

Pasirinkimo nebuvo, ir mes abu tą žinojome. Širmis gulėjo ant šono, aš mačiau jo nugarą su sunkiu kavaleristo balnu. Miegmaišis, užmestas ant balno ir pritvirtintas balnakilpe, pats savaime lėtai šliaužė nuokalne greta arklio galvos. Kuprinė kažkodėl liko šalia manęs, nors ji taip pat buvo pritvirtinta prie balno. Iš kur čia kuprinė? Nustūmiau ją šalin, kad daugiau nelįstų į galvą, nors ką tai galėjo pakeisti? Visais atvejais – kaltas tik raitelis... bet ir ta mintis neguodė. Širmi!

Arklys pakėlė galvą, jo gerklę suėmė traukuliai, jis atsiduso sunkiai ir beveik be garso – Y-Y-YCH! Ruda, paprastai linksma, jo akis žiūrėjo į mane be vilties. Gal jis dar nesuprato? Arba? Ant jo nugaros lyg sustingus banga pasišiaušė karčiai. Braškėjo maži rieduliai, vydamiesi lėtai slenkantį žemyn nuošliaužos liežuvį, kuris tarsi bandė atsargiai nuleisti Širmį į tarpeklio dugną. O gal?...........................................................

Užpakalinė arklio koja buvo nenatūraliai išversta, dešinė kanopa kyšojo iš po pilvo greta nutįsusios uodegos. Ir kelios varnalėšos, įkibusios į uodegos galą....................

Palauk, palauk, tą pasagą pakeičiau visai neseniai, ji dar juodavo nuo kalimo, nespėjo net nusišveisti ir jau nebe­spės. Kokia kvailystė. Aš jau supratau, kad Širmis nebeatsistos, ir niekas jo iš čia neištemps. Greitai jį suims skausmas, ir pats tą žinos. Ir spoksos į mane savo ruda akimi, ir ašara jam nuriedės. Ark­liai pirmieji pajunta prapultį. Ranka aš patikrinau nagano dėklą, nors dar nesuvokiau, kaip tą reikės atlikti.

Atsisėdau čia pat ant siauro tako. Nuo jo kažkodėl nuslydo Širmis, o man pasisekė, mat sėdėjau šonu, neįkišęs kojų į kilpas... Ir kiek tokių takų mes nujojom laimingai. Bet prieš arklį atsivėrė plyšys, jis slystelėjo ir lėtai ėmė griūti, kol nuošliauža parvertė jį ant šono vieną, antrą, trečią kartą ir atsargiai nutempė žemyn per smulkų žvyrą, susirinkusį po pilvu. O aš tik spoksojau ir nieko negalėjau padėti. Ir štai...

Širmi, Širmi!.. Aš taip noriu tikėti stebuklais! Kas nors turi juk atsitikti, negi taip kvailai baigsis tavo gyvenimas? Pilkas mano arkleli, aš kone verkiu – žinau kuo geriausiai – stebuklų nebūna. Nes iki artimiausios jurtos – dvi kalnų perėjos pėstute, o jau temsta, ir varnos jau sutūpė šakose, greitai prišauks vilkus, kai nueisiu. Stebuklų nebūna.

O kokie ramūs buvo laikai, kai be ato­dairos nuoširdžiai tikėjai stebuklais, ir vien dėl to buvo lengva gyventi. Ir pilkas arkliukas žiūrėjo į mane ant stalo, ir aš tikėjau, kad jis būtinai važiuos kartu su manim. Tikėjau, kol supratau, kodėl suaugėliai taip skuba ir kodėl taip greitai reikia ruoštis ir trenktis į stotį... taip greitai, kad net negaliu pasiimti savo širmelio (su obuoliukais, gerai pamenu tuos tamsius obuolėlius ant jo šonų, taip stropiai išdažytus, kad tokių neturi net tikri arkliai, – bet tą sužinojau vėliau). „Ne, pasakė, dabar negalim jo paimti kartu.“ Ir turi patikėti suaugėliais, tuo labiau kad jie net ne giminės, o kaimynai. O auklė Polina kažkur išėjo ir negrįžo. „Ji pasivys, nebijok, mažyli. Ir tavo arklį atveš, pamatysi“, – kalba jie. Ir aš, nors dar laikausi už stalo kojos, ant kurios stovi mano ristūnas su balnu, kamanomis ir vadelėmis, dar bandau šaukti, kad ne, nevažiuosiu be jo, bet mano valią gesina jų pažadai ir gyvas tikėjimas stebuklais.

Kur tėtis? Kur mama? Aš pripratau būti be jų ir nepanikuodavau, kai mane ilgam laikui palikdavo su aukle Polina.Mama atvažiuodavo dažniau už kitus, atveždavo ką nors skanaus ir saldaus, ji griežtai kalbėdavosi su aukle, bet buvo tokia šilta ir saldžiai kvepėdavo. „Kur jau ne, – burbėjo auklė Polina, –­ Taki odūchi tylko vo Lvive bačut.“ Ir tėvą mylėjau be ilgesio: už tai, kad jo diržas su žvaigžde ant sagties, o svarbiausia – jis atvežė man tą nuostabų žirgą. Su juo buvo galima pulti priešą, skrieti linguojantis pirmyn, atgal ir klausantis baimingų auklės pamokymų: „Žiūrėk, neapsiversk! Galvą nusilauši, kas man tada?“ Auklė buvo „kacapė“ ir bandė kalbėt kaip visi, bet kai tik susijaudindavo, išeidavo viena marmalynė. Kaip ji atsirado Charkove ir mūsų šeimoje, aš iki šiol nežinau. Ir tai buvo pirmasis mano gyvenimo praradimas.

Ir pilkojo su obuoliukais arklio, taip ir stovinčio atmintyje ant stalo ir pasiruošusio greitai nušokti, kad neš­tų mane tolyn, aš jau niekada nepamačiau.

Nes kaimynai, nelaukdami tetos Polios, skubėjo su manim į stotį. Nes jau vyko karas. Ir vyko kažkur greta.

O dar taip neseniai vaikai, net patys mažiausi, bet jau galintys šaukti ir lakstyti, žaidė karą. Kieme ilgai ginčydavosi, kas ką turi žaisti: visi norėjo būti raudonaisiais komisarais, o baltalenkiais ar geltonpilviais, kaip vadinom japonus, niekas nenorėdavo būti. Dėl „raudonojo kavaleristo“ kieme prasidėdavo net peštynės. Manęs į jų būrį auklė neleisdavo, nebent su jos priežiūra. Užtai aš galėjau kur šone pūsti žandus: „Jis raudonojo komisaro sūnus“, – sakydavo teta Polina. Į visus vaikų mūšius aš žiūrėdavau pro langą. Ir mojuodavau kardu supdamasis ant savo žirgo.

Paskui langus pradėjo uždarinėti, o stiklus kryžmai apklijavo popierinėmis juostelėmis. Auklei atnešė kelias telegramas, ji šlamino pinigus, skaičiavo, rinko daiktus, įsiuvo kišenę mano kailinukų viduje.

„Tavo dokumentams, mažiau, – paaiškino, o paskui skeryčiojosi: – Kaipgi aš nusibelsiu į tą Chersoną? Ir kokią ten bobutę Mikalovną surasiu?“ Buvo net linksma, aš niekada nemačiau tiek žmonių per penkerius savo metus, nes traukiniais nevažinėjau. Tik tramvajum pas mamos brolį, kuris turėjo namą, o sode augo kriaušės, kurias vadinome dūlėm. Ir saldžios tų dūlių sultys tekėdavo per smakrą, o mama jį nušluostydavo, kad neaptaškyčiau puošnaus kaspino, pūpsinčio po kaklu. Aš jo gėdijausi, kaip ir trumpų kelnių su kojinėm – „golfais“, atvežtais iš paties Lvovo.

O dabar aš laikiausi už kaimynės tetos Galios sijono, kliūdamas už kažkieno kojų ir bijodamas pasimesti toje kunkuliuojančioje minioje. Teta tempė didelį lagaminą, kita senelė – apskritą ryšulį ir dar kelis rezginius – „čia maistas, juk neišmesi“. O su jomis dar didelė stora mergaitė Liuska, ji šnairavo mane, vis pastumdama viena ranka pirmyn, nes antra tempė ryšulį. Buvo šalta, slidu, mano balti kailinukai apsitaškė purvu, ir aš seniai būčiau liejęs ašaras, jei greta būtų ėjusi auklė. Pas­kui išdygo stambus dėdulė geležinkelininko rūbais – kad jis geležinkelininkas, aš supratau vėliau, nes tik stumdė visus prieš save ir aiškino, kad turi specialų užsakymą ir teisę vežti komisaro sūnų: „Jis su žmona ten kariauja, o vaiką mums patikėjo!“ O vagone buvo tvanku ir ankšta. Ir baisus gaudesys, ir kažkas rėkė į ausį: „Oksana, dukra, kur tu?“ – „Raminkis, mama“, – aidėjo iš kito galo. Traukinys truktelėjo, sušvilpė garvežys. Pajudėjome.

„O auklė? – sušnabždėjau aš, tampydamas tetą Galią. – Ar mes į Chersoną važiuojam?“ – „Į kokį Chersoną? Į Uralą, vaikuti, su visa gamykla... Še, pagraužk...“ Ji pakišo man paplotėlį, o aš norėjau gerti, bet nedrįsau to sakyti.

...Aš žiūrėjau į slenkantį žvyro nuošliauža Širmį ir svarsčiau, kaip galėčiau nusileisti į kanjoną. Jo šlaitas leidosi žemyn gal šimtą metrų, reikėjo eiti aplinkui, kad pasiektum nuošliaužą. Bet vos aš pakildavau eiti, Širmis imdavo žvengti, tikriausiai jau bijodamas savo lemties. Aš sugrįždavau, atsisėsdavau jo akiplotyje ir išsitraukdavau naują cigaretę. Ir nukreipdavau akis nuo jo pamėlusio iš skausmo žvilgsnio.

Žmogus pasaulyje niekada negali likti vienas, nors ir labai to norėtų. Kiekvienas jo žingsnis ką nors keičia aplinkoje, nors ir nežymiai, bet keičia. Ir gamtoje žmogus daugiau griauna, nei kuria. Net tada, kai nevyksta karas.

Apie ką aš? Taip, priimti sprendimą dėl kito gyvybės – nelengva užduotis. O traukinys lekia tolyn, ir aš prisiglaudžiu prie tetos Galios, o ji pasodina mane prie lango, už kurio mirguliuoja pirkios smulkiame lietuje: „Žvelk tenai.“ Aš braukau pirštu per aprasojusį stiklą. Ir prisimenu savo arkliuką, kurio galbūt nepamiršo paimti teta Polina, ir dabar kurioje nors stotelėje ji mane susiras, o aš vėl apsižergsiu žirgelį. Ir dar girdžiu dėdulės žodžius apie tėvą, jis tikriausiai dabar kariauja, o paskui su mama atvažiuos manęs pasiimti, ir mes grįšim namo. Su tomis mintimis aš ir užsnūdau, įsikniaubęs į tos storos mergaitės kelius. Ji taip pat jau snaudė, atsirėmus į sieną. Sapne buvo šviesu ir dvelkė mamos kvepalais. Ir ratų dundėjimas netrikdė sapno tylos.

Staiga jį nutraukia netikėtas trenksmas ir riksmas: „Oi, mamule! Juk tai fašistai!“

Tikriausiai tai nutiko rytą, labai anksti. Traukinys, tarsi genamas gaudesio iš viršaus, lėkė vis greičiau, ir ratai trankėsi kaip dantys nuo šalčio: tak ta ta ta tak. Tą aš gerai prisimenu: lėktuvo nebuvo matyti, ir saulės nebuvo, arba ji slėpėsi debesyse, o greta traukinio per žemę slinko juodas sparnuotas šešėlis. Čia, pasirodo, jau nebelijo, užtai buvo pilna sniego. Jis buvo ne baltas, o melsvas, lyg padažytas, ir per jį šliaužė tas niūrus šešėlis. Staiga greta traukinio kažkas sprogo, ir pakilo į dangų žemės siena. Tai buvo taip nelaukta, kad mūsų vagonas tarsi pašoko iš nuostabos, bet paskui nubildėjo toliau dar tankiau kaldamas ratais. Vėl sprogimas, jau arčiau, kažkur priekyje, ir kruša į vagono stogą. „Ką jis daro? – pasigirdo balsas nežinia iš kur. – Vyrai!“ O vyrų čia kaip ir nebuvo, mūsiškis milžinas dėdė Semionas atsistojo, sumosikavo rankomis tarsi atsiprašinėdamas ir prispaudė prie savęs storąją Liuską.

Pro langą aš kažin kaip pamačiau garvežį. Mūsų sąstatas išsirietė lyg ant sustatytų ratu žaislinių bėgių. Aš spoksojau į garvežio ratus, kurie sukosi vis greičiau, lyg norėtų vieni patys pabėgti iš po garvežio. O jis laikėsi jų visomis išgalėmis, juodas dūmas virto iš kamino ir tirštais tumulais sklaidėsi ore. Staiga – va šitas „staiga“ visam laikui liko atmintyje – naujas smūgis taip staigiai sustabdė mūsų judėjimą, kad aš perskridau per kupė ant priešais sėdinčios tetos Galios. Jos kūnas suglebo, o mūsų vagonas trūktelėjo kelis kartus tarsi šokinėdamas vietoje ir sustojo. Vyriška ranka nubloškė mane atgal į vietą, Semionas palinko prie jos klausdamas: „Galia, Galia, kaip tu?“ Ji mykė kažką neaiškaus, jis trenkė kelis sykius jai per žandus, ir mes išgirdome: „Gana jau, gana, gyva aš, mamą pažiūrėk...“ Senelė sėdėjo greta labai rami, visai nejudėdama, o Liuska laikėsi jai už rankos, ir jos akys pasidarė apskritos kaip pelėdos. Prišokęs prie jų, dėdė Semionas atvėrė langą, aš atsistojau ir pamačiau, kaip garvežys su vos keliais vagonais lipa ant kalvos.

Vaikystės regėjimai, patirti ar sugalvoti, o gal išgyventi, klausantis kitų pasakojimų, visada sukasi atmintyje lyg kino juosta. Štai pamenu net po tiekos dešimtmečių rumunų belaisvio veidą, ne kareivio, ne, greičiau kokio puskarininkio – pamenu ledinį jo žvilgsnį ir kreivą šypseną. Buvo jau keleri metai po karo, motina jau seniai mane buvo susiradusi vaikų namuose prie Novosibirsko ir parsivežusi kartu su jaunesniąja sesute į Uralą visam laikui, nes tėtis žuvo kare. Aš bėgdavau į mokyklą, o rumunų belaisvius veždavo į statybas aplūžusiu sunkvežimiu, kurio kėbule prie kabinos dar kyšojo „malkų generatoriaus“ kaminas, nors jau seniai jo motoras buvo varomas benzinu. Mes pasikabindavome ant žemų sunkvežimio bortų, kad pakeliui pavažiuotumėm iki mokyklos. Buvo šalta, rankos net sukaulėdavo kumštinėse, ir galbūt dėl to buvo dar skaudžiau, kai jis batuota koja trenkė man per pirštus ir aš nugriuvau ant suplūkto kelio. Kodėl jis taip darė, tas rumunas? Karas? Bet jis jau seniai pasibaigė, jau net vokiečiai vaikščiojo be apsaugos, ir juos be jokio piktumo net maitindavo rusų našlės už visokius namų ruošos darbus. Juk žmogus jis? O žmogus negalėtų ilgai gyventi nešiodamasis neapykantą atmintyje. Antraip išeitų iš proto. O ir pati žmonija galą gautų, jei neturėtų keistos savybės, kuri papras­tai vadinama užmarštimi.

Per pilką snieginą lauką prie apmirusių, nuslinkusių nuo sankasos vagonų plūdo žmonės, o garvežys lyg žaislas perlėkė kalvą ir dingo. Apimti panikos, mes taip pat iššokom iš vagono, o dėdė Semionas nušoko su nejudančia senele, kurios veide sustingo žiurkiška šypsenėlė. Kad ji mirė, jie supras vėliau ir raudos jau vėliau. O dabar visus mus valdė baimė ir nežinia, kuri baimę vertė siaubu. Juodas lėktuvas nebesivijo garvežio. Jis kriokė sukdamas plačius ratus virš besi­blaškančių žmonių, virš išsivarčiusių, rūkstančių vagonų. Ir tratino iš kulkosvaidžio, tikriausiai vien smagindamasis, nes žmonės pasakojo, kad niekas nenukentėjo. Ir nulėkė, linksmai pamojavęs sparnais.

Ir išsyk stojo tyla, kurioje dar aiškiau girdėjosi dejonės, vaikų verksmas ar pavieniai riksmai, panašūs į komandas. Dėdė Semionas paguldė senelę tiesiai ant sniego, kažko pasilenkė prie tetos Galios ir greitai nubėgo prie rūkstančių vagonų. Mes su Liuska, o gal aš paskui ją, kažkodėl nulėkėm įkandin, o teta Galia net nebandė mūsų stabdyti.

Ir vėl tas – „staiga“.

Tokio šauksmo – dejonės, raudos –­ daugiau niekada gyvenime negirdėjau. Jis tarsi traukia tave savęsp ir verčia išgąstingai susigūžti, kad nieko nematytum. Aš išvydau, – prisimenu, o gal kas pasakojo, – moterį ant sniego, jos pajuodusią nuo riksmo burną ir kažkokias baltas akis po juodais išlenktais antakiais ir aukšta kakta. Jau nebe moterį, o pusę jos, kažkodėl dar gyvos, nors ant neštuvų gulėjo vien kūno nuoplaiša iki šlaunų... Tą vaizdą vėliau, jau suaugęs, bandžiau sau paaiškinti žodžiais. O prie rėkiančios palinko moteris uniforminiu vatinuku, bandydama dar ką nors padaryti, nors kraujas lėtai sruvo pro jos pirštus tiesiai ant sniego.

„Nušauk, užmušk mane, sese!“ –­ vaitojo iš skausmo suluošintoji. „Aš karo gydytoja, kentėk“, – kalbėjo kariškė, kurios rankos ir tvarsčiai aplipo raudonu krauju. „Nušauk, nebegaliu“, –­ staiga aiškiu, tvirtu balsu ištarė sužeistoji. O tai, kas nutiko vėliau, įsirėžė į mano smalsią vaikišką sąmonę kaip kaustantis sielą siaubas. Sukrėtė ne suluošintas grožis, o tai, ką karo gydytoja nutarė nešiotis visą likusį gyvenimą.

Uniformuota moteris atsitiesė ir sekundei sustingo, lyg laukdama naujo skausmingo riksmo. Paskui pasisėmė sniego ir pasitrynė juo delnus. Po to atsisegė revolverio dėklą prie savo šlaunies ir išsitraukė ginklą. Gerai atsimenu – revolveris jos rankoje atrodė masyvus ir sunkus. Ranka su revolveriu nusileido žemyn. „Nu-u-u...“ –­ paragino ją iš neš­tuvų. Trakštelėjo atlenkiamas gaidukas. Du geležinkelininkai, stovintys greta, ir dar keli žmonės nusisuko. Ir dusliai nuaidėjo šūvis iš nukreipto žemyn vamzdžio.

Bet tada vyko karas. Pati jo pradžia. Žinoma, vaikystė tuo nepasibaigė, praėjus trejiems metams, aš su draugais net bandžiau traukiniais bėgti į rytus kariauti su japonais, nors ir nelabai toli tenusitrenkėm, vos per kelias stotis. Vaikystė nesibaigė. Bet stebuklingų stebuklų joje jau neliko.

O mano draugas vargšas Širmis jau buvo pasmerktas. Ir aš jau žinojau, kad nuosprendį teks įvykdyti pačiam, kad netęsčiau jo kančių ir agonijos. Kol mes gyvi, turime priimti ir svetimo skausmą.

Kordoną, kuriame aš tuo metu gyvenau ir dirbau, pasiekiau po pusant­ros pa­ros. Vienas. Raitelio balnas, dar kvepiantis Širmiu, buvo labai sunkus.

Kaip mano atmintis.

Išvertė RIMANTAS ČERNIAUSKAS