LIETUVIŠKOSIOS FANTAZIJOS ERDVĖ

Ričardo Šileikos fotografija

Stasys Šalkauskis, kurio vardu suteikiamos tolerancijos nominacijos, tarpukario Lietuvoje svajojo, kad Lietuva taps tiltu tarp galingos Rusijos ir Vakarų Europos. Šis katalikų intelektualas mąstė apie mus kaip apie jungiamąją tautą. Jis tikriausiai filosofavo. O gal fantazavo? Bet kuriuo atveju tai buvo fantazija, kuri turėjo, Nietzsche’s terminais kalbant, valią galiai (Wille zur Macht). Ar ką nors panašaus turime šiandieną? Rodos, jog kalbame tik apie algas, korupciją ir naujus televizijos pramoginius projektus. Ten karjera, bet vargu ar ten rasime valią galiai.

Kai Vytautas Didysis nužygiavo iki Juodosios jūros pa(si)girdyti savo arklių (tikriausiai ne dėl to), kažkieno tautinė filosofija, o gal ir fantazija, pamiršo, jog Juodoji jūra tokia sūri, kad joks gyvūnas iš jos negertų. Bet šis mitas gražus. Mes juo didžiuojamės. Tik pamirštame, kad užkariautos žemės buvo miškai ir dažnai tušti plotai. Pamirštame ir tikrąją priežastį, dėl kurios Vytauto arkliai geria Juodosios jūros sūrų vandenį – mūsų mažumas. Bet savo fantazijos erdvėje mes galime būti dideli, neaprėpiami.

O štai aušrininkai mąstė, jog lietuviais bus tik tie, kurie kalba lietuviškai. Bet jie mąstė taip, kaip tuo metu mąstė visa Europos šviesuomenė. Basanavičius pajuto Europos politinį/intelektualinį pulsą ir pačią kalbinę dvasią, tą Hegelio Geist. Šiandieną tokias bendruomenes ir tautas, kurios sukurtos kalbiniu pagrindu, Benedictas Andersonas pavadino įsivaizduojamomis. Anot jo – tai, ko nėra, gali gimti kalbiniu pagrindu. Šiuo atveju bendruomenės ir tautos. Mūsų tautiečiai tai suprato: jų kalbinė fantazija numatė, jog laukia didelis (su)lietuvinimo darbas: reikės labai daug nau(ja)darų, tokių kaip, pavyzdžiui, ,,dviratis“. Dabar važiuojame tuo ,,dviračiu“, puikiu kalbiniu/tautiniu dviračiu. Mat ,,mokinys“ (Būgos naujadaras) juo važiuoti išmoko... Pasirodo, išrastas ,,dviratis“ tiko. Bet svarbiausia tai, jog ši kalbinė fantazija buvo angažuota, realistinė, kupina politinės valios. Tai – didysis tautos projektas, kurio vaisius skiname šiandien ir skinsime tol, kol nesuanglėsime.

Kalbant apie tautos politinę valią, niekas jos tiek daug neparodė ir vienu metu neišreiškė kaip Sąjūdis. Tik anądien, kai visa tauta susikibo rankomis, nutiesė Baltijos kelią, net mūsų giliausioje pasąmoninėje fantazijoje nepasidingojo, jog iškovota laisvė stokos pilietinės visuomenės, jog mūsų šalis taps vadinama ir išvadinta pokomunistine erdve. Žeminančios etiketės nepasidingojo, nes mes turėjome aukštus įvertinimus: Lietuva – tai šalis, kuri griovė ir sugriovė buvusią Tarybų Sąjungą. Niekas net neįtarė, jog mus, tremtinių ir partizaninio karo didvyrių šalį, ištiks tapatybės krizė, tapsime savižudžių kraštu, demokratijos pradinuke etc., etc., etc...

Tokių fantazijų, tokių fantastinių nesąmonių nebuvo. Sąjūdis – tai tautinės savigarbos sąjūdis. Kas 1990-ųjų kovo 11-ąją galėjo pagalvoti, jog, atgavus trispalvę ir Vytį, reikės perfantazuoti savo vėliavą taip, jog imsime ją matyti afrikietiškomis spalvomis, pradėsime siūlyti kitokius variantus, tokius kaip per LTV „Forumą“, pavyzdžiui, Vytį uždėti (gal užmauti arba užmesti?) ant trispalvės (Lopatos variantas).

Sunku pralenkti Zamenhofo fantaziją: Kaune gyvenęs Gdansko žydų kilmės kalbininkas sumąstė, jog visas pasaulis turėtų prabilti viena kalba – Vilties, t.y. esperanto, kalba, pačia zamenhofiškiausia šnekta. Būta planų steigti esperantiškas institucijas, kurios kontroliuotų viso pasaulio žmonių esperanto tarimą: suprask, į ką tai panašu, jei kauniečiai esperantuos vienaip, o Čilės kaime, prie Ramiojo vandenyno pakrantės ir Andų kalnų, kitaip. Tarimas tiesiog turėjo būti vienodas. Gramatika negalėjo kisti. Tiesa, vėliau šios minties atsisakyta (esperantinės Vilties stoka?). Tačiau mes nepamirštame zamenhofiškosios fantazijos, kuri skriejo gerokai aukščiau nei Kauno ar Gdansko senamiesčių čerpėmis kloti stogai.

Nepralenkiama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fantazija. Kad ir toji ,,Bičiulystė“, kur mergina rankoje laiko saulę... Tauru, mistiška, lyriška, solidaru. Bet dar nepralenkiamesnė Herkaus Kunčiaus fantazija „Gaidžių milžinkapyje“, kur kunigaikštis Oginskis internetu užsisako Čiurlionį, o šis pristatomas liguistas, sergantis kiaulyte, sudžiūvęs; jį, be to, reikia žindyti... Ir vis tik, neatsižvelgiant į šį postmodernų, intertekstualų literatūrinį žaismą, vieniems be galo juokingą, kitiems be galo žeidžiantį, Lietuvoje Čiurlionis visada liks greta Maironio ir kitų esminių tautos kūrybinių atramos taškų. Čiurlionio fantazija, jo vizijos ir kūrybinis intensyvumas bei idealizmas socialinėje tikrovėje reflektuojamas kaip nacionalinis pasididžiavimas. Paprasčiausiai, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – tai geriausia, ką mes turime. Tad ir jo vizijos pačios geriausios. Bent jau pas mus.

Gintaro Beresnevičiaus fantazija buvo absurdiškai nutraukta: nepriklausomos Lietuvos tvarkos sergėtojai neturėjo nė kruopelytės fantazijos įsivaizduoti, jog bagažinėje dusinamas žmogus yra rašytojas, eseistas, mokslininkas, galiausiai vaikų tėvas. Vargu ar šie socialinės tvarkos sergėtojai, kažin ar skaitę nors vieną grožinę knygą per pastaruosius dešimt metų, būtų galėję suprasti Beresnevičiaus fantaziją, na, pavyzdžiui, iš „Nuostabių Tomo Vagabundo nuotykių ir regėjimų“: rašytojo užuolaidomis lipa nykštukas, jis nukrinta – Gintaras prisiminė, jog neturi užuolaidų. Turbūt todėl, jog nei nykštukas, nei užuolaidos neturi būti tikros kūryboje – juk pati kūryba geba fantaziją paversti tikrove. Bet čia svarbiausia, jog kai neturi fantazijos tie, kurie saugo socialinę tvarką ir gina žmogaus gyvybę, tai nesugeba suprasti ir kito fantazijos. Šiuo atveju buvo sunaikinta Rašytojo fantazijos erdvė.

Lietuvių kilmės amerikietis Alfonso Lingis yra parašęs straipsnį apie pagarbą fantazijai. Jis polemizuoja su Žižeku: pastarajam fantazija neturi signifikato, t.y. pabaigos, galutinio tikslo, todėl atsiduriama vadinamojo ,,geismo aklavietėje“, o Lingiui pats fantazijos procesas yra signifikatas, taigi jis privalo būti gerbiamas. Juk tai unikali atskiro individo fantazija, o sykiu ir jo orumo klausimas: Kito fantazija – tai to Kito pasaulėjauta.

Šiandieną mus, kaip ir visą ,,globalų pasaulį“, yra apėmusi ekonominio vartotojiškumo fantazija. Gyvename tiesiog ekonominės gamybos ir vartojimo erdvėje. O tai gerbti darosi vis sunkiau, nes, rodos, kalbama ne apie sotų pilvą, o apie komercinį gyvenimo būdą. Viena yra gerbti individualią fantazijos erdvę, menininko, kūrėjo, kita yra lenkti galvą prieš globalius reiškinius, valdomus korporacijų.

Štai prieš keletą metų mestas G. W. Busho posakis, jog Amerika priklausoma nuo naftos (America is addicted to oil), gali būti lengvai praplėstas ir perfrazuotas: pasaulis priklausomas nuo naftos ir nuo savo vartotojiškumo sistemos. Ši sistema pateikiama kaip tikra, teisinga. Net neužsimenama apie jos iliuziškumą, trapumą. Tiesa, amerikiečiai, o neretai ir anglai bei ispanai, bijodami grand teroristinio išpuolio, kuria virtualius dokumentinius filmukus: CNN šį birželį parodė kvazidokumentinį filmą apie 2009-aisiais įvykusį uraganą Hiustono mieste, kur buvo sugriauta naftos valymo įmonė. Tuo tarpu teroristai smogė (vėl keleiviniais lėktuvais) Irako naftos valymo gamykloms, kurias valdo amerikiečiai, ir taip buvo išprovokuota pasaulinės ekonomikos krizė. Anot šio neva ,,dokumentinio“ CNN filmuko, Al Qaeda siekia ekonominio destabilizavimo. Potekstė aiški: šiandieninė ekonominė sistema yra teisinga. Blogi teroristai ją nori sugriauti, pakenkti geriems žmonėms, sąmoningiems demokratinės visuomenės piliečiams.

Tačiau žiniasklaida, toji mass media, nepasako, kad tie sąmoningi piliečiai, demokratinės visuomenės individai, yra manipuliuojami pačios mass media, reklamų ir imagologijos – įvaizdžio režisūros meno. Šiandieną politinio kandidato pergalė prognozuojama, remiantis jos ar jo tele/fotogeniškumu. Nepakanka pažadų. Bet kai pažadai išsipildo, vartotojų visuomenė iš tiesų gauna buitinę techniką pagal išperkamosios nuomos planą, buitinis pasitenkinimas viešajame ekonominiame diskurse aiškinamas kaip šios epochos civilizacijos viršūnė. Ir jei ne tas naftos stygius ir arabų dotacijos Al Qaedos veiklai, vartotojų visuomenės fantazija ir mitas liktų nekvestionuojama.

Mitologizuotai vartotojiško gyvenimo būdo ideologijai nebėra stiprių alternatyvų: išsivadavimo teologija, sykį sufantazuota Lotynų Amerikoje, užgesinta dar Jono Pauliaus II, marksizmas bankrutavo, laisvąją rinką įvedus Rusijoje; o Kinija, nors ji ir diktatūriška bei partinė, praktikuoja aklą gamtos ir žmonių išteklių vartojimą milijardiniais kiekiais, o tai pranoksta daugelio fantaziją. Ir štai šiame korporacinių tikslų pasaulyje teka suformuluota žmogaus gyvenimo prasmė – perkamoji galia ir didžiavimasis ja.

Lietuva, nesvarbu, ar ji Baltijos tigras, ar ne, užšoko ant nutiestų šios prasmės bėgių: patikėjome, jog Briuselis – tai demokratinių vertybių lopšys, o ne politinių žaidimų inkubatorius, NATO – tai taiką palaikanti, o ne dėl korporacinių tikslų su musulmonais kariaujanti organizacija. Bet lietuviai neturėjo kuo kitu tikėti. Mes, Sąjūdžio vedami, ir patys būdami Sąjūdis, 1990-ųjų kovo 11-ąją neturėjome kur kitur pasukti: musulmonais krikščioniškas kraštas tapti negalėjo, su marksizmu atsisveikinome, apie šveicarišką neutralumo erudiciją fantazuoti neleido ekonominė situacija, tad liko belstis pas tuos, kurie mus priglaus po savo sparneliu.

Tai nebuvo istorinė klaida. Anaiptol. Tai buvo tautos pasirinkimas. Pasirinkome geriausią variantą iš buvusių ir esamų. Bent jau ten, kur skelbiamas demokratijos mitas su jo žodžio laisvės fantazija, žmonės nei iš šio, nei iš to nežudomi, netremiami. Anaiptol – ginamos mažutėlių teisės, vėliavos, kalbos.

Tad mes tikime, jog ekonominė ir politinė tiesa sklinda iš Vakarų. Juk kitu atveju Kremliui būtų atrištos rankos: visas Baltijos regionas bei postsovietinė erdvė būtų vartoma aukštyn ir žemyn, kaip tai daroma su Kijevu, Tbilisiu, Baku. Bet mes niekada nepasakysime, jog tikime demokratinio liberalaus pasaulio mitu dėl to, kad taip saugiau, kad toks tikėjimas funkcionalus. Nepasakysime, kad mums taip tiesiog apsimoka. Ne, verčiau manysime, jog tai tikra. Bet šia pasaka pas mus nebetiki tie, kurie stokoja sanitarinių sąlygų ligoninėse, neišsikapsto iš paskolų ar ,,mėgaujasi“ konteinerių kvapais...

Alfonso Lingis rašė: ,,Kiekvienoje bendruomenėje, turinčioje bendrinę kalbą ir gramatiką, taip pat atitinkamų institucijų žinioms pagrįsti, atsiranda žmonių, kurių posakiai bei elgesys kategorizuojami kaip neturintys prasmės. Tokie žmonės suvokiami kaip bepročiai.“

Kaip minėta, Lingis siūlo gerbti autentišką fantaziją, nelaukti institucinio patvirtinimo. Fantazijos erdvė neturi būti institucionalizuojama ir kategorizuojama, remiantis socialiai priimtinomis prasmėmis. Bet tiesa ir tai, jog pačios institucinės tiesos yra susi(t)arimo ir tradicijos reikalas. O tokie susitarimai ir tokios tradicijos jau socialinio mito produktas. Taip mes ir pradėjome tikėti Vytauto arkliais, lakusiais Juodosios jūros vandenį; taip ėmėme tikėti kalbine aušrininkų sukurta tautine definicija, juolab kad iš tiesų mes išmokome lietuviškai, ir ,,dviratis“ prigijo, juolab kad ir pati kalba valstybinė ir instituciškai įtvirtinta, juolab kad ir kalba archajiška...

Mes taip pat galime fantazuoti, kaip dar kartą tapsime Europos krepšinio čempionais. Ir šioje lietuviškoje erdvėje galime manyti, jog turime laisvę įsivaizduoti, ką norime, kad ir tai, jog mūsų kariai kartu su amerikiečiais saugo pasaulį nuo blogio, jog kartu giname pasaulį nuo bepročių, fanatikų, tų, kurie nesupranta, jog taip gera paleisti moteris be čadrų į Mardi Gras orgijas. Jie nesupranta, o mes suprantame.

Tik čia svarbu, kad neatsitiktų kaip su tuo nuostabiu „Tomo Vagabundo nuotykių ir regėjimų“ nykštuku, lipusiu užuolaidomis, kuris nukrito, vos tik Beresnevičius prisiminė, jog neturi užuolaidų... Kad neatsitiktų taip, jog mus kas nors pažadins, o mes net nežinosime, jog sapnavome. Vienintelė paguoda tada bus, jog mes kartu su didžiosiomis valstybėmis, pasaulio galingaisiais, turėjome laisvės nuotykį ir demokratinius regėjimus.

Bet ar tai galima vadinti regėjimu? Vizija? Mitu? Galiausiai fantazija? Ar tai, kas vyksta šiandieną – čia ir dabar – nėra tikra? Lygiai taip, kaip netolimoje praeityje daugeliui mūsų sovietinė tikrovė buvo pati tikriausia ir ekonomiškai, ir kultūriškai: daug kas išmoko sovietinių įpročių, tokių kaip rėkti arba keliaklupsčiauti, susireikšminti grįžus iš Maskvos, tapus deputatu, ir visą tą laiką tikėti, jog tai yra tikra, nes kaimynai ir giminės iš tiesų lankstėsi. Kas galėjo būti tikriau už nupirktus dar žalius bananus, atstovėjus dvi valandas eilėje? Ar tai buvo mitas? Juk būtent todėl, kad tai buvo tikra, Sausio 13-ąją visi stojome ginti savivaldybių ir Parlamento rūmų, televizijos bokšto. Taip vieną tikrovę pakeitėme kita. Turime kitokius pavadinimus, kitą vėliavą, kitaip valdomas institucijas. Tiesiog parodėme, jog tikrovė keičiasi. Reikia noro ir valios. Tiesiog tikėjimo kita Tiesa. O tada atsiras ir kita tikrovė, kitas pasakojimas bei pasaka, pasirodys jos patvirtintos ir atmestos tiesos.

Dalis Lietuvos visuomenės su nostalgija prisimena buvusią tikrovę. Nauja karta jos net nepatyrė, nemoka rusiškai ir nežino, koks žalio banano skonis. Jiems anoji tikrovė – mitas, politizuota pasaka, o gal net paistalai. O kai kuriems iš mūsų šiandieninė paskolų ir kreditų tikrovė su privalomojo laisvalaikio madomis tėra grožinė ekonomika.

Tuo tarpu epochos laikrodis tiksi. Juo tyliau jis tiksės, juo ramiau sapnuosime, juo geriau pailsėsime po sunkių priespaudos metų. Tiesiog pamiegosime, saugiai ir ramiai kaip kūdikiai. Šįsyk Europos Sąjungos...