SPORTO KOMANDŲ VADYBININKAS

Organizuoju dviejų sportinių komandų veiklą. Tiesa, vienos komandos sezonas jau baigėsi, tad galiu lengviau atsipūsti. Iš pradžių papasakosiu apie pirmąją, žaidžiančią krepšinį, paskui – apie antrąją, apie futbolo komandą.

Nuo 2006 rugsėjo teko būti savo darbovietės krepšinio komandos vadybininku. Turėjau sudaryti komandos sąrašą, išnuomoti salę, rūpintis apranga, kamuoliais, kelionėmis į rungtynes, sekiau lankomumą, prašiau lėšų ir taip toliau. Atmetęs visuotinį respektą, kurio gal ir nebuvo tiek daug, kiek norėjosi, iš tokio darbo gavau daug patirties. Įsimintiniausios akimirkos: pergalės šokiai po labai svarbių varžybų, 2007 04 01 maudymasis jūroje po labai svarbių varžybų (buvau pasižadėjęs) ir dėžės alaus pirkimas prieš labai svarbias varžybas (irgi pasižadėjau). Materialaus atlygio dalykai neegzistavo, t.y. už darbą pinigų negaudavau. Kartais prieš akis iškildavo visokie velniukai su dolerio ženklais, bet pavykdavo juos suvaldyti. Tuo labai džiaugiuosi, kad šiais laikais, kai viskas persunkta pinigais, sugebėjau ką nors padaryti iš idėjos. Rezultatų pasiekėm didesnių, negu tikėjomės. Užėmėme trečią vietą ir gavome gražią taurę.

Esu ir pats pasiekęs gražių laimėjimų. Išmokau suvaldyti egoistinį velniuką. Visada siekiau pasirodyti geriausiai, įmesti daugiausiai ir apskritai būti „–iausias“. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet supratau, kad kiekvienas turėtų daryti tai, ką geriausiai moka. Tad išlikdavau ramus, net jei išvis nepavykdavo per rungtynes išeiti į aikštę, ir nesiskųsdavau. Svarbiausias tikslas buvo komandos pergalė. Jaučiu, kad jei nebūčiau nugalėjęs savo egoistiškumo, tikrai galėjo būti daug prastesni komandos rezultatai. Prasiplėtė akiratis. Įgavau daugiau brandos. Ir pačioje komandoje asmeninė sėkmė nublanko prieš tai, ką galėtume pasiekti pamynę savo asmenybes.

Išmokau kovoti ir nepasiduoti. Buvo daug sunkių išbandymų, pvz., kartą mokyklos direktorė, sporto salėje radusi butelį alkoholio, ketino uždrausti treniruotes, arba buvo metas, kai reikėjo daug pastangų komandai išlaikyti, kad visi paprasčiausiai neišsiskirstytų kas sau. Mano užsibrėžtas tikslas – išbūti su komanda iki sezono galo, kad ir kas nutiktų. Vėlgi gali banaliai skambėti žodžiai: „Kai atrodydavo, jog nebeturiu daugiau jėgų, suprasdavau, kad reikia keltis ir eiti toliau“.

Kartą peržengiau padorumo ribas. Laimėję rungtynes, mano kabinete surūkėme po pergalės cigarą ir įkalėm alaus. Maniau, kad gyvenime to nesugebėčiau padaryti. Kodėl tai pasiekimas? Daugiau laisvės vidinei kūrybai. Mažiau draudimų gyvenime.

Antrąja komanda rūpinuosi iki šiol. Ji žaidžia futbolą ir gan neblogai. Rungtynės vyksta kiekvieną šeštadienį 16.20 val. Aš pats nežaidžiu dėl elementarios priežasties – komanda yra internete, ir futbolas yra virtualus. Be to, sužaisti su mano komanda draugiškas rungtynes gali kiekvienas pasaulio gyventojas, tereikia prisiregistruoti puslapyje www.hattrick.org (žaidžia ~1 milijoną interneto vartotojų, galima viską skaityti lietuviškai) ir pakviesti mane į dvikovą.

Ilgą laiką ignoravau tokius dalykus. Užteko pabandyti, ir „užsikabinau“. Masina tai, kad komandos valdymas yra atiduotas tik man ir kad tik aš vienas priimu sprendimus, todėl komandos pasiekimai realiai yra mano asmeniniai pasiekimai. Atsiveria galimybės projekcijai: ką aš daryčiau, jei būčiau realus vadybininkas, kokius sprendimus priimčiau ir taip toliau. Man pačiam būtų sunku patikėti, jei kas anksčiau būtų pasakęs, bet galėčiau jums va dabar išvardinti visus 19 savo žaidėjų, pasakyti, kas kokioj pozicijoj žaidžia ir kiek savaičių yra traumuotas. Esu be galo prisirišęs prie savo komandos ir kartais suvokiu, kad laikau juos gana savarankišku dariniu. Varomoji jėga, skatinanti ir toliau žaisti, yra galimybė varžytis su tokiais pat kaip aš bei svarbūs sprendimai: parinkti sudėtį rungtynėms, treniruoti tik tam tikros pozicijos žaidėjus (pvz., saugus ar gynėjus), samdyti daktarus, jei žaidėjas gauna traumą, ir t.t. Niekas kitas nepasirūpins mano komanda be manęs.

Vėl grįžta skepsis... Kadangi šiek tiek susidūriau su psichologija ir teko analizuoti save, todėl iškart kyla mintis, kad tai „neurotiškas santykis“. Suprask, netikras, simuliakrinis, netgi žalingas, nerealus. Lyg bėgu nuo realybės, neužmezgu santykių tikrovėje. Iš tikro dabar jau darosi labai keista, kas yra ta tikrovė. Greičiausiai ribos kažkiek plečiasi. Internetinis žaidimas daro man realų, o ne virtualų poveikį. Mano emocijos, išgyvenamos stebint įtemptas varžybas, yra pačios realiausios. Tai gali inspiruoti mano nuotaiką, užsispyrimą veikti, netgi kažką keisti gyvenime. Pvz., sėkmingai surizikavęs žaidime, randi stiprybės rizikuoti ir gyvenime. Ir visas šis rūpinimasis komanda taip pat grynai iš idėjos. Yra netgi galimybė už pinigus įsigyti „rėmėją“ (angl. supporter) ir taip paremti žaidimo kūrėjus. Išeina, kad ne tik už dyką rūpiniesi komanda, bet ir pats sumoki, kad galėtum rūpintis toliau...

Antrosios komandos valdymą pats sau įsivardinau kaip savo hobį. Nemanau, kad esu neurotiškesnis už pašto ženklų kolekciją vartantį žmogelį. Džiaugiuosi, kad galiu skirti laiko tokiam dalykui.

Daugiau džiaugsmo ir stipresnių emocijų suteikė krepšinio komanda. Šokti pergalės šokį po svarbiausių sezono rungtynių, visiems susikibus ir šaukiant – nuostabus dalykas. Džiaugtis virtualios komandos laimėjimais realybėje atrodo keistai, nepriimtinai, dėl to ir emocijos tokios nedrąsios, užslėptos, nes „kiti nesupras“.

Tiek prirašęs, drąsiai teigiu, kad esu dviejų sporto komandų vadybininkas. Ir abi jos man lygiavertės... Nedrąsu tik žmonėms apie tai pasakoti.