IRENA KOSTKEVIČIŪTĖ 1927 09 17–2007 07 20

Rugsėjo septynioliktąją būtume pasveikinę Ireną Kostkevičiūtę su 80-uoju gimtadieniu.

Deja, tą dieną tegalėsime padėti gėlę prie jos kapo. Rasų kapinėse, kurių vardynas panašus į mūsų kultūros istoriją, kurių išsaugojimu ji rūpinosi ir kuriose ilsisi Vincas Mykolaitis-Putinas. Kaip tik jo kūrybos sklaida ir pažinimas daug priklausė nuo I.Kostkevičiūtės – tai buvo ypatinga jos gyvenimo ir kūrybos misija.

Jeigu būtų liepta apibūdinti I.Kostkevičiūtę vienu žodžiu, sakyčiau – užsidegėlė. Patraukusi asmenybė arba idėja ją uždegdavo, o tada būdavo įsukami visi reikalingi žmonės. Šitaip daug, labai daug padaryta. Ne tik tyrinėjant menus, bet ir kovojant dėl teisybės. Pilietiška laikysena buvo jos asmenybės šerdis.

I.Kostkevičiūtė 1951 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, nuo 1954 m. jame dėstytojavo, 1961-aisiais atleista iš šio darbo dėl savo pažiūrų, nesutapusių su sovietine doktrina. Vėliau 15 metų dirbo Istorijos institute, daug nuveikė kaip lietuvių dailės istorikė.

Labiausiai jai rūpėjo literatūra ir dailė, išskirtiniai jos tyrinėjimų bruožai – gebėjimas suvokti reiškinius plačiame kultūros lauke ir vertinti kūrėjo asmenybę, jo savitumą.

Išleido knygas – „Kritinis realizmas lietuvių prozoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje“, „Literatūros dienovidžiai“, menotyros studijas apie Vincą Svirskį, Joną Švažą, Vytautą Kašubą.

Yra kultūros darbų, kuriuos gali padaryti tas vienas žmogus. V.Mykolaičio-Putino kūrybos autentikos – su aplinkybių asmenišku pažinimu ir unikaliais komentarais – tiesiog neturėtume, jeigu ne I.Kostkevičiūtės darbai. Kalbu apie jo „Raštų“ rengimą, ideologinės prievartos žalotų tekstų atitaisymą, apie jos sudarytą klasiko straipsnių knygą, atsiminimų telkimą, pastangas išlaikyti Putino kūrybą intelektinio gyvenimo centre – ligi šiol.

Pastaraisiais metais teko daug bendrauti su I.Kostkevičiūte – kartu rūpinomės vienu tomu išleisti visą vėlyvąją V.Mykolaičio-Putino poeziją. Taigi tą nuostabią vakarę kūrybos žarą, kurios šviesoje galėtume pamatyti ir I.Kostkevičiūtę.

Dabar, kai tiek daug kalbama apie kriterijų sąlygiškumą, svarbu buvo patirti, kad I.Kostkevičiūtė ramiai laikėsi klasikinių vertybių.

Sutapimas. Žinią telefonu apie I.Kostkevičiūtės mirtį išgirdau laikydamas rankose aktoriaus Laimono Noreikos dienoraščių knygą. Jau ketinau padėti ją į vietą savo knygų lentynoje. Po tos liūdnos žinios padėjau. Pamačiau, kad Kostkevičiūtės, Mykolaičio-Putino, Noreikos, Narbutienės knygos stovi netoli viena kitos. Pagal abėcėlę. Pagal vertybių abėcėlę irgi.

Valentinas Sventickas