BERGMANAS, FORĖS SALA, TARKOVSKIS, ŠVENTOJI: KINAS IR VIZIJOS

Kadras is I. Bergmano filmo „Persona"

Pamenu, kad TV diktorė apie Ingmaro Bergmano mirtį tą vakarą pranešė pabrėžtinai raiškiai. Ekranu praslinko trumpas reportažas apie velionį: nuotraukos, dokumentiniai kadrai, ištraukos iš „Septintojo antspaudo“ ir dar kažkurio filmo ar filmų. „Septintojo antspaudo“ prologe grėsmingai atrodančios jūros pakrantėje mirtis kalbasi su riteriu, žaidžia su juo šachmatais. Tų akimirkų Maxo von Sydowo, vaidinusio riterį, šypseną sunku pamiršti.

Kai mirė Krėvė, Nyka-Niliūnas rašė, jog pirmas žinios apie Krėvės mirtį įspūdis jam buvęs toks, lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra ar Šatrijos kalnas. Tą patį vakarą epigoniškai mėginau „išjausti“ kokią nors geografinę ar architektūrinę analogiją Bergmanui. Suprantama, bergždžiai. Galėjau tik išprotauti, na, gal dar įsivaizduoti, kad tinkamiausia Bergmano mirties geografinė analogija – lyg būtų nuskendusi Forės (Fårö) sala, kurioje režisierius sukūrė kelis meninius filmus, apie kurią kūrė dokumentinius filmus, kurioje pastaraisiais dešimtmečiais gyveno, kurioje savo namuose mirė. Tai Baltijos sala visai prie pat šiaurinės Gotlando pakrantės, todėl užsieniečių dažnai klaidingai tapatinama su daug didesniu Gotlandu, tarsi „prijungiama“ prie jo. Pavyzdžiui, net rimtuose raštuose apie Andrejų Tarkovskį netiksliai rašoma, kad paskutinis jo filmas „Aukojimas“ 1986 metais pastatytas ne Forės, bet Gotlando saloje.

Beje, išgirdęs pranešimą apie Bergmano mirtį, Tarkovskį prisiminiau visiškai nevalingai. Bet turbūt ne todėl, kad abu režisieriai vienas apie kitą buvo pačios geriausios nuomonės, o todėl, kad toks kinas, kokį kūrė jiedu, yra labiausiai priimtinas man pačiam. Todėl, kad žiūrėdamas kai kurias „Aukojimo“ scenas sunkiai atsikratau įspūdžio, jog jos sukomponuotos Bergmano ranka.

O Forės salos, jos pakrantės peizažą pro operatoriaus Sveno Nykvisto filmavimo kameros objektyvą prieš keliolika metų pirmiausia ir išvydau „Aukojime“. Vėliau tą peizažą – vėl pro to paties Sveno Nykvisto kameros objektyvą – stebėjau žiūrėdamas dar 1966 metais statytą Bergmano filmą „Persona“. Idealus scenovaizdis tiek jaukiems vasarnamių aplinkos pokalbiams, neskubriai meditacijai, tiek kataklizmams, drastiškiausiems atsivėrimams. Tokiems atsivėrimams, kokius patiria Bergmano „Personos“ herojės medicinos sesuo Alma (Bibi Andersson) bei jos slaugoma dvasiškai palūžusi aktorė Elizabeta (Liv Ullmann), Tarkovskio „Aukojimo“ herojus meno, literatūros, estetikos tyrinėtojas, eseistas Aleksandras (Erlandas Josephsonas).

Nežinau, ar kas nors analitiškai, ironiškai ar dar kaip nors yra lyginęs aktoriaus Erlando Josephsono herojų Aleksandrą su tais pasaulį nuo įvairiausių kataklizmų, „blogiečių“, kosminių invazijų gelbstinčiais herojais, kuriuos kine yra sukūrę Bruceas Willisas, Arnoldas Schwarzeneggeris, Sylvesteris Stallone, Chuckas Norrisas, Harrisonas Fordas… Tačiau tas aplytu, pelkėtu Forės salos lauko keliuku dviratį be dviejų stipinų priekiniame rate sunkiai minantis keistuolis, keliaujantis pas neva burtininkę tarnaitę Mariją atlikti savo pasaulio gelbėtojo misijos, bent jau man atrodo pasirinkęs daug veiksmingesnį ir įtikinamesnį pasaulio gelbėjimo būdą nei visi visų išvardytųjų holivudinių aktorių supermenai, išmaišantys pasaulį skersai ir išilgai, valdantys lėktuvus, laivus, raketas ir visų rūšių ginklus. Kaip ir žiaurios „psichoterapijos“ seansai tarp Bibi Andersson bei Liv Ullmann herojų ramiame Forės pajūrio vasarnamyje ar netoli jo man atrodo gerokai gyvenimiškai skaudesni, labiau sukrečiantys, meniškai nepalyginamai įtikinamesni nei tarp kokio pasaulinio psichopato ir su juo bendraujančio „geriečio“, pavyzdžiui, tarp devyniais kalėjimų užraktais ir net veido kauke tramdomo forsuotos vaidybos „Avinėlių tylėjimo“ Hanibalo (Anthony Hopkinso) ir jo aukos (Jodie Foster).

Pušų apsuptas ramus Forės pajūrio vasarnamis ir jo aplinka tose „Personos“ scenose, kada viena veikėja netoli vasarnamio slenksčio tyčia palieka šukę, kad susižeistų basa vaikščiojanti antroji, primena arti jūros tarp pušų išsimėčiusius vasarnamius Šventojoje – ypač kai vaikštinėji tarp jų ankstyvą rudenį. Vaikštinėdamas gali įsivaizduoti, kad Forės ir Šventosios, geografiniai ir kino peizažai susilieja panašiai kaip „Personos“ kadruose susilieja tarp savo tapatybių pasiklydusių Andersson ir Ullmann herojų veidai, sudarydami neatskiriamą vienį. O prisiminęs „Aukojimo“ scenas, kai, lydint kurtinančiam praskrendančių reaktyvinių lėktuvų gausmui, pranešama apie stovėjimą ant branduolinės katastrofos slenksčio ar net jo peržengimą ir Josephsono herojus Aleksandras pasako, kad visas jo gyvenimas buvęs ištisas būtent šio momento laukimas, t. y. kad jis visą gyvenimą to ir bijojęs, gali įsivaizduoti jau seniai baimingai laukiąs ar iš tikrųjų baimingai laukti, kada Baltija virs vientisa joje palaidoto cheminio ginklo tirpykla. Kada aplink Forės salą, virš jos, joje, nuo kranto prie Šventosios, virš jos, joje, prie Forės ir Šventosios vasarnamių atsivers kenksmingų ūkų draiskanomis išmarginti peizažai, panašūs į „Stalkerio“ Zoną.

Tada (truputį prieš tai) galima vaizduotis Bruceo Williso amplua herojų, Baltijos dugne techniškai sumaniai lopantį konteinerius su paskandintomis Antrojo pasaulinio karo cheminio ginklo atsargomis, galima – Josephsono sukurto Aleksandro tipo herojų, minantį dviratį kažkur lauko keliuku į šiaurę ar į pietus nuo Šventosios, kad paaukotų labai brangią, labai išjaustą, bet katastrofą sustabdyti galinčią asmeninę auką. Arba (jau po to) – kaip stalkeriai plukdo piligrimus į chemikalais persisunkusią Forę, kad jiems ten atsivertų paslaptys, kokios XX a. vėrėsi Erlando Josephsono Aleksandrui, Bibi Andersson Almai, Liv Ullmann Elizabetai, o iš tikrųjų – Tarkovskiui ir Bergmanui, apie kurio mirtį tą vakarą TV diktorė pranešė pabrėžtinai raiškiai. Kiek vėliau spauda rašė: „Režisierius bus palaidotas Forės salos bažnyčios kapinėse“.

trysbutkai@takas.lt