C. W. GLUCKO OPEROS PREMJERA TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALYJE

C. W. Glucko operos „Girtuoklio išblaivinimas" fragmentai Petro Jankausko fotografijos

IV tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis baigėsi premjera – pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta C. W. Glucko komiška opera „Girtuoklio išblaivinimas“.

GluckO (1714 – 1787) kūryba, skirtingai negu kitų kompozitorių, netgi tokių kaip J. S. Bachas, niekada nebuvo užmiršti. Neblėstantį dėmesį Glucko kūrybai liudija ir gausūs jo kūrinių leidimai, redaguoti įvairių autorių – W. A. Mozarto, H. Berliozo, R. Wagnerio, R. Strausso, V. d` Indy ir kt.

Į muzikos istoriją Gluckas įėjo kaip operos žanro reformatorius. Jo estetinių pažiūrų tikslu tapo noras su muzikos pagalba išryškinti operos, baleto dramaturginį veiksmą. Jis atsisakė tuo metu operose vyravusios aria da capo formos: ją sudarė trys dalys, trečiosios dalies metu buvo kartojami dalies tekstas ir muzika. Kompozitorius taip pat atsisakė gausaus melodijų puošimo, tradicinių kadencijų, chorą padarė aktyviu muzikinio ir dramaturginio veiksmo dalyviu. Iki tol, maždaug iki 1770 m., Paryžiuje statomuose operos spektakliuose choras „it vargonų tūtos“ stovėdavo scenos gilumoje: vienoje pusėje, sukryžiavę ant krūtinės rankas, stovėdavo vyrai, kitoje pusėje – rankose vėduokles laikančios moterys. Be to, visų choristų veidus dengė kaukės.

Gluckas stengėsi supaprastinti operos muzikinę kalbą: beveik atsisakė polifonijos, dažniausiai rėmėsi vien homofoniniu stiliumi, siekdamas, kad išryškėtų dramaturginis veiksmas, kad būtų aiškiau girdimas tekstas. Kompozitoriaus kūriniams būdingos italų, austrų, vokiečių muzikos intonacijos, orkestruotės pasižymi klasicistine struktūra, kur melodingiausi yra smuikai, vyrauja akordinė vertikalė. Taip pat Gluckas atsisakė klavesino kaip basso continuo pagrindo, atskiras jausmų būsenas praturtino pučiamųjų instrumentų tembriniais sąskambiais. Jo operos pasižymi ypatingu sistemingumu, labai aiškia spektaklio kompozicija.

Komišką operą „Girtuoklio išblaivinimas“ (Der bekehrte Trunkenbold) Gluckas sukūrė ir pastatė 1760 m. Vienoje. Spektaklio fabula: girtuoklis Ciperlainas (Rafailas Karpis) išsigąsta jam skirtos bausmės: patekęs į pragarą, kasdien gaus tiek kirčių rimbu, kiek taurių vyno kasdien išgerdavo būdamas gyvas. Jis išsižada draugystės su savo pastoviu sugėrovu, vynuogių augintoju Luku (Ignas Misiūra), pretenduojančiu gauti į žmonas Ciperlaino dukterėčią Mary (Lauryna Bendžiūnaitė), pasižada daugiau niekada nebegerti, visada mylėti savo žmoną Katariną (Ieva Prudnikovaitė) ir neprieštarauti Mary ir jos mylimojo Antono (Ramūnas Urbietis) vedyboms.

Režisierius Nerijus Petrokas dar kartą įrodė sugebąs surinkti puikų operos statytojų bei atlikėjų kolektyvą ir sukurti puikų spektaklį, sulaukusį neeilinio publikos susižavėjimo. Comedia del arte principai, sujungti su „stilizuotu šiuolaikiškumu“, leido pasiekti puikių rezultatų. Spektaklis buvo žaismingas, spinduliuojantis humoru, labai pagaulus, nepriekaištingai sujungtas į visumą, visų personažų vaidybinius charakterius puikiai papildė muzikiniai. Kaip visada subtiliai stilizuotus šokius pastatė baletmeisteris Alfredas Kondratavičius. Dailininkė Jolanta Imbrasienė ne tik stilizuotų ir šiuolaikinių rūbų elementus vykusiai sujungė su dekoratyviniais scenos elementais, bet ir labai išradingai, su humoru sukūrė pragaro dvasių kostiumus. Ypač išmoningas dirigento kostiumas – dirigentas tapo daugiaranke pragaro būtybe. O ir visas orkestras (Lietuvos kamerinis orkestras, koncertmeisteris – Eugenijus Urbonas), aprengtas efektingais kostiumais, tapo aktyviu veiksmo dalyviu.

Nudžiugino muzikinių numerių atlikimas. Nežiūrint didelio atstumo tarp solistų ir orkestro, kuris buvo už atlikėjų nugarų (spektaklis vyko atviroje vienuolyno kiemo erdvėje), viskas skambėjo preciziškai, įtikinamai. Tai didelis dirigento Roberto Šerveniko nuopelnas – jis ne tik surepetavo šį veikalą, dirigavo, bet ir pats labai vykusiai vaidino. Spektaklio tekstą suprasti žiūrovams labai padėjo geras Nerijaus Petroko vertimas. Nepaisant keletos smulkmenų (nelygumų raiškiai perteikiant kalbinį tekstą, taip pat nepakankamos Luko elgesio antrajame veiksme motyvacijos), pastatymą reikia laikyti išties pavykusiu. Tikrai verta jį rodyti stacionarioje erdvėje ir gastrolių metu.

Nepaisant to, kad C. W. Glucko kūryba yra nuolat domimasi, ji yra studijuojama ir analizuojama, kompozitoriaus operos rampos šviesą išvysta itin retai, dažniausiai statoma jo opera yra „Orfėjas ir Euridikė“. Todėl komiškos operos „Girtuoklio išblaivinimas“ premjerą, parodytą Tytuvėnų festivalyje, reikia laikyti labai reikšmingu meniniu įvykiu ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūros istorijoje.