ŠVIESOS TERAPIJA LIETUVIŠKAM TEATRUI

Marius Jampolskis ir Rasa Samuolytė spektaklyje „Liučė čiuožia“ Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lietuvoje nyku – vos galima išgyventi nuo vieno iki kito ryškesnio įvykio. Ir nesvarbu, kur susidrumstų pelkė – mene, politikoje, kultūroje ar kokiame privačiame gyvenimėlyje, dėmesio verti įvykiai tampa tikru deficitu. Tik ruduo tapo dosnesnis teatralams – makabriškas „Sirenas“ pakeitė skandalai ryškiausiame valstybiniame Lietuvos teatre ir pagaliau gimė kelios seniai lauktos teatrinės premjeros.

Spalio 15 dieną Vilniuje, keistoje vietoje vadinamoje „Domino teatru“, įvyko režisierės Yanos Ross spektaklio „Liučė čiuožia“ pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę premjera (Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro bei „Domino teatro“ koprodukcija). Ką gi, atrodo Vilniuje patyliukais atsirado dar viena universali erdvė, nepretenzingai reziduojanti „Coca Cola Plazos“ kino teatre tarp „Čili picerijos“ ir kino teatro bilietų kasų. Šis nepretenzingas teatro – kino salės hibridas, dar pavasarį publiką pradėjęs kviesti į komedijas, šiuo metu repertuarą formuoja savą produkciją maišydamas su OK/Vilniaus miesto teatro kameriniais pastatymais, savarankiško teatrinio kolektyvo statusą neseniai įteisinusios „Cezario grupės“ spektakliais, muzikiniais koncertais. Publikos ši salė nestokoja.

Žinoma, kad nenušiurusios, komfortą, paslaugų kokybę už atitinkamą kainą siūlančios privačios, komercinės teatrinės erdvės galėtų tapti sąžininga ir patrauklia alternatyva pagaliau likimo kryžkelėje atsidūrusiems valstybiniams teatrams. Bet kas gali garantuoti, kad į šias naujas erdves veršis energingą kūrybinį užtaisą atsinešantys jauni teatro menininkai - kaip kad „OKT“ spektaklio „Liučė čiuožia“ atveju?

Režisierei Yanai Ross metai, praleisti Lietuvoje, buvo itin intensyvūs - sukurti du aštrūs, negailestingi, verčiantys suklusti spektakliai – rudenį „Liučė čiuožia“, praėjusį pavasarį - „Bembilendas“ pagal E. Jelinek pjesę (Nacionalinio dramos teatro bei Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro koprodukcija) .

Po „Bembilendo“ premjeros atidus detalėms, nesentimentalus menininkės kūrybos stilius išmušė iš vėžių, visų pirma, prie tokio teatro nepripratusius žiūrovus. „Liučė čiuožia“ sutrikdė kai kuriuos teatro meno vertintojus – vienas po premjeros pasirodžiusios recenzijos autorius įtarinėjo prie spektaklio pridėjus ranką patį „OKT“ metrą, nes per daug gerai išėjo, o ir šiaip: akivaizdu, jog kažkokia Yana Ross iš JAV (o tai gal kažkam reiškia - iš niekur) yra „dar vienas svetimkūnis Lietuvoje“, atvažiavęs pasimokyti režisuoti iš genialių mūsų teatro kūrėjų ir dabar imituoja mūsų geriausiųjų kūrybos stilių.... Tokia vertintojų pozicija nenauja – visa, kas svetima, dažnai iššaukia norą neigti, ironizuoti, neišsakyti aiškaus vertinimo. Betgi su režisiere galima susipažinti, ji nesislapsto, savo požiūrius įvairiomis temomis yra išdėsčiusi ne viename interviu. Po „Liučė čiuožia“ premjeros viena žurnalistė Yaną Ross apibūdino kaip „talentingą egoistę“, nepasotinamą personą, kūryba ir gyvenimu besisvaiginančią moterį, kosmopolitę, gyvenimą skirstančią į baltas ir juodas atkarpas, sveiką teatro maniakę, ištirpstančią, gimstančią ir mirstančią kartu su kiekvienu savo kuriamu spektakliu. Drąsus interviu – jame režisierė pasakojo ir apie gyvenimą iki 16 metų buvusioje SSSR, ir apie azartą pradėti viską iš naujo persikėlus į JAV, ir apie klajones po pasaulį kuriant spektaklius, naujų šalių pažinimą.

Akivaizdu, jog L. S. Černiauskaitės pjesę režisierė skaitė ir lietuviškai, puikiai suprasdama jos stipriasias ir silpnasias puses, galvodama apie geriausius lietuvius aktorius, su kuriais norėjo ir turėjo galimybę statyti šį spektaklį. Dramaturgė nenusivylė. Manau, kad nenusivylė ir daugelis L. S. Černiauskaitės kūrybos gerbėjų – juk senokai, net nuo 2003 metų, laukėme antrosios šios pjesės sceninės traktuotės Lietuvoje; vis prisimindami nejaukų sutrikimą po pirmosios „Liučė čiuožia“ premjeros Jaunimo teatre. Tada, kai talentingam tekstui kilo grėsmė taip ir likti įstrigusiu „Maximos“ stilistikoje, nors ir išviešinančioje aktualią bendražmogiškų santykių „perku – parduodu“ problematiką. Po keturių metų pjesė, daug sėkmingiau išversta ir statyta užsienyje, įvertinta prizais konkursuose, galiausiai paguldyta į lentyna – „gyva šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos klasika“, ramiai sulaukė dar vieno režisieriaus, pasiryžusio ją pristatyti gimtojoje šalyje. Yana Ross neprašė autorės kažką keisti, perrašyti, „tobulinti“. Tiesiog, kaip įprasta tokiais atvėjais, ėmėsi redagavimo – „apvalė“ dialogus nuo sentimentalumo, daugiažodžiavimo, literatūriškumo ir „pseudodievoieškos“. Yana Ross spektaklyje atsisakė ir savigailos, moteriško ašaringumo.

Spektaklyje „Liučė čiužia“ režisierė ir gilinasi į mus siejantį bendros genetinės atminties kodą, į mūsų, trisdešimtmečių sąmonę, prisiminimus, net fiziologinę atmintį, ir kartu nuosekliai analizuoja pjesės temas. Režisierė sukūrė tvirtą ir mobilią sceninę struktūrą. Tai spektaklis apie vyro ir moters santykius, bet ne abstrakčius, o labai konkrečius, kokius juos vaidina aktoriai Marius Jampolskis arba Algirdas Gradauskas (Felikso vaidmens atlikėjai) ir Rasa Samuolytė. Po paviršine lyčių santykių tema meistriškai atskleidžiama žmogaus, šiuo atveju Felikso, brendimo istorija. Ji vis stiprinama tiksliais Vyruko (akt. Petras Lisauskas), Tanios (akt. Judita Zareckaitė) ir Moters (akt. Monika Bičiūnaitė) epizodais, ir aktorių meistriškai kuriamomis savo personažų mikroistorijomis. Prasminė šio spektaklio ašis yra ligainiui pagrindiniais personažais tampantys Felikso gimdytojai, o jei tiksliau - Felikso Motina, Regina (akt. Aurelija Tamulytė).

Lyg paskutiniam savo gyvenimo šokiui atgijusi, Dzūkijos pamiškėje stovinti užmiršta Pirčiupio motina – tikrasis lietuvės moters stiprybės ir kančios įsikūnijimas. Monumentalioji Aurelijos Tamulytės Regina, scenoje ištaškanti paskutinius gyvybės syvus, tampa negyvesnė už ligos graužiamą Felikso tėvą (akt. Dainius Gumauskas). Stiprus, netikėtas aktorės sukurtas vaidmuo. Jis šiame spektaklyje - pamatinis, nes nulemia sūnaus Felikso likimą. Motina sukausto, reguliuoja Feliksą isteriškom motiniškom emocijom, kurios paliečia jo atmintį, širdį, lytį. O Liučės paveikslas yra efemeriškas, neapčiuopiamas – kaip vilties spindulys, kurį konvulsiškai bando sugauti Feliksas. Jeigu jis sučiuptų tą šviesos giją, tai nusivytų iš jos storą, ašutinę lietuvišką virvę – gal ir gerai, kad Liučė šiame spektaklyje pas Feliksą grįžta tik sapne.