NEBIJOKITE PAKLIŪTI Į KLASIKOS VORATINKLĮ: MODERNUMO IR TRADICIJOS SANKIRTA MENŲ SINTEZĖS PROJEKTE „NETRŪKSTANČIOS GIJOS“

Eglė Sirvydytė Nuotrauka iš organizatorių archyvo

„Mes susiję su klasika. Esame vienoje kraujotakos sistemoje, norime to ar nenorim. Kažkas iš klasikos per kapiliarus iki mūsų atiteka“, – kalbėjo poetas Vladas Braziūnas per pirmąjį projekto „Netrūkstančios gijos“ renginį. Būtent apie šį klasikos „atitekėjimą“ iki šiuolaikinio žmogaus gyvenimo netradiciniais ir tradiciniais būdais buvo kalbama iš viso trijuose šio projekto renginiuose.

„Kelio ženklai sustatomi ne tam, kad visi juos laužytų ir vairuotų prieš eismą, –­ juokavo bardas Jonas Baltokas antrame renginyje, – bet tam, kad palengvintų kelionę. Panašiai ir su tradicija. Kodėl ją neigti? Juk ji palengvina mūsų buitį ir būtį.“

Žymus menininkas Jurgis Mačiūnas kadaise skelbė: „Visiškas tradicijos nei­gimas veda į beprotybę. Bet gal ten ir gimsta tikrieji kūriniai?“ Anot jo, reikia atsisakyti klasikos, kad galėtum ką naują sukurti. Iš tokių šūkių tąkart gimė Fluxus menas. Istorija rodo, kad dauguma menininkų siekė užbraukti klasiką, tikėdami, jog jų kūriniai bus geresni. Tačiau žymus veikėjas Johnas Wesley’s rašo: „Mes esame linkę niekinti praeitį ir tikėti, jog technologija pakeitė viską. Tiesą sakant, būti gyvam šiandien reiškia tą patį kaip ir prieš tūkstantį metų. Klasika turi daug išminties ir patirties, kuri gali būti tiesiogiai pritaikoma ir jūsų gyvenime. Netikite manimi? Paskaitykite Beno Franklino autobiografiją, ir pažiūrėsime, ar nieko neišmoksite.“

Galų gale juk tai, kas kadaise buvo modernu, dabar jau tapę klasika. Ir tai, kas šiandien yra modernu, kada nors taps klasika. Koks tada klasikos santykis su modernumu?

Literatūrologas Regimantas Tamošaitis pirmame renginyje kalbėjo apie savo santykį su tradicija: „Aš staiga prisiminiau, kaip žiūrėjau į senelius, kai buvau jaunas. Seni žmonės man kaip ne žmonės buvo. Jie buvo lyg mitologinės būtybės, nemaniau, kad jie ką nors jaučia kaip žmonės. Tik žinojau, kad jie turi būti, jie puošia pasaulį.“ Dažnai jaunas žmogus nesuvokia ir nevertina tradicijos, bet pasąmoningai vis dėlto jaučia, kad be klasikos, be praeities nebūtų nuo ko atsispirti, kaip formuoti savo asmenybę. Taigi ar tradicijos būtinai tik varžo? O gal be jų nebūtų mūsų naujų idėjų?

Iškėlus šį klausimą, trijuose projekto „Netrūkstančios gijos“ renginiuose buvo eksperimentuojama, mėginant susieti vienoje erdvėje tradiciją ir šiuolaikiškumą. Šio eksperimento tikslas – ieškoti savo santykio su klasika ir modernumu ar bent apsvarstyti tokią galimybę. Pamėginti kritiškai vertinti ne tik klasiką, bet ir modernumą. Apmąstyti tai, ką siūlo tradicija, ir tai, ką – moderni visuomenė. Suprasti savo vietą tarp klasikos ir modernumo.

Visa tai buvo daroma, pasitelkiant įvairias meno rūšis, dalyvaujant vyresniajai ir jaunajai kartai. Renginiuose buvo galima išgirsti dainuojamosios poezijos, kurią atliko bardas Jonas Baltokas, Eglė Sirvydytė, Paulius Minkevičius, pamatyti VDA bakalaurių Gabrielės Baltrušaitytės, Ievos Miškinytės bei Rasos Jonikaitis trumpametražius animacinius filmus. Netradicinį santykį su krikščioniška tradicija pateikė roko grupė „Gyvai“. Poetas Vladas Braziūnas bei kompozitorius Algirdas Klova supažindino su 2005 metais išleista kompozicija poeto balsui ir skambančiai gausai „Iš naminio audimo dainos“. Internetinėje svetainėje www.rasyk.lt buvo suorganizuotas jaunųjų menininkų konkursas, kuriame išrinktas vienas prozos, vienas videoinstaliacijos ir septyni poezijos autoriai renginyje skaitė ir rodė savo kūrybą. Buvo demonstruojamos fotografijos, įprasminančios lietuvių literatūros klasikai būdingas gamtos, vandens, dangaus, ugnies metaforas. Publiką juokino ir kartu vertė susimąstyti VU Lietuvių literatūros katedros dėstytojo Regimanto Tamošaičio mintys apie šiuolaikiškumo santykį su tradiciškumu.

Kadangi projektą vykdė V. Krėvės memorialinis muziejus, trečiasis renginys buvo skirtas V. Krėvės 125-osioms metinėms. Tą vakarą Vilniaus mokytojų namuose jaunajai kartai atstovaujantis perkusininkas Tomas Dobrovolskis pateikė elektroninę akustinę improvizaciją savo paties išrastu originaliu variniu mušamuoju instrumentu. Ką gali žinoti – gal kada nors šio jauno menininko muzika, stebinusi klausytojus išradingumu ir netikėtumu, taps klasika? Kaip ir V. Krėvės proza, kadaise skambėjusi labai moderniai, įdomiai ir netikėtai.

Pasibaigus renginiams lyg savaime kilo mintis: „Galbūt iš tiesų nereikėtų bijoti nors kartais pakliūti į klasikos voratinklį.“

__________________________

Projektą parėmė LR kultūros ir sporto rėmimo fondas