TRYS ŠOKĖJAI, TRYS BŪVIAI, TRYS JUDĖJIMAI

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Iš griuvėsių pakilusi (taip ir norisi parašyti „it feniksas iš pelenų“ – tik pelenus pakeitė plytgaliai, o feniksas dar neturi žibančios uodegos) Menų spaustuvė savo esamiems ir būsimiems gerbėjams, pagalbininkams ir smalsuoliams, vienu žodžiu – žiūrovams – pravėrė duris. Pravėrė laikinai – vos savaitei (lapkričio 12–18 d.), tačiau kas vakarą čia Vienoje ir Kitoje salėje (kol kas jos taip vadinasi) vyko spektakliai – dramos, šokio, lėlių. Simboliškai pačią pirmąją dieną jaunas aktorius Justas Tertelis monospektakliu „PRA“ nusakė jauno aktoriaus būseną scenoje, teatro gimimą aktoriuje ir aktoriaus – teatre.

Antrąją dieną šaltokoje Vienos salės scenoje buvo parodytas muzikos ir judesio spektaklis „Trimatrix. Trys judėjimai“, kurį pati Menų spaustuvė 2007 m. ir prodiusavo (premjera įvyko tarptautiniame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis’07“). Spektaklio idėją jaunai choreografei ir šokėjai Loretai Juodkaitei pasiūlė džiazo muzikantas ir kompozitorius Tomas Dobrovolskis. Pasiūlė neatsitiktinai – šokėja dažnai scenoje judesiais vizualizuoja džiazo muzikantų improvizacijas.

Ji turi improvizacijos dovaną. Paklusdama muzikos ritmui ir tempui, Loreta spontaniškai kuria vaizdingą piešinį scenoje, kartais vienspalvį, kartais tiesiog trykštantį spalvomis. Prieš išvykdama mokytis į Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją, L. Juodkaitė šmėkščiojo šokio spektakliuose. Tarsi gaivalas isterišku judesiu ji sugriovė choreografo Vyčio Jankausko spektakliams būdingą ramybę 2002 m. eskize „Užkasti vaivorykštę“, vidine nevaržoma ekspresija naujam gyvenimui prikėlė Andriaus Pulkauninko „Baltą“, prieblandoje sukdamasi tarsi vilkutis Sandros Bernotaitės spektaklyje „Va bank“, ji sukūrė paslaptingą, užburiančią atmosferą.

Grįžusi iš Austrijos, ji staiga tapo matoma visur. Vienas po kito trys spektakliai – „Čia ir dabar“, „Riba“, „Salamandros sapnas. Paveikslas“ kaskart parodė kitokią L. Juodkaitę – kitokią lyginant ir su „ikizalcburginiu“ periodu, ir lyginant visus tris tarpusavyje. O paskui su T. Dobrovolskiu buvo sukurtas „Trimatrix. Trys judėjimai“.

Šio kūrinio negalima vertinti atsietai nuo jos ankstesnių kūrinių, nors jis visiškai kitoks, – tai Loretos spektaklis, į kurį sudėjo visa, kas liko nuošalyje arba vos šmėkštelėjo anuose. Tai spektaklis apie tris vandens būvius – skystą, dujinį ir kietą. Paversdama šį įvaizdį metafora, įžvelgčiau čia ir tuos pačius žmogaus būvius – toleranciją (bet kokią formą įgaunantis skystis), prisitaikėliškumą (visur sklindantys ir tuoj pat su aplinka susiliejantys garai) ir kategoriškumą (nuomonės ledas, kurį sutrupinti gali tik geru smūgiu). Tris būvius įžvelgiu ir pačioje choreografijoje: kūnas yra takus it vanduo, judesys aštrus ir raižantis erdvę it ledo kristalai, o bendras judėjimas ir kuriama aura apsiaučia žiūrovą tarsi garas.

L. Juodkaitei vanduo – tai švaros ir grynumo simbolis. Todėl ji tiek dėmesio skyrė šokėjų improvizacijoms prie Vilniaus fontanų tai rugsėjo mėnesio projektas „Šokis mieste“ iš ciklo „Menas netikėtose erdvėse“.

Ir „Trimatrix“ prasideda vandens aukojimo ritualu. Iš tamsos išnirusios plaštakos lėtai ant scenos grindų pastato stiklinį vandens pripildytą indą, į kurį krinta šviesos spindulys. Ir po kelių minučių atrodo, jog indas ima skambėti. Daugelis greičiausiai žino triuką, kaip galimą priversti „dainuoti“ skysčio pripildytą plonasienę taurę. Taip sugaudžia ir „Trimatrix“ vanduo, nors plaštakos lėtai kyla šviesos spinduliu aukštyn. Iš tamsos išsiveržia T. Dobrovolskio muzika, atliekama paslaptingais instrumentais, tarp kurių –­ Egipto žynių mistika dvelkiantys vario ir stiklo rutuliai. Ir net gaila, kad per visą spektaklį muzikantas sėdi prieblandoje, –­ jo manipuliacijos instrumentais, kartais, atrodo, nieko bendro neturinčios su sklindančiais garsais, yra taip pat vertos dėmesio ir sukuria atskirą spektaklį.

„Trimatrix“ pagrindas – trys polimetrinės linijos, kurias choreografei tarsi rebusą pateikia kompozitorius. Jos yra pagrindinis temos ir judesio variklis. Ir choreografė labai atidžiai įsiklauso į tas melodijas, kiekvienai jų suteikdama atitinkamą prasmę. L. Juodkaitė visuomet susilieja su aplinka – pajungia ją sau arba prisitaiko prie jos iššūkių. Toks pat jos santykis ir su muzika, kuri tampa kanva judesių ornamentams, tačiau laiko juos savo rėmuose, neleisdama tapti beformiu siuviniu.

Be pačios L.Juodkaitės, spektaklyje „Trimatrix. Trys judėjimai“ šoka du baleto artistai – Andrius Žužžalkinas ir Igoris Zaripovas. Su šiais šokėjais choreografė susitiko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Anželikos Cholinos aktorių šokėjų kurso studentams kurdama spektaklį „Riba“. Ieškodama atlikėjų naujam projektui, vėl pasikvietė juos ir abiejų gebėjimus pritaikė savo kūryboje.

Visi trys spektaklio atlikėjai labai skirtingi, skirtingas ir jų judėjimas, išreiškiantis vieną iš vandens būvių. Kiekvienas turi savą judesių amplitudę ir pasikartojančių judesių kombinacijas. I. Zaripovas kampuotais pasisukimais suskaido erdvę į plokštumas, pats nuolat sekundei kitai sustingdamas tose plokštumose visu ūgiu, aukštai iškelta koja ir įtemptomis rankomis tarsi sukurdamas vieną iš ledo kristalo briaunų. Jo judesiai trūkčiojantys, tikslūs, turintys aiškią pradžią ir pabaigą, dvelkiantys šalčiu ir precizika. Toks pat bereikšmis veidas, toks pat nelinkstantis, įtemptas kūnas. Baleto judesio švarumas –­ iki traškėjimo įtempta graži keltis, taisyklingi platūs plie, aukštas žingsnis padeda jam sukurti Sniego karalienės rūmų šalčio ir tvarkos pojūtį.

Aukšti ir besvoriai A. Žužžalkino šuoliai, minkšti kryčiai, sukiniai ir kūlversčiai kartais primena garo tumulų judėjimą, kartais – bangų šokį. Kaip ir I. Zaripovas, jis turi aiškiai apibrėžtas savo judėjimo kryptis, tačiau juda jomis takiai, plastiškai, lengvai manipuliuodamas erdve, savo energija „ištikšdamas“ į šonus nuo kūno judėjimo linijos. Baleto šokėjo įpročiai ir judesiai švysteli tik užuominomis, netrukdo šiam plastiškam ir išraiškingam šokėjui lanksčiai valdyti kūną.

Panašiai šoka ir L. Juodkaitė. Šiame spektaklyje ji nepiktnaudžiauja unikaliomis savo galimybėmis. Aukštas žingsnis, kūno lankstumas, sąnarių paslankumas čia maksimaliai suvaldyti, panaudojami tik vaidmeniui sukurti. Išnyko net scenoje ją gaubianti paslaptingumo aura. Ji –­ tik viena iš trijulės. Jos improvizacijos kūrybiškesnės ir įvairesnės, ji lengviau valdo kūną, nors jai šiek tiek trūksta tos jėgos ir judesio tobulumo, švarumo, kuris būdingas I. Zaripovui. Trūksta sąmoningai. Staiga nutraukdama, „užapvalindama“ aštresnį judesį, L. Juodkaitė lengviau, plastiškiau „persilieja“ iš vienos formos į kitą.

Kiekvienas šokėjas savo variacijos pradžioje prie grindų priklijuoja baltos juostos atraižą. Šis veiksmas labai aiškiai atskiria vieną dalį nuo kitos ir suteikė spektakliui matematinio tikslumo. Trikampį sudarančios švytinčios juostos vėl atgaivina Sniego karalienės rūmų, ledo kristalo briaunos aštrumo įvaizdžius. Šokėjai tarsi sukarpo erdvę ir vientisą spektaklio audinį į mažus gabalėlius. Ir klijuodami, ir padėdami į šalį juostos ritinėlius, jie tarsi nedalyvauja spektaklyje, jie yra šalia, nusibrėždami sau tolesnę spektaklio eigą, savo judėjimo kryptį. Vos pastatę pėdą ant tos juostos jie praranda žmogiškąjį pavidalą, tampa būviu, spektaklio dalimi, muzikos vizualizacija. Tas virsmo momentas kaskart netikėtas ir įdomus, nors ilgainiui darosi nuspėjamas. Spektakliui įpusėjus, judesių kombinacijos tampa nuspėjamos, atsiranda ištęstumo pojūtis.

Jo sunku atsikratyti ir antroje dalyje, kai šokėjai juda kartu. Baleto artistams kūnų kontakto stilistika nėra artima. Ir I. Zaripovas, ir A. Žužžalkinas šioje dalyje juda dirbtinokai, įtemptai, sekdami vienas kito judesius ir jau iš anksto pasirengdami kontaktui – šuoliui, vienas kito gaudymui. Judėjimas darosi nebe natūralus, jame atsiranda baleto stilistikai būdingos sustingusios parengiamosios pozos. Ši dalis gerokai įdomiau ir natūraliau atrodė premjeros metu be visų tų kontaktinės improvizacijos stiliaus judesių. Šioje dalyje pati L. Juodkaitė virto svetimkūniu, nes šalia dviejų „suledėjusių“ šokėjų jos plastika atrodė pernelyg laisva. Šioje vietoje itin išryškėjo skirtingas šokėjų pasirengimas.

Bet kai trijulė paskutinėje dalyje ima šokti unisonu, spektaklis atgauna pradinę rimtį. Jis vėl matematiškai tikslus ir šaltas. Būtent čia jauti vieną visų būvių pradžią, būtent čia visi trys kūnai vienu metu yra ir ledas, ir vanduo, ir garai. Kai jie paskutinės muzikos žiežirbos paakinti susiduria scenos viduryje ir panyra į tamsą, jauti, kad būtent tokia kulminacija yra labiausiai tinkama – trys tampa vienu.

Įvardinti „Trimatrix. Trijų judėjimų“ žanrą nėra lengva. Tai vadinamasis „grynasis“ šokis, tačiau jame nemažai judesio teatro elementų. Šis stilius itin būdingas L. Juodkaitei. Ji nekuria šokio teatro, atrodo, vien tik šoka, bet po jos spektaklių neapleidžia tas pats jausmas, kokį patiri pasižiūrėjęs istorijas pasakojančius šokio spektaklius. L. Juodkaitė judesį paverčia žodžiu, suteikdama jam specifinę prasmę. Tad „Trimatrix. Tris judėjimus“ pavadinčiau matematinio šokio eilėraščio pavyzdžiu, kur kirčiai, skiemenų skaičius ir eilučių ilgis yra tiksliai pamatuoti, melodija taisyklingai sukurta, prasmė atsieta nuo emocijų.

Atsimenate, Sniego karalienė pažadėjo Kajui visą pasaulį, jei jis iš ledo kristalų sudėlios žodį „amžinybė“? L. Juodkaitė atėjo Kajui į pagalbą.