(PA)SKAITINIAI

Carey, Edward. ALVA IR IRVA: DVYNĖS, KURIOS IŠGELBĖJO MIESTĄ. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. – V.: Versus aureus, 2007.

Vertėjas L.Jonušys apie knygos „gimimą“ pranešė jau prieš kelerius metus: „Anglakalbės žiniasklaidos kritika pagyrimų negailėjo. (…) Ar atsiras leidykla, turinti noro išleisti tokią knygą lietuviškai?“ („Šiaurės Atėnai“, 2003 07 19). Iš lietuviško leidimo pirmiausia sužinojau, kad ši knyga apie Vilnių. Tačiau pratarmėje lietuvių skaitytojams autorius prisipažįsta, kad kai kuriuos išgalvoto Entralos miesto požymius „nugvelbė“ iš Paryžiaus, Gdansko, Amsterdamo ir kitur. Vis dėlto jį įkvėpė būtent Vilnius, kur teko praleisti kelis mėnesius laukiant pasiūlyto darbo su pjese pradžios. Berods, pjesė taip ir nebuvo pastatyta, o nuobodžiaujantis autorius, vaikščiodamas nepažįstamos sostinės centru, sumanė remdamasis savo įspūdžiais rašyti keistą istoriją.

Romanas – ne tiek apie Entralos gyventojų kasdienybę, kiek apie patį miestą, kaip gyvą organizmą. Su britišku pedantiškumu aprašyta jo architektūra, rodos, gyvuoja pati sau, pastatai, aikštės ir gatvės aprašomi taip skrupulingai, kad žmonės juose nebūtini. Tai liudija ir dvynių neilgas gyvenimas, tapęs metafora: jų neišskiriamumas vienai – našta, kitai – kaip įprasta literatūroje, sesers priešybei – susitaikymo su likimu ženklas. Bandoma pasakoti realistiškai, tačiau nuo pat pradžios jaučiamas elegantiškas dirbtinumas: veikėjai – tik būdo savybių „koncentratai“, o jų veiksmai groteskiški ir simboliški. Vardai truputį primena lietuviškus, o pasakojimai apie įžymias miesto vietas liudija nuostabą aptikus Europoje į nieką nepanašią tautą: „Legenda byloja, kad kai mūsų miestas tebuvo medinių namelių samplaika, [kunigaikštis] Lubatkinas, vaikystėje padėdamas motinai kepti duoną, užsnūdo prie molinės krosnies, ir kai galiausiai ištraukė duoną, ji buvo apskrudusi ir įgijusi keistą pavidalą. Tai buvo būsimosios tvirtovės pavidalas –­ nuo tos akimirkos Lubatkinas žinojo savo lemtį“ (p. 181). Pakylėto stiliaus tekstą pagyvina originalios iliustracijos – autoriaus rankų darbas.

Dėl egzotiškų detalių knyga labiau primena turistų vadovą nei jausmingą seserų santykių istoriją. Nurodytos net vietos, kur užėję nešini šia knyga gausite nuolaidą. Viešbučiai, restoranai, muziejai ir tvirtovės – berods viskas, kas įsimenama aplankius Vilnių. Sudėtingi gyventojų santykiai, neįtikėtini įvykiai – tik žavingas šio plastilininio „torto“ papuošalas. Bet įdomu, kaip reaguotų anglų skaitytojai, jei svetimšaliai imtų kurti, tarkime, komiksus apie jų karalius?

Grajauskas, Gintaras. MERGAITĖ, KURIOS BIJOJO DIEVAS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Skaityti pjesių rinkinį – daug sunkesnė užduotis, nei girdėti aktorius ar dramaturgą viešai skaitant tas pjeses. Vis dėlto, kalbant apie poeto ir eseisto G.Grajausko pirmą pjesių knygą, šis pasakymas negalioja: nors ir lengvai skaitomas, šis rinkinys nėra „lengvas skaitalas“, kurio bodisi literatūrologai. Tačiau jo pjesių negalima priskirti ir prie vos pastebimai moralizuojančių, labai literatūriškų grožinių tekstų, kuriuos uoliai kuria dauguma šiuolaikinių lietuvių dramaturgų, varydami į neviltį teatro kritikus.

Nors pjesių autorius – visų pirma poetas, jam pavyksta išvengti visų tų atsibodusių štampų, kuriais noriai seka rašantys, kad aplinkiniai iškart patikėtų, jog jie tikrai poetai. Jo tekstai – kartu ir „giliai kapstantys“ pamąstymai, ir postmoderniški žaidimai („Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“), kartais primena madingo rusų dramaturgo J.Griškoveco išpopuliarintus „paprasto vaikino“ monologus („Lietuviai“), o kartais –­ tiesiog pasityčiojimas iš tradicinių didaktiškai poetiškų giminės istorijų („Mergaitė, kurios bijojo Dievas“). Atrodo, jo gvildenamos temos suteikia nemažai progų moralizuoti – tautinio identiteto paieškos, šalies istorijos prieštaringumai, modernizacijos pasekmės kartos, kuri buvo mokoma idealizmo ir humanizmo, atstovams, beprotiškas pasaulio veržimasis į eilinio piliečio sąmonę per televizijos ekraną ir kitos šiuolaikinės civilizacijos krečiamos „kiaulystės“, neduodančios ramybės intelektualams ir poetams.

Tačiau G.Grajausko mintys tautiniais klausimais skiriasi nuo kito madingo dramaturgo M.Ivaškevičiaus kūrinių: jo pjesėse nesuprasi, kas kuo manipuliuoja –­­ autorius personažais ar jie jo mintimis. Tai liūdnai juokingas farsas, kurio veikėjai kažkuo panašūs į gyvo klasiko J.Erlicko mėgstamus piliečius, – jie patys nustemba, jei jiems išsprūsta gražus sakinys: „Guliu sau tuose kiparisuose, žiūriu į žvaigždėtą dangų virš manęs ir rūkau. Įtraukiu dūmą – ir jaučiu savyje kategorinį imperatyvą. Išpučiu –­ ir nebejaučiu“ (p. 13). Saikingai impulsyvūs, saikingai sąmojingi – tiek, kad neerzina ir „nešokdina“ intelekto, –­ šie žmogeliai tarsi tikrai nužengė iš komiksų, kur indėnai tiek pat sukrėsti gyvenimo absurdiškumo, kiek ir išprotėjusi lietuvių provincijos mergelė („Rezervatas“). Nors aplinkiniams atrodo, kad ji išprotėjo tiesiog „nuo gero gyvenimo“…

Baricco, Alessandro. TOJI ISTORIJA. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – V.: Alma littera, 2007.

Šiuo metu kūrybinio rašymo kursą dėstantis, Lietuvoje beprotiškai populiarus rašytojas (kuriuo net patys italai taip karštai nesižavi) parašė eilinį romaną apie meilę. Apie „tikrų vyrų“ meilę technikos naujovėms, kelionių romantikai, ryžtingiems veiksmams ir savo išpuoselėtiems pomėgiams. Na, ir „pagardino“ pasakojimą keletu pikantiškų subtilybių, susijusių su meile moterims ir jų „nepadoriais“ pomėgiais.

Romano užuomazga tiesiog neįtikėtinai graži: apsnūdusį italų kaimelį vieną gražų rytą sudrebina neseniai išrastų automobilių lenktynės. XX a. pradžioje tikėti šiais „geležiniais arkliais“ tarp miesčionių buvo laikoma beprotybe, tačiau veikėjo tėvas ryžtasi jiems paskirti gyvenimą. Jo sūnus, apimtas tokio paties romantiško polėkio, išeina į Pirmąjį pasaulinį karą (karo aprašymai labai jau primena garsiojo E.M.Remarque’o romano „Trys draugai“ ištraukas). Likimas jį nubloškia į Ameriką, kur sutikta keista moteris, pabėgusi nuo revoliucijos Rusijoje, toliau tęsia pasakojimą apie šį paslaptingą jaunuolį: ji, žinoma, įsimyli ir visą likusį gyvenimą bando atspėti jo mįslę. Žodžiu, kažkas panašaus į „Šilką“.

Tame skyriuje, kur prasideda merginos dienoraštis, romanas tarsi pradeda daryti „tuščius apsisukimus“: Jelizaveta tiesiog iš piršto laužta. Tiksliau – iš didelės meilės Dostojevskiui: „Ar mano planas morališkai sužlugdyti kiekvieną šeimą, kurioje dirbu, yra būdas sutvarkyti pasaulį?“ (p. 154). Ir siužetas pradeda panėšėti į romantiškus filmus: čia ir kilnus bandymas įgyvendinti seniai dingusio mylimojo svajonę, ir netikėti nepažįstamų žmonių atsivėrimai... Be to, atsiranda kažkoks keistas pasakotojo „aš“, nesitapatinantis nei su moterim, nei su pačiu keistuoliu vardu Paskutinis. Epinis užmojis aprašyti beprotišką XX a. pasaulio istoriją išsikvepia, nes pamažu pereina į autoriaus itin mėgstamą slaptos meilės intrigą. Tekstas „skystėja“, visi painiojasi jausmuose, istoriniuose įvykiuose ir savo praeityje... Kalba „barikiškai“ lakoniška, o istorija – tradiciškai saldi. Neaišku, ar rašytojas norėjo pavaizduoti savo studentams, kaip reikia rašyti įmantraus siužeto knygas, ar jam tiesiog reikėjo laiku pasirinkti, apie ką daugiau pasakos, nes išėjo tikra „mišrainė“.

Gimžauskas, Mantas. ŠAMANAS. – K.: Kitos knygos, 2007.

Tikra dovana visiems, kas turėjo garbės pažinoti autorių – šamaną, sugebėjusį vieną sakinį tęsti dešimt minučių, meistriškai vinguriuojant tarp šalutinių sakinių ir kalbą pagardinant citatomis iš draugo Mao bei Timothy Leery kūrinių. Jo tekstai moksleiviškai ir žavingai negrabūs, užtat tokie nuoširdūs, kad kvapą gniaužia, – nė vienos tradicinės metaforos, nė vieno „dėl grožio“ rūpestingai nugludinto poetinio sakinio. Gėris ir grožis yra tas pat, todėl nuoširdus tekstas yra gražus savaime, kaip gražus ir gyvenimas vien dėl to, kad turime garbės jame dalyvauti. Deja, niekas nesužinos, kiek tų tekstų buvo iš tikrųjų, išbarstytų draugų stalčiuose, merginų užrašų knygelėse ir pasiskolintų knygų paraštėse. Stebėtinai ir gąsdinančiai pranašiškų tekstų.

tavo sielą
pagavo srovė
ir išnešiojo
visoms Vilniaus patiltėms
buda ją pastebėjo
ir atsidūrė blaivykloj
„Vilnelės kilpa ant kaklo“, p. 53

Neabejoju, kad dauguma literatūros kritikų pavadintų tai „nerimta“ literatūra, bet tai autorių tik pradžiugintų: rimtumas ir taip jau užvaldęs pasaulį, ir nieko gero iš to kol kas neišėjo. Turbūt jį pradžiugintų ir toks „mirga marga“ knygelės dizainas su besikeičiančiais tekstų šriftais ir daugybe dokumentinių intarpų, galintis šokiruoti „tikrus dizainerius“ ir kitus solidžius žmones. Autorius neigė lietuvių poetų itin mėgstamą mintį, kad kūryba yra kančia, entuziastingai šaukdamas, kad tik džiaugsmą kūrėjui suteikiantis tekstas gali sukelti teigiamų emocijų ir skaitytojams. O tokias emocijas gali sukelti net tvarkingai išsirikiavusios raidelės kasos aparato čekyje – jei kas nors drįso pasakyti, jog tikri poetai pastebi grožį net ir visiškai kasdieniškuose, įkyrėjusiuose dalykuose, kodėl niekas nesusiprotėjo atidžiau įsižiūrėti į čekį?

Dažniausiai žodis „kasdienybė“ automatiškai siejamas su būdvardžiu „pilka“, bet šis kasdienybės atspindžių rinkinys, kaip ir kiekviena šamano diena, žėri visomis vaivorykštės spalvomis. Beveik neredaguoti, „nesušukuoti“ ir „nekastruoti“ tekstai tarsi padrąsina tuos, kurie norėtų rašyti, tačiau kompleksuoja dėl to, kad turėtų, bet nemoka „pagražinti“ pagal nusistovėjusius standartus. Standartai negalioja šamanams, kuriuos pašaukimas įpareigoja nieko nebijoti. Ir poetams, kurie išdrįsta nuoširdžiai džiaugtis.

ALEKSANDRA FOMINA