(PA)SKAITINIAI

Beresnevičius, Gintaras. NE APIE TAI MANO DŪZGELĖ. –­ V.: Aidai, 2007.

Akivaizdžiai skubotai ir neraštingai brūkštelėtoje dalyje „Pratarmės vieton“ V. Ališauskas teigia, kad a. a. G. Beresnevičiaus tekstai „atima jėgas ir norą ką nors keisti. Visi jie skatina mąstyti“ (p. 10). Matyt, tam tikros pasaulėžiūros atstovams mąstyti ir keisti vienu metu atrodo neįmanoma. Šiuo atžvilgiu galima pastebėti, kad leidėjai į knygutę sudėjo pirmiausia „nepavojingus“ autoriaus tekstus: apie keliones, pasaulio politinius įvykius, įspūdžius užsienio šalyse ir taip toliau. Kam užteks kantrybės juos perskaityti, atsivers tas rašytojo veidas, kurio negalima vienprasmiškai palaikyti nei itin patriotišku, nei konservatyviu, kad ir kaip tokie apibūdinimai patiktų vadinamajam intelektualų sluoksniui. Nes G. Beresnevičius pirmiausia vengė patetiškų ir romantiškų žodžių, tokių kaip „intelektualas“ ir „patriotizmas“ (tai sudarytojams nesutrukdė jį vadinti patriotu), kaip nederančių mąstytojui. Beje, bandė įvesti naujadarų (pavyzdžiui, „susipusiausvyrinimas“, „nemėga“, „žiūrynės“). Be to, iš teksto stiliaus akivaizdu, kad populiari retorika buvo jam tiesiog svetima: sakiniai trumpi ir aiškūs, nors dažnai gramatiškai netaisyklingi, bet neelegantiški, neišpuoselėti, todėl suprantami ir artimi.

Nors autorius ir pripažino „bijąs objektyvumo“ (p. 54), subjektyvumo čia irgi ne per daugiausia. Nėra tarp eseistų madingo žodžių žaismo, narciziškumo, snobizmo ir teksto skanavimo, nes autoriui svarbiausia – samprotavimo logika, aiškumas, kad ir koks būtų šiurkštus. Politikoje jis įžvelgia religinės moralės, tautinio mentaliteto atgarsių, nuginčija nuo mokyklos suolo į galvą kalamas mąstymo klišes, kasdienybę vertina iš mitologijos pozicijų. Galima sakyti, kad stebisi nesipiktindamas, o tai tikrai nedažnas atvejis kalbant apie aktualijas svarstančius visuomenės veikėjus. Iš jo esė matyti, kad Lietuvai globalizacija kol kas negresia, kad ir kaip būtų būgštaujama, nes čia dauguma pasauliui įprastų mechanizmų tiesiog neveikia, nes „tikrosios visuomeninės sutartys atsiranda ne tekste, ne įstatymuose, o sutinkant bendrai gyventi, visiems sluoksniams jaučiant abipusę pagarbą. Tačiau (...) tos pagarbos kitam asmeniui nėra. Juolab nėra pagarbos kitam luomui – klasinė kova vyksta, abiem pusėm spjaudantis ir šiepiant didelius riebius dantis“ (p. 117). Žinoma, apie tai kalbėti – juolab rašyti, ir juolab viešai ir įtaigiai – dar nėra populiaru. Tad nereikia tikėtis, kad greitai turėsime tokį autorių kaip šis, kad įstengsime su kosmine ramybe žvelgti į save iš šalies ir nepiktai iš savęs juoktis.

Klimašauskas, Valentinas. ALFAVILNIUS. – K.: Kitos knygos, 2008.

Prieš keletą metų kritikai vienu balsu tvirtino, kad šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vienintelis maištininkas yra H. Kunčius, nors jo maištas prieš nieką nenukreiptas. Galiu pasveikinti atvykus dar vienam postmoderniam autoriui, kuris maištauja tikslingai ir kurio būtent dėl radikalumo gali nepripažinti akademinė kritika. Tačiau cituojant kritikų mintis, matyti, kad V. Klimašausko pirmasis romanas visiškai atitinka literatūros avangardui keliamus reikalavimus: „yra nukreiptas prieš žmogumi manipuliuojančių galių pasaulį“ (R. Tamošaitis), „atnaujina mūsų pasaulio suvokimą“ (L. Jonušys), „šokiruojantys vaizdai mus išmuša iš vėžių ir leidžia blaiviai pažiūrėti į visa tai, ką laikome savaime suprantamais dalykais“ (J. Sprindytė, www.tekstai.lt).

Juk išsilavinusi auditorija, atrodo, seniai trokšta naujų išraiškos priemonių, kurios būtų nukreiptos prieš tautinio ir kultūrinio mentaliteto klišes, tiesa? Todėl turi pasirengti, kad jos bus visiškai naujos. Šiuo atveju negalioja nuomonė, kad „naujovės – tai gerokai užmiršti seni dalykai“: nieko panašaus dar nebuvo. Na, gal tik K. Saboliaus „Bloga knyga“, kurioje nagrinėjamos tos pačios temos: tikrovės suvokimas, manipuliavimas žmogaus sąmone, socialiniai žaidimai ir tapatybės paieškos. Ne metaforiškos ar metafizinės, o fiziškai apčiuopiamos, juslinės, nors ir absurdiškai žaismingos. Viskas aplinkui tėra žaidimas, ir tik nuo dalyvių susitarimo priklauso, ką laikyti verta dėmesio tikrove, o prieš ką suraukti nosį purkštaujant, kad tai beprasmiška, paviršutiniška ir neskoninga. Ką reikia „išcenzūruoti“, kaip kelias šio romano dalis, o ką –­ kontempliuoti.

Kam „Alfavilnius“ atrodys pretenzingai intelektualus, priminčiau, kad J. Baudrillard’o teorijos ir kompiuteriniai virusai seniai aktualesni nei abstraktus idealų vaikymasis. Kas piktinsis pornografija ir narkotikų propaganda, priminčiau apie alkoholyje skendinčius visų gerbiamus literatūros personažus. Jei pasaulis toks netobulas, kad apie tai kasdien kalbama per visas žiniasklaidos priemones (įskaitant ir literatūrą), kodėl gi nesukūrus savojo? Rodos, tikrovės kūrimo ir pateikimo mechanizmus dabar jau išmano net namų šeimininkės. Ir nebūtina būti vilniečiu, kad patektum į Alfavilnių, nes jis yra visur, reikia tik pamatyti. Nes jis –­­ ta nepatogi tikrovė, kurios verčiau nematyti. Nes tautinis kiborgas gyvena tarp mūsų, tik apsimetame, kad jo nepažįstame. Kad ir kaip būtų, pernelyg rimtas požiūris į save dar niekam nepadėjo. Užtat autoironija, drąsa ir kūrybiškumas – labai sveika. Visa valdžia vaizduotei!

Sorokin, Vladimir. OPRIČNIKO DIENA. Iš rusų kalbos vertė Benediktas Januševičius. – K.: Kitos knygos, 2008.

Antiutopija (nors gal kai kam ir utopija – priklauso nuo skaitytojo pažiūrų) skirta Rusijos ateičiai, kuri gali ištikti nuosekliai vykdant V. Putino ir jo komandos politiką. Autorius diktatoriškus dabartinio prezidento užmojus lygina su XVI a. caro Ivano Rūsčiojo įvestu vadinamosios opričninos režimu: persekiojimų, kankinimų, fizinių bausmių už menkiausią nepaklusnumą autoritarinei valdžiai laikotarpį, kai buvo visiškai sutriuškinta bajorų ir kunigaikščių opozicija, o caro paskirtieji asmenys vykdė tikrą gyventojų terorą.

Romane V. Sorokinas tą pačią politinę sistemą perkelia į 2027 metus, kai visiškai izoliuotoje nuo pasaulio (išskyrus Kiniją) šalyje vėl įsivyrauja feodalinė tvarka. Vienas iš valdovo opričnikų nupasakoja savo eilinę dieną tarnyboje: pagiriojamasi, paskui padegami ir kariami ant vartų priešai, aiškinamasi santykius su kontrabandininkais, vakarieniaujama su nuobodžiaujančia valdovo žmona, su tarnybos draugais einama į pirtį... Tik čia naudojamasi aukštomis technologijomis ir važinėjamasi mersedesais, o atsipalaiduoti po sunkios dienos padeda narkotikai. Žodžiu, ištikimiems elitiniams valdovo pulkams viskas leidžiama vardan šventos tvarkos. Tikrus vyrus opričnikus sieja ne tik tarnyba, bet ir meilė (visai kaip senovės graikus).

Romano originale šiandienos realijoms aprašyti mėgdžiojama senovės rusų kalbėsena, senovės slavų žodžių daryba. Vertime juos keičia žargonas ar šnekamosios kalbos žodžiai: išversti tokį tekstą į senovės lietuvių kalbą būtų sunku. Vertėjas tikrai pasistengė: įsigudrino net įvesti naują ištiktuką „ntaip“ (p. 94), nors kai kur (gal ir sąmoningai) paliktos chrestomatinės kalbos klaidos (pvz., „apiforminti bilietus“, p. 64, „prie ko čia valdovas“, p. 170). Toks romanas iš skaitytojo reikalauja išsamesnio Rusijos istorijos išmanymo. Tie, kas jo neturi, tikriausiai suvoks knygą kaip paprasčiausią fantastiką su siaubo elementais, o istorijos mėgėjai joje įžvelgs drąsią politinę satyrą. Besidomintiems šiuolaikine rusų literatūra šis V. Sorokino kūrinys nubrėš ryškią paralelę su žymiai anksčiau pasirodžiusiu Tatjanos Tolstajos romanu „Kys“. Galima net sugretinti jų knygas kaip „moterišką“ ir „vyrišką“ to paties siužeto versijas, kur vyriškajai būdinga keiksmažodžių gausa ir žvaliai bukas kalbėjimo tonas.

Roux, Jean Paul. KARALIUS: MITAI IR SIMBOLIAI. Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Žalgaitė-Kaya. – V.: Aidai, 2007.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų keista, kad iš orientalisto kūrybinio palikimo pasirinktas būtent monarchijos fenomeną nagrinėjantis veikalas. Juk lietuviai iš tiesų tik vieną karalių teturėjo, o Vakarų Europoje, kur jų buvo nors vežimu vežk, daugiau verčiama šio autoriaus darbų apie Azijos ir Rytų šalių istoriją ir kultūrą. Perskaičius knygą iki galo, tampa aišku, kad ji buvo parašyta tik vienam tikslui: parodyti, kaip krikščionybė įgijo ir puoselėjo karaliaus sampratą. Visos gausios žinios, kuriomis autorius dalijasi išnagrinėjęs senovinius ir šiuolaikinius mokslinius tekstus (daugiausia parašytus savo tėvynainių), rodo, kaip įvairiose pasaulio kultūrose iškilo karaliaus figūra, kaip ji buvo per amžius išskiriama ir „vienintelė turėjo visiškai teigiamą vertę“ (p. 11). Autorius vis dėlto neaprėpia viso pasaulio: apie Rytų Europos kraštų istoriją net neužsimenama, nors nagrinėjamos ir Kinijos, ir Indonezijos, ir actekų kultūros. Gal dėl to kiek naiviai nuskamba jo teiginys, jog „monarchijos istorija yra didžiulės abipusės meilės tarp karaliaus ir jo valdinių istorija“ (p. 17), ir nuo pat pirmų eilučių jaučiama karšta simpatija karaliaus institucijai – dėl to tyrimas atrodo gana subjektyvus.

Keista pasirodė ir teksto kalba, kurioje neretai „šlubuoja“ sakinių sintaksė ir gramatika. Juntamas vertimo skubotumas, nesuderinant linksnių, labiau pasikliaunant prancūzų, o ne lietuvių kalbos taisyklėmis (pvz., p. 21). Švelnaus įtikinėjimo toną sustiprina gausiai vartojamas „mes“, patetiška savo nuomonės gynyba: autorius ir prisipažįsta galįs klysti, ir yra šventai įsitikinęs savo teisumu. Netgi prieštarauja pats sau: pradžioje politiškai korektiškai nepripažinęs kultūrų skirstymo į „pirmykštes“, „primityviąsias“ ir „aukštąsias“, vis dėlto įsikarščiavęs vartoja pastarąjį terminą. Pernelyg mėgaujasi savo piešiamais idiliškais vaizdais, nepateikdamas konkrečių faktų („Etnologai be nuostabos dar kartą konstatuoja...“, p. 64, „istorinė konjunktūra pasirūpino...“, p. 98 ir kiti). Kartais leidžia sau sakyti, kad „trūksta duomenų, bet vis dėlto nėra jokios abejonės, kad...“ (p. 118) arba „jų vaizduotė sukūrė šimtus gražių ir bereikalingų šio papročio pateisinimų“ (p. 151).Nors ir savotiškai įdomi, knyga labiau primena savaitgaliais transliuojamas A. Čekuolio TV laidas nei rimtą mokslinę studiją.

ALEKSANDRA FOMINA