HOKŠILA: VISADA TIKIU IR NORIU MIRTI GYVAS

Hokšila

Ne tik išvaizda, bet pirmiausia pacifistinėmis pažiūromis, atviru požiūriu į pasaulį ir linksmomis bei prasmingomis dainomis garsėjantis lietuvis Hokšila Andradė sako, jog kartais gėdijasi gimtinės. Ypač po rasistinio išpuolio prieš Berneen, sukėlusio nemažą atgarsį mūsų šalyje (nors neonaciai vis tiek nesiliauja siautėti, o jų agresiją skatinantys tinklalapiai tebeveikia).

Ką tik iš Centrinėje Afrikoje esančios Ruandos grįžęs Hokšila šiuo metu užimtas dviem dalykais: montuoja filmą apie šią šalį ir koncertuoja su perspektyvia dainininke Alina Orlova. „Literatūra ir menas“ paprašė jo atsakyti į keletą klausimų.

Tau teko matyti beveik tuziną Afrikos šalių (neseniai grįžai iš Ruandos), ir ne kartą minėjai, kad labiausiai stebina žmonių sugebėjimas šiame vargingiausiame kontinente džiaugtis. Tai tarsi budistinis požiūris, nors afrikiečiai nėra budistai. Galbūt galėtumei patarti lietuviams, kaip išmokti džiaugtis mažais dalykais?

Jeigu žinočiau, kaip išmokyti džiaugtis mažais dalykais, galbūt to ir mokyčiau, deja, kiekvienas turi savitą pasaulio suvokimą, kiekvienas mato savaip. Gal tiesiog reikėtų praplėsti akiratį ir pasidomėti daugiau nei savo kiemu. Juk dabar tokie laikai – esame nuskridę iki Mėnulio ir ten išlipę, bet sunkoka laiptinėj pasisveikinti su kaimynu ir paklausti, kuo jis gyvena.

Kaip jautiesi grįžęs į Lietuvą? Ar į Tave vis dar žiūri kaip į keistuolį, atkreipia dėmesį į išvaizdą? Ar neslegia lietuvių šaltumas?

Jaučiuosi puikiai. Dėmesį atkreipia, bet juk išvaizda – paviršutiniškas dalykas. Įvaizdį ir įspūdį gali susikurti kokį nori. Į mano vidų retai kas lenda, nors kartais norėtųsi. Čia kaip spektaklis. Kartais užsikalbu su nepažįstamais žmonėmis – jie apipila klausimais, bet ir aš stengiuosi jų klausinėti. Nemanau, kad lietuviai yra šalti.

Nelabai pastebiu, ar į mane žiūri, bet bičiuliai sako, kad rytą, kai pravažiuoja troleibusas, o aš vedžioju šunį Džiadžią, atsisuka daugelis. Gal jiems tiesiog patinka mano šuo?

Ką, grįžęs iš Afrikos, manai apie rasistinį neonacių išpuolį prieš dainininkę Berneen?

Mes su Berneen bičiuliai ir kartais susitinkam. Parašiau jai žinutę – pasakiau, kad man kartais labai gėda dėl savo šalies. Kviečiu žmones nelikti abejingiems, jei mato, kad žmogus skriaudžiamas ar užgauliojamas dėl to, kad yra kitos spalvos.

Kokį įspūdį padarė Ruanda? Papasakok apie šią šalį ir kunigą, apie kurį kūrei filmą. Kada jį pamatysime?

Ruanda mane sužavėjo, sukrėtė ir sujaudino. Tai – be galo graži ir draugiška šalis. Ten bendravau su įvairiais žmonėmis, daugelį jų tiesiogiai palietė 1994 m. įvykusi tragedija, kai buvo išskersta milijonas nekaltų žmonių (per 100 dienų hutai išžudė tiek tutsių, kurie ten yra etninė mažuma –­ M. P.). Mane pribloškė pasaulio abejingumas šiam genocidui. Žmonės buvo palikti likimo valiai dėl to, kad kažkas nusprendė, jog tai – šalies vidaus reikalas ir dviejų genčių konfliktas. Tos dvi gentys šimtus metų gyveno taikiai, kalbėjo ta pačia kalba, šoko tuos pačius šokius ir dainavo tas pačias dainas. Europiečiai, tiksliau belgai, buvo pirmieji, užrašę ant jų tapatybių kortelių Tutsi arba Hutu. Patys Ruandos gyventojai iki tol nesigilindavo, kokios jie genties.

O kunigas Hermanas (Hermanas Jonas Šulcas, g. 1939 m. Klaipėdoje – lietuvių kunigas salezietis, misionierius, dirbęs Brazilijoje, o nuo 1978 m. tapęs misionieriumi Ruandoje, Umudugudu kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės Kigalio – M. P.) yra viena stipriausių asmenybių, kokias teko sutikti. Jis – pasaulio pilietis, negalime jo savintis, bet turime didžiuotis, kad jis gimė Lietuvoje. Filmas apie jį ir jo aplinką turėtų pasirodyti rudenį. Jei ne kunigo pasakojimai, į Ruandą žiūrėčiau pro rožinius akinius, nes trumpam atvykus į šią šalį viskas atrodo tobula. Kunigas Hermanas įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą, vienu metu joje gyveno iki 700 našlaičių. 1994-ųjų genocido metu buvo išžudyta ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų, jie išskersti mačetėmis ir peiliais (gailint kulkų). Iš visos sodybos gyvi liko tik 12 vaikų. Kunigas laisvai kalba net devyniomis kalbomis (lietuvių, vokiečių, italų, ang­lų, portugalų, prancūzų, lotynų, graikų ir vietine Ruandos kalba – kinijarvanda), Ruandoje jis laikomas savu.

Nuotraukos iš asmeninio Hokšilos archyvo

Kuri Afrikos šalis Tau labiausiai patiko? Kodėl?

Neturiu mėgstamiausios šalies, bet man labai patiko Malavis, Uganda ir Ruanda. Dėl žmonių paprastumo, jų mokėjimo džiaugtis mažais dalykais. Afrikoje yra patarlė – sakoma, kad Dievas į Afriką grįžta naktį ir ten nakvoja, nes ten be galo gražus nakties dangus su milijonais žvaigždžių. Šią patarlę galima suprasti dviprasmiškai, nes šviesoje Afrika mums, iš šalies, gali atrodyti Dievo užmiršta. Tačiau, mano nuomone, jei Dievas yra džiaugsmas, esame labiau Jo užmiršti nei jie. Jei buvo Adomas ir Ieva, kaip manote, kur jie gyveno?

Be abejo, kaip laisvės šalininkas, palaikai Tibetą. Ar esi buvęs Dharamsaloje arba Nepale? Gal ketini ten važiuoti, o gal – net į patį Tibetą? Ar nemanai surengti akcijų už Tibetą Lietuvoje?

Esu praleidęs kelias savaites Dharamsaloje, bendravau su daugybe žmonių, pabėgusių iš Tibeto.

Su Dalai Lama susitikti nepavyko, nes jis nuolatos keliauja. Nesirengiu remti Kinijos turizmo ir lankyti okupuotą Tibetą. Bet kai ta šalis bus laisva, būsiu vienas pirmųjų, kurie ten važiuos. Jei tuo netikėčiau, nestovėčau kaip „molis“ prie Kinijos ambasados per protesto akcijas.

Visi bijo ką nors pasakyti didžiajam drakonui, bet visada yra tikimybė ir galimybė, kad viskas gali pasikeisti. Tikėjimas yra vienas stipriausių dalykų pasaulyje, o Tibeto žmonės jo turi daug. Kuo tikėsi, tas ir bus.

Esame surengę koncertą „Free Tibet“ klube „Tamsta“ Vilniuje, manau, ir vėl surengsime.

Ką manai apie valstybių nepriklausomybę apskritai? Juk šiuo metu pasaulyje yra beveik šimtas priklausomų valstybių. Kas galėtų išspręsti nesantaiką Kosove ir kitur? Revoliucija, muzika, masinis, pvz., kiniškų prekių boikotavimas?

Mes gimstame būdami egoistai, stipriausieji primeta savo taisykles ir daro viską taip, kaip jiems patogiau: nusibraižo linijas, sienas, sugriaudami gyvenimus, o kartais išskirdami ištisas gentis (labai daug pavyzdžių yra Afrikoje, kur sienų linijos – tiesios). Juk sienos – tik mūsų galvose, realiai jų nėra. Nei muzika, nei revoliucija nepadės, kol neišsigydysime egoizmo. Visi turi teisę būti laisvi. Nekurkime savo laisvės kitų žmonių laisvės sąskaita.

Savo internetiniame žurnale rašei, kad gatvės nekeistum į nieką, nes tai – unikali vieta. Kuo Tave ji traukia?

Man tiesiog patinka būti ir groti gatvėje.

Ar jauti trauką savo gimtajai Utenai (jei neklystu)? Ar ten apsilankai? Nenoriu kištis į asmeninį Tavo gyvenimą, bet, jei nori, atsakyk – ar turi brolių, seserų, tėvus? Ką jie mano apie Tavo gyvenimo būdą?

Mano gimtinė yra Lietuva. Ją labai myliu. Gimiau Vilniuje, augau Utenoje, o mokyklą baigiau Kaune.

Mano mama – „nereali“ ir mane visada labai palaiko. Turiu brolį, su kuriuo puikiai sutariu. Su tėvu nebendrauju, jis gyvena Anglijoje, į kurią pabėgo dar sovietmečiu.

Ar eitum kada nors į politiką? Galbūt tokiam laisvam žmogui kaip Tu ką nors pavyktų pakeisti? Ar tai neįmanoma ir kur kas efektyvesnis „tylusis protestas“?

Net labiausiai idėjai atsidavusius žmones politika „suvalgo“, jiems primetamos tam tikros taisyklės. Nenorėčiau lįsti į tą „šūdą“, nes pavirsčiau monstru arba labai greitai būčiau išspirtas. Bet kiekvienas mūsų gali prisidėti prie politikos ir nesėdėdamas Seime ar priklausydamas kokiai nors partijai. Išreikšti savo nuomonę kad ir prie Kinijos ambasados dėl Tibeto –­ jau yra politika.

Kokie Tavo artimiausi planai? Kur ketini keliauti? Galbūt tapsi sėslesnis (beje, kiek Tau dabar metų?) ir kursi šeimą?

Kitą mėnesį koncertuosiu su Alina Orlova Maskvoje, Liverpulyje ir Pary­žiuje. Vėliau grosiu Briuselyje, rugpjūčio mėnesį tikiuosi būti už Kanados poliarinio rato. Man dar tik 27 metai ir tikrai dar pakeliausiu. Manau, šeima palauks...

Tai privatu, tad gali neatsakyti, bet įdomu, koks Tavo tikėjimas (nebūtinai konkreti religija)?

Šitam klausimui reikėtų atskiro interviu. Žinau tiek, kad tikėjimas yra viena stipriausių jėgų, tai man daug reiškia. Nesvarbu, kokiu vardu pašauksi Dievą, Jis, manau, supras. Juk visi esame nulipdyti iš to paties molio, tad kodėl turėtumėm pyktis, kieno Dievas geresnis?

Aš visada Tikiu. Ir, kaip Paulo Coelho, noriu mirti gyvas.