VAINIUS BAKAS

Apie * * *

Atneški mane, tarsi mirštančią žiemą,
kaip grobį,
Žandikaulių spąstuose stipriai, atneški sukandus,
Auga gatvės ir laižos nurydamos liūdesio žmogų,
Prie suoliuko alėjos gale – praraja –
mano atviras randas.

Ten sulipo visi, kas kvėpavo pražystančia duona,
Patepimo dar laukiantys sniego kvapu apkamšyti,
Balansuojam. Tai skalpeliai brėžiantys liniją
ploną.
Ir rusvais raumenim tyliai krūpsi sienojuose
plytos.

Gal gerai, kad gimiau ant sidabro lėkštutės
svarstyklių,
Ir akim užrištom, nemačiau kaip sūpavo Temidė,
Negaliojantis bilietas kino, beprasmės taisyklės –
Šerkšno šiaudas, kai skęstantys bijo laikytis.

Dar išskleiskit mane tarsi skėtį, jau lyja kometos,
Kur modemų tinkluos kruta miestai pavargę,
jų ligos
Susirgau, kad per amžius pagydyt nespėtum
Ir užkimus žiema vis dainuotų apie
– –
man užmigus.

Laiškas pačiam mėgstamiausiam poetui (O. J.)

O. Jėzau,

Tik
Neužmik šitoj pievoj
Nekaltai prasižiojęs
Vilkdalgiai supjaustys gomurį
Balso stygas visas nušienaus

Negirdėsim nė varpo pravirkstant
Plonomis pieno virvelėmis

O. Jėzau,

Neužmik ant kiečio sėklos
Kaip tada
Kai perdūrė delnus pečius ir augo
Kartu su duona ir badu

O. Jėzau,

Neužmik šituose pelynų bunkeriuose
Tris kartus
Pabeldus
Atverk stigmas ir įleisk
Mus
Žmonėmis pavirtusius

O. Jėzau,

Tai
Kam dabar reikalingas
Nebylys poetas
Kiaurais delnais
Nepagaunantis nė
Žvirblelio