TYLOS! – DABAR KALBĖSIME MES!

A. Areimos spektaklio „Kelias“ scena Tomo Stirnos nuotrauka iš festivalio „Tylos!“ archyvo

Nuo seno žinoma, kad pirmasis įspūdis – stipriausias ir ilgiausiai išlieka atmintyje. Ši taisyklė galioja ir teatrui. Pirmoji pažintis su scenos menininku – jo debiutas – dažnai ilgam lieka jo vizitine kortele.

Jaunieji režisieriaus Rimo Tumino mokiniai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros ir aktorinio meistriškumo specialybių absolventai, nusprendė debiutuoti triukšmingai, iš kitų reikalaudami „Tylos!“ Jie ketverius metus tyliai krimto mokslus, mokėsi režisūros ir vaidybos paslapčių, todėl dabar pagaliau atėjo ir jų laikas kalbėti. Jau patys užmojai pasirodė esantys itin ambicingi ir sukėlė nemažai įvairiausių kalbų tarp teatro mėgėjų. Jaunieji nusprendė, kad įprastinių diplominių darbų peržiūrų jiems nepakanka, ir nutarė rengti debiutų festivalį, kuris tapo pirmuoju krikštu ne tik jiems, bet ir kartu su jais kūrusiems scenos menininkams (jaunesniems kolegoms, scenovaizdžio dailininkams ir kompozitoriams).

Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre birželio 25–liepos 4 d. vykusio festivalio „Tylos!“ organizatoriai nuveikė milžinišką darbą. Nepaisydami artėjančių baigiamųjų egzaminų, daugybės repeticijų, jie nepabūgo donkichotiškos kovos su biurokratiniais vėjo malūnais, neišsigando kitų organizacinių rūpesčių ir teatro gerbėjų teismui pristatė visavertį produktą su visais būtinais atributais. Festivalis turėjo interneto svetainę (išmoningą ir informatyvią), buvo gerai reklamuojamas, intensyvi festivalio programa stebino įvairove (festivalio metu pristatyta net dešimt spektaklių: nuo Antono Čechovo ar Prospero Mérimée iki šiuolaikinių autorių, autorinių darbų ir net reperių dvikovos, nuo spektaklių vaikams ir jaunimui iki literatūros klasikos spektaklių). Be to, po spektaklių visi norintieji buvo kviečiami į vienoje Vilniaus kavinių įsikūrusį festivalio klubą su muzikine programa.

Kaip ir turėtų būti, festivalį pradėjo bene labiausiai patyrę jaunieji režisieriai: Artūras Areima, beveik prieš pusmetį debiutavęs Menų spaustuvėje, ir Paulius Ignatavičius, kurio sukurtas „Grybų karas“ (pagal Justiną Marcinkevičių) jau kurį laiką rodomas Mažajame teatre bei tapo jaunosios teatro publikos mėgtstamu spektakliu.

Šių metų pradžioje debiutinį spektaklį „Kelionė į kambario vidų“ (pagal jauno lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesę) Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ pristatęs A. Areima tąkart maloniai nustebino sceninės dramaturgijos išmanymu, saikingu teatrinių vaizdinių kūrimo priemonių eklektiškumu. Festivalio „Tylos!“ programą pradėjęs jaunojo režisieriaus spektaklis „Kelias“ (ši Jimo Cartwrighto pjesė prieš dešimt metų buvo pristatyta „Naujosios dramos akcijos“ metu) nustebino ne mažiau, nei ankstesnis A. Areimos darbas. Daugelis scenų čia tarsi pakartojamos: Tado Gryn personažo Džerio gyvenimo šokis artimai siejasi su ankstesniame spektaklyje matytu mirties šokiu, raudonai apšviestoje scenoje gulintys ir į mikrofoną šnopuojantys aktoriai verčia prisiminti spalviniame fone panašiai sėdinčius ir keisčiausiais žvėrių balsais kalbančius personažus. Beveik identiškas ir režisieriaus pasirinktas nuasmenintas personažų kalbėjimo būdas, čia ir vėl veikia (tiksliau, neveikia) savotiškas personažas „iš šalies“, lyg sujungiantis atskiras spektaklio scenas (Pauliaus Ignatavičiaus Skaleris). Taip pat čia itin sunku įžvelgti nuoseklią siužetinę liniją. Panašumų esama ir daugiau (scenografija, tranki šokių muzika, kurią staiga keičia subtili tyla ir ramybė).

Spektaklio „Kelias“ personažai – įvairiausios gyvenimo šalikelės šiukšlės. Prostitutės, narkomanas, sadistas–fetišistas skustagalvis, alkoholikė motina. Spektaklio programoje teigiama, kad „Kelias“ –­ apie hedonistinių poreikių liūne skendinčią visuomenę, apie kaltės jausmą dėl veiksmų, kurių veikėjai nepadarė, apie žiaurią šiuolaikinės visuomenės tikrovę. Šias temas diktuoja pati J. Cartwrighto pjesė, kuri dabar (net ir amžinai visur vėluojančioje Lietuvoje) atrodo gerokai senstelėjusi, nors ir aktuali, bet įgrisusi iki gyvo kaulo ir nebeįdomi. Tačiau kontekstas keičia prasmę, ir A. Areimos rankose ši dramaturginė medžiaga sušvinta kitokia spalva. Net ir šlykščiausias interpretacijas provokuojančios smurto, vėmimo, tuštinimosi scenos čia stebina subtilumu ir švara. Sterilu lyg reanimacijos palatoje. Pakanka atkreipti dėmesį į priešais publiką švytintį didžiulį baltą ekraną (šviesa tunelio gale?), pastebėti plastikine plėvele apvyniotas kėdes, nuolat besiprausiančius, besikvėpinančius ir kitus dezodorantais purškiančius veikėjus, nuolatinius mėginimus bet kokiomis priemonėmis valingai ar nevalingai iš savęs išstumti nežinia kokią svetimą materiją (minėtos vėmimo, tuštinimosi scenos) ir tampa aišku, jog tai spektaklis apie švarą, apsivalymą.

Prisiminus pirmąjį A. Areimos spektaklį, lyg ir norėjosi tikėti, kad iš tos eklektiškos visumos režisierius teatrines priemones pradės atsirinkti. Tačiau A. Areima elgiasi priešingai: užuot ieškojęs nuoseklumo, spektaklį dar labiau „sutirština“, matytas ir panaudotas sceninės dramaturgijos kūrimo priemones papildydamas naujomis (baltas, sterilus ekranas, mikrofonų garsu deformuojami aktorių balsai ir t. t.). Viename interviu jaunasis režisierius teigė, jog nori sukurti neįdomų, tačiau žiūrimą spektaklį. Ir iš tiesų, sunku pasakyti, kad spektaklis labai sudomino. Tačiau nė trupučio neprailgo. Ne vienas žiūrovas pastebėjo, jog spektaklis, kuris, atrodė, tetruko valandėlę, iš tiesų tęsėsi kiek ilgiau nei pusantros valandos. Gal vis dėlto režisieriui pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą?

Akivaizdu, kad A. Areima turi individualų stilių, gerą muzikinę klausą ir nuojautą, geba kurti spektaklio atmosferą. Tačiau kyla klausimas, kaip ilgai tai bus veiksminga? Jei režisierius ir toliau sodrins spektaklio spalvas vis naujomis sceninės raiškos priemonėmis, ar nebijo, jog vieną dieną žiūrovas ims ir paskęs šioje begalybėje? Bet kokiu atveju, kol kas tenka nekantriai laukti dar vieno A. Areimos spektaklio.

Paulius Ignatavičius, festivalio publikai pristatęs „Grybų karą“ (pagal Just. Marcinkevičių), neblogai pažįstamas daugeliui teatro gerbėjų, todėl, kaip ir A. Areimos atveju, debiutanto statusas jam nelabai tinka. Tačiau tuo abiejų jaunųjų režisierių panašumas ir baigiasi.

P. Ignatavičius, pirmajam pasimatymui su publika pasirinkęs kitokią dramaturginę medžiagą, interpretuoja žinomą gyvojo mūsų literatūros klasiko poemą. Spektaklis, regis, turėtų būti skirtas vaikams, tačiau šmaikščiomis ir tiksliomis potekstėmis gali mėgautis ir suaugusieji. P. Ignatavičius nusprendė eiti teatrinės improvizacijos, žaidimo keliu. Vienas svarbiausių spektaklio-žaidimo aspektų –­ kompozitoriaus Andriaus Kulikausko sukurta ir gyvai atliekama muzika, suteikianti tam tikros žaismės ir šilumos. Keturi muzikantai (Rapolas Vareika, Linas Pranculis, Ingrida Milerytė) puikiai atlieka įvairių šiuolaikinės muzikos stilių kūrinius. Iš už scenoje stovinčios širmos galvas iškišę jaunieji aktoriai išmoningai ir kokybiškai atlieka „savųjų grybų“ dainas. Grybai repuoja, džiazuoja, dainuoja savotiškus romansus ir vieni kitiems pritaria. Aktoriams nereikia garso įrašų. Jie puikiai imituoja miško garsus, paukščių čiulbėjimą, siaučiantį vėją. Režisieriaus sprendimas „Grybų karą“ paversti savotišku miuziklu pasiteisino, nors kai kurios dainos, jų nuotaika ir tekstai kartais kiek prasilenkia su pačios poemos diktuojama atmosfera.

Išradingai atrodo ir minimaliomis priemonėmis sukurta vaizdinė spektaklio pusė. Viduryje scenos stovinti širma aktoriams suteikia daugiau laisvės, leidžia žaisti su publika, provokuoti jaunuosius žiūrovus, stebinti juos (scenografė Simona Biekšaitė). Grybais ar miško žvėrimis aktorius paverčiančias kepures bei kostiumus sukūrė kostiumų dailininkė Ona Kvintaitė.

Visa kita – aktorių bei režisieriaus išmonės reikalas. Ir dera pasakyti, kad su užduotimis spektaklio kūrėjai susitvarkė iš tiesų neblogai. Ypač išsiskyrė vos porą žodžių teištarusi, tačiau ne juokais visą salę išjudinusi Miglės Polikevičiūtės Meška, niekaip negalinti grįžti į grybų okupuotus savo namus. Aktorė tiesiog susiėmusi pilvuką, išpūtusi žandus ir akis šokinėjo mosuodama kumščiais, tačiau to užteko, kad visa salė leiptų juokais. Tikrų tikriausias apsvaigęs kaimo erelis. Greta jos, „kazlišku“ šarmu spindėjo Martyno Nedzinsko drąsuolis Kiškis, koketė Agnės Šataitės Paliepė su savo draugėmis feministėmis, flegmatikas, situacijoje kiek nesigaudantis Daumanto Ciunio Lepšis, tikras jo antipodas karštakraujis Tomas Rinkūnas Raudonikis ir kiti.

Festivalio programą tęsė Eglės Šimkevičiūtės režisuotas Patricko Bessono „Gyvulių dialogas“. Pasakojama istorija apie žmogaus gyvulišką prigimtį, savotišką jo alter-ego (naivus optimistas Morisas ir tingus, prie vietos bei žmonių prisirišantis ir nenorintis nieko keisti „katinas“ Bobas) nepasirodė itin įdomi. Panašiai, kaip ir A. Areimos pasirinkto J. Cartwrighto atveju, P. Bessono idėjos atrodo ne tiek pasenusios, kiek atsibodusios ir nebeįdomios. Jaunoji režisierė turi profesinių įgūdžių, pažįsta scenos dėsnius, tačiau gaila, kad jai nepavyko išnaudoti savo galimybių bei pateikti įdomesnės, išradingesnės ir galbūt labiau netikėtos kūrinio interpretacijos.

Vis dėlto jaunieji režisieriaus Gintaro Varno mokiniai Marius Repšys ir Ainis Storpirštis vaidmenis atliko gan subtiliai, brandžiai ir profesionaliai, be šiam kursui būdingo aštrumo ar net savotiško agresyvumo. Aktorių duetui pavyko sukurti įdomius ir spalvingus personažus, ir tik jų dėka spektaklis ne tik neprailgo, bet netgi priversdavo nuoširdžiai šyptelėti.

Norėtųsi tikėti, kad tai tik nedidelis režisierės kluptelėjimas. Galbūt E. Šimkevičiūtei vertėtų paieškoti aktualesnės, daugiau interpretacijos laisvės suteikiančios šiuolaikinės dramaturgijos ar pabandyti atsigręžti į amžiną ir nemirtingą klasiką?

B. d.