Norwido sekimas

1.

„Esu Norwido meilužė“, – pareiškė – nei iš šio, nei iš to – mano motina. Buvau vienuolikos, daugiausia – dvylikos metų. Motinai jau senokai buvo skirtas psichiatrinis gydymas. Staiga pajutau vieną stiprų smūgį. Vieną stiprią krušą. Pasaulio pabaigą, vienuolikmečio berniuko supratimu. Norwidą pažinojau iš mokyklinio sąsiuvinio viršelio, tai buvo į Paryžių emigravęs Norwidas, gęstantis Šv. Kazimiero prieglaudoje. Taigi motina, žvelgdama į tą viršelį, pareiškė, kad tai yra kažkas neapsakomai artimas jai, labai artimas, kad net nekreipdamas dėmesio, jog ši istorija neįtikėtina, diena iš dienos vis labiau norėjau ja tikėti. Štai taip manyje gimė nerimas ir klausimas, ar iš tikrųjų tai kaip nors susiję su mano gražiąja motina, su mumis ir pagaliau su mūsų gyvenimu Krovicos Vulkoje. Nedaug įstengiau suprasti net perskaitęs tai, ką apie Norwidą galėjo pasiūlyti kaimo biblioteka. Tuomet perskaičiau viską, nieko nesuprasdamas, nebent kelias nuotrupas, kurių tikrosios prasmės tikriausiai irgi nesuvokiau. Paskui su didžiuliu užsidegimu nusprendžiau padaryti ką nors, kas man galutinai įrodytų, kad tikrai egzistuoja Norwidas iš mano sąsiuvinio viršelio, – iš viršelių į mus žvelgė visas būrys lenkų rašytojų, rodos, nuo Rejaus iki Gałczyńskio, –­ kad iš karto suprasčiau, kodėl motina kalba apie tą žmogų, kaip apie kažką, kas yra arba buvo jai labai artimas ir reikalingas. Nuo tada Norwidas ėmė mane keisčiausiu būdu persekioti: atsirado per abitūrą, paskui – per stojamuosius egzaminus. Nuolat mėgino su manimi kalbėtis, aš mėginau jį toliau skaityti vien tik dėl motinos, jų ir tik jų partnerystės, santykių, nuotykio kontekste... Jeigu ne Cyprianas Kamilis Norwidas, mano motinos meilužis, nebūčiau susidomėjęs poezija. Tai buvo tas sukrėtimas. Nuo to prasidėjo. Nuo karštligiško „Juodųjų gėlių“ autoriaus biografijos studijavimo, domėjimosi rašytoja Maria Sadowska, domėjimosi rašytoja Zofia Węgierska ir kitomis „dokumentuotomis“ Norwido meilužėmis.

2.

Ir dabar man patinka, kad laikui bėgant reikšmės susisluoksniuoja, eilėraštis kondensuojasi nuo tada, kai dedamas į stalčių, tarp popierių, kurie ima slėgti ir nervinti, nes jau per ilgai išlaikyti, tai yra –­­ pabrė­žiu –­­ tapo ne tokie reikšmingi, todėl vėl turiu susierzinęs rankioti paskirus sakinius, reikšmes, vaizdinius, lipdyti juos su kuo nors, pasakytinu būtent šią, o ne kitą dieną. Tai labai daug pastangų reikalaujantis darbas su tekstu. Kad pajusčiau ir išvysčiau eilėraštį, turi būti šioks toks atstumas, savotiškas bejėgiškumas prieš tekstą. Eilėraštis turbūt yra bejėgiškumo rūšis... Mano rašymas yra kaip Norwido sekimas – paskui žodį, paskui tai, kas laku, nesama, tamsu... Visų pirma, nesugebėjau išsivaduoti ir pabėgti nuo – ligoto ar ne – motinos ryšio. Gal aš vis dar mėginu sudėlioti tą neįtikėtiną, beprotišką istoriją?

3.

Girdėjau, kad mano eiliavimas – apie jį neužsimenu nei dėl nenoro, nei dėl priekaištų – vadinamas baroku arba neobaroku, bet turbūt dėl iš dalies klaidingų prielaidų ir interpretacijų. Nežinau, iš kur atsirado tas barokas ar neobarokas, o atsirado tikriausiai dėl vieno mažo nesusipratimo. Augau su Jaunosios Lenkijos antologija, vienintele poezijos knyga lenkų kalba, kurią galėjau kasdien skaityti namie, būtent – su Leśmianu. Su baroko poezija susipažinau daug vėliau, pirmais lenkų filologijos studijų metais. Galbūt tai paliko pėdsaką, kuris kur nors, pats nežinau kur, veda. Nežinau, ar tai patiktų, pavyzdžiui, ponui Tomaszui Majeranui, kuris sugebėjo šį požiūrį kiek nutolinti, kiek nustumti nuo manęs. Pasiūlė truputėlį kitokį šifravimą, kuris ne visiems patiko, dėl to bandyta man aiškinti ir skaidrinti, kad tai pilnas paklydimo interpretacijos balsas. O su tuo aš irgi nesutinku.

4.

Neseniai vienas literatūros žurnalas, kuriam nejaučiu simpatijų, manęs paprašė „šūsnies mirtinų eilėraščių“, lyg po ranka turėčiau būtent tokius tekstus. Terminas „mirtina poezija“ nežinia kaip atsirado šalia manęs, paskui suvokiau, kad tai, kas vyksta mano poezijoje, tinka šiai klasifikacijai. Brendau ir išėjau iš labai susiskaldžiusių, padalytų namų, kurie, susidūrę su pokario tikrove, nesugebėjo persitvarkyti iš naujo – kaip šeima ir kaip namai. Užtenka paminėti, jog mano senelis iš motinos pusės tarnavo SS divizijoje „Galicija“, o jo broliai – Ukrainos sukilėlių armijos partizanų kureniuose... Vienaakė tetulė –­ gražia lenkiška bajoriška pavarde –­ buvo ukrainiečių pogrindžio „kurjerė“, Ukrainos sukilėlių armijos partizanė, mano geroji vienaakė tetulė Stempowska, kuriai lenkai išmušė akį per tardymą kažin kokiame rūsyje. Rodos, tai buvo giminaičiai iš Armijos krajovos arba iš Lenkų savigynos. Tai sužinojau jau po jos mirties. Visa tai buvo baisu... Tai buvo ypatingi namai, namai žmonių, amžiams susiskaldžiusių į lenkiškumą ir ukrainietiškumą, visada dvikalbių, kartais pasmerktų būti vieni, nepaisant to, namie visada būdavo pilna žmonių, kurie, kaip sakydavo senelė, „taip gražiai sensta“ ir „taip gražiai miršta“. Apie namus buvo kalbama būtent taip –­ esame namai, kurie išmirs. Kalbėta apie tai kaip apie savotišką neišvengiamybę, su kuria aš irgi turėjau kovoti. O žinojau, kad nesugebėsiu su ja susidoroti, kadangi yra dalykų, kurių neįmanoma įveikti. Tačiau vieną akimirką susigaudžiau ir supratau, kad iš tikrųjų dalykas yra tas, kaip sakyta: reikia susitelkti ties šiomis grėsmėmis, kurios palietė namus, motiną ir tave, taigi turi atminti, jog motinai reikia, kad čia būtum ir pagelbėtum. Ir neturėjau kitos išeities, nes namai tuštėjo. Namų, kuriuose augau, keistenybė buvo ypatinga, gal iš paribių kilusi būtinybė arba reikmė nenutrūkstamai apraudoti eilinius mirštančius Dycius, kurie išeina ir palieka mus vienus su realybe, kurią privalome pakelti. Neprisimenu tos dienos, kurią mirė „kurjerė“ Stempowska, tačiau prisimenu atsisveikinimą su kitais giminėmis ir giminaičiais, daug jų buvo. Vieną akimirką suvokiau, kad namai mane psichologiškai rengia būti pusėje viso to, kas juose vyksta, kad apraudame eilinius Dycius, o būtent Tkaczyszynus-Dyckius, Hryniawskius, Bernackius, o dar laukia mirštantys Unickiai, Bojarskiai, Bukickiai, ir supratau, kad to nei išvengsi, nei kaip nors nuo to pabėgsi. Taikiausi su šia situacija iki tol, kol pradėjau studijuoti, ir tuoj pat suvokiau, kad galiu visai kitaip susidėlioti ir susitvarkyti gyvenimą, nustumti –­ diena po dienos – visa tai, kas man buvo sukurta. Ir padariau tai beveik iš karto, kvailai, žioplokai, nemokėdamas nei sau, nei šeimynai pasiūlyti švelnaus perėjimo. Po poros metų, laimė, atsipeikėjau, iš tikrųjų negalima pabėgti nuo to, ką palieku ar jau palikau, kad iš tikrųjų apverkiamų Dycių negalima šitaip kur nors palaidoti ir jų išsižadėti, kad tai yra, galima sakyti, manyje, kad jeigu mūsų nepraturtina, tai padaro opia padėtį, su kuria turiu susidoroti. Tuo pat metu nusprendžiau, kad esu savotiškai uždarytas, jutau, kad negaliu pasakyti „sudie“ viskam, ką jau turėjau, nes būčiau turėjęs pasakyti „sudie“ savo ligšioliniam gyvenimui, o nenorėjau jam kvailai pamojuoti išsiskiriant. Nuolat šiuose namuose buvo stebinantis gyvenimo-ne-gyvenimo („žiūrėk, kaip jie gražiai sensta“) supratimas, buvo juntamas ypatingas požiūris į galą, žmogiškąją pabaigą. Iš tikrųjų negaliu nuo viso to išsivaduoti. Mane persekioja vaizdas vienaakės tetos Stempowskos, kuri man aiškina gimtosios vietovės Borova Guros, kurioje į pasaulį atėjo mano motina, pavadinimo tikrąją etimologiją, kai tuo tarpu aš gimiau per akmens metimą esančioje kaimyninėje Krovicos Vulkoje.

5.

Yra dalykų, kuriuos lengvai ir greitai galima nugriebti nuo eilėraščio paviršiaus. Tai tam tikras į akis krintantis interpretacijos paprastumas, toks kaip erotinės poezijos. Tačiau po apačia slypi, bet yra atskleistina, žmogaus būsena: gal silpnumas, gal apskritai būtis, gal būtent negalėjimas pabėgti nuo kasdienos, nesėkmių. Tikriausiai kiekvienas rašantysis šį silpnumą vadina savaip, ir aš tai darau taip, kaip geriausiai moku, t. y. iškeldamas iš vietos, kurioje augau, apdorodamas pagal savo galimybes. Sakykime, kad Tkaczy­szynas-Dyckis turi šią, o ne kitą galimybę, nes pats ją sau pasiūlė arba buvo įpareigotas kad ir istorijos, chaotiškai papasakotos iš pradžių, arba viso to, kas vėliau po truputį aplinkui jį susidėliojo. Mane nustebino vieno kritiko nuomonė apie mano eiliavimą, kaip apie reakciją į šią dieną, į realybę, kurioje žmonės nenori mąstyti apie savo būseną, apie savo piligriminę kelionę, kad stengiuosi impulsyviai priešintis abejingam pasauliui, kuris gyvena šia diena, būtent dabartimi, kažkuo, kas neleidžia mums matyti rytojaus, neišvengiamai vedančio į senatvę. Nežinau, kuo pagrįsta būtent tokia nuomonė, kad aš tarytum stengiuosi su kuo nors susidoroti. Manau, nesugebu priešintis pasauliui, nes nemokėjau sėkmingai priešintis tam, kas mane suformavo praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose mano uždaruose gimtuosiuose namuose. Uždaruose, bet neatsiskyrusiuose. Pilnuose ligonių, kurie visaip mobilizuodavosi, kad palaikytų vieni kitus. Namuose, kuriuose vienas giminaitis pasivadino Vernihora¹, sunkiai sirgo, baigė gydydamasis beprotnamyje. Senelė kartą jį aplankė Krokuvoje. Vernihora su ilga žila barzda sėdėjo narve...

6.

Mums reikia remti vieniems kitus ir atsigauti. Manau, kad niekada, net būdamas tas vienuolikmetis, kuris bandė parašyti eilėraštį pagal Norwidą, – parašė tą pirmą eilėraštį pagal Norwidą, – nebuvau vienišas. Taigi aš labai labai gilinausi į paslaptis, beveik pasiekdavau kokią nors paslaptį, kuri palengvindavo man būtį – juk rašiau eilėraštukus pagal Norwidą – ne tik namų užkampyje, bet, kaip paaiškėjo vėliau, ir už namų ribų. Niekada rašant neįgrįsdavo tai, ką galima būtų pavadinti apleidimu, atsiskyrimu. Aš tada netgi gerai jaučiuosi. Labai ilgai ir labai sunkiai lenkiuosi virš lapo, kuris man padeda išvengti vienatvės, nors tos skausmingos, išlikusios atmintyje. Pavyzdžiui, negaliu susitaikyti su dėdės Vernihoros egzistavimu... Tikiu, kad kiekvienas mano eilėraštis yra bandymas kontaktuoti su kitu žmogumi, kurį įsivaizduoju kaip visi rašantieji, kad net mano labiausiai uždaras, vienišai permąstytas, –­ kadangi prisišaukiu vienatvę, – vienišai parašytas eilėraštis, yra bandymas atsiskleisti skaitytojui, kitam žmogui. O „Piligrimas“ yra bandymas pažvelgti į mūsų būtį kaip į piligriminę kelionę. Stengiuosi skaitytoją pakviesti keliauti kartu ir pajusti tą patį, ką jaučiu aš. Juk nėra rašančiųjų, kurie užsidarytų viršutiniame savo pastato aukšte, kartais puikaus, kartais velniškai nuostabaus, ir tuo apsiribotų. Turbūt nėra rašančiųjų, kurie nesugebėtų pagriebti kitą žmogų už rankos. Taigi esu vienas iš tų prikimbančių, kuris, būdamas praeivis, bando būtinai prisidėti prie kokios nors piligriminės kelionės, prie mūsų bendros būties.

7.

Gerai būtų kiekvieną akimirką tvirtinti, kad tokia piligriminė kelionė vyksta, taip pat per autorinius vakarus, kuriems pasiryžau po daugybės metų gana chaotiško mąstymo, kad tai nieko neduoda, kad toks užsiėmimas neturi būti įtrauktas į mano kalendorių. Kadaise man atrodė, kad paties teksto kaip teksto, kaip komunikato, kaip kontakto galimybės pakanka, o visa vadinamoji aplinka yra visiškai nereikalinga ir veda beveik iki jaunųjų literatų įprastinių susigrūdimų. Tačiau paskui supratau, pažvelgęs iš šalies, kad iš viso šito gali išlįsti kontaktas, kad ir susitikimas, kurį siūlau, būtų velniškai chaotiškas. Ir būna, nemeluokime, velniškai chaotiškas. Nepaisant visko, pabrėžiu, mane džiugina autoriniai vakarai, kurių metu painioju eilėraščius, knygas ir lapeliukus, lapeliukus ir knygas, iš kurių traukiu paskirus tekstus. Taigi labai mane džiugina autoriniai vakarai, rūpestingai organizuojami Arturo Bursztos, susitikimai, kuriems pasidaviau tuoj pat ir kuriuos jau vėliau, būdamas nuoseklus žmogus, nusprendžiau būtinai užpildyti savo eilėraščiais. Ar jie niūrūs? Jie savotiški. Nuo tada, kai eilėraščiuose stengiuosi padaryti tam tikrą tvarką, kuri man reikalinga. Savo tvarką, dėl savęs, tvarką, apie kurią man kalbėta ankstyvojoje vaikystėje: jausk pulsą to, kas praeina. To, kas baigiasi. To, ką vadinsime trumpai –­ praėjusiu ir būtuoju atliktiniu. „Pažvelk, kaip jie gražiai sensta.“

8.

„Pavyzdinio elgesio jaunuolyje“ yra situacijų, kuriose po daugelio metų vėl sutinku save ir leidžiu šiems susitikimams vykti iš naujo. Tas jaunuolis, kuriuo buvau, susitinka praėjusį laiką, kuris nebuvo niūriausias, nepaisant to, ką turėjau ištverti, nepaisant maišto ir rizikingo pabėgimo iš namų, kurio neįvykdžiau iki šiol. Nepaisant šio pabėgimo iš namų, nuo Dycių, kuris iki šiol vyksta. Taip pat nuo Norwido.

2000

___________
1 Vernihora – kazokų klajūnas, išpranašavęs tris Abiejų Tautų Respublikos padalijimus ir kita (vert. past.).