(pa)skaitiniai

Bubnys, Vytautas. TOLIMI ARTIMI AT(SI)VĖRIMAI. – V.: Alma littera, 2008.

Vyresnei kartai ši knyga suteiks džiaugsmo dar kartą susitikti su žymiu prozininku, rasti atsakymus į ne vienam jos atstovui rūpimus klausimus: ir apie praeitį, ir apie rašymą, ir apie politiką, ir šiaip apie gyvenimą. Jaunesniems skaitytojams toks žanras jau atrodo egzotika, nes autoritetai pasikeitė, tačiau tiems, kas domisi, kaip iš tikrųjų klostėsi neramaus laikotarpio įvykiai, autoriaus pasakojimai bus neįkainojamas minčių šaltinis. Juo labiau, kad jaunesnei kartai, savo akimis jau nepamačiusiai lemtingų istorinių laikotarpių ir ypač madingo linksniuoti sovietmečio, būtų tikrai labai sveika išgirsti autentiškus pasakojimus ir patiems padaryti išvadas. Labai asmeniškas rašytojo požiūris į kelis sudėtingus laikotarpius, kuriais jam yra tekę gyventi ir dirbti, sukrečia nuoširdumu ir sugebėjimu, kad ir kas vyktų, nepasukti į kategoriškumą, smerkimą ir idealizavimą, deja, būdingų ne vienam šių laikų visuomeniniam veikėjui. Kiekviena smulkmena autoriui sukelia daugybę asociacijų, prisiminimų, apmąstymų, išsakomu rimtu, prislopintu balsu, stengiantis nieko nekaltinti, bet pažvelgti į kiekvieną kaip į asmenybę. Šiais laikais sugebėjimas nesusireikšminti, išlikti kukliam ir kartu jausti atsakomybę už tai, kas vyksta aplinkui, atrodo tarsi retas lobis. V. Bubnys niekada neapibendrina, nedaro globalių išvadų, bet aiškiai parodo, jog kiekvienas turi teisę kalbėti tik už save. Apie ką prozininkas samprotautų, – patriotizmą, valdžią, disidentus, emigrantus, cenzūrą ar literatūros kritiką, – stengiasi išvysti ir išanalizuoti reiškinį ar įvykį mažiausiai iš dviejų pusių, galiausiai juk visi esame skirtingi: „Nieku būdu nenorėjau ant vienos ar kitos tų [svarstyklių] lėkštelių užmesti nereikalingo, nepamatuoto balasto. Kodėl nė viena svarstyklių lėkštelė nepakyla ar nenusileidžia bent kiek ženkliau? (...) Gal abu turi savo teisybę, skaudžiai išgyventą ir tvirtai argumentuotą? (...) Aš tik žinau, kad ne tai svarbiausia, ne ištartas atsiprašymo žodis, bet nuoširdžios pastangos suprasti kitą – brolį, draugą, kaimyną, o tada paduoti ranką su tylia mintimi: gyvenkime santarvėje…“ (p. 150). Jei daugiau visuomenės veikėjų vadovautųsi šia paprasta išmintimi, gal dažniau pavyktų išvengti „audrų stiklinėje“, atsikratyti stereotipų ir sustabarėjusių mąstymo klišių, trukdančių susišnekėti, nes tiesos ieškojimai, kaip įsitikini iš knygos, dažnai ne tik atrodo neprotingi, bet ir juokingi. Kelionių į užsienį ir susitikimų su užsienio kolegomis užrašai leidžia suvokti, kad ne vien Lietuvos patirtis tokia prieštaringa. Ir kad geriau patylėti, kai nežinai, kaip sureaguoti ir ką palaikyti. Palaukti, kol laikas pats viską sustatys į vietas.

Galanaki, Rea. NEBYLI VANDENŲ GELMĖ. Iš graikų kalbos vertė Alvyda Stepavičiūtė. – V.:Tyto alba, 2008.

Romanas, iš kurio apie Kretą, Graikiją ir graikus sužinai tiek daug, kiek nesužinotum iš jokių šiuolaikinių enciklopedijų, kelionių vadovų ir turistų atsiliepimų. Nors čia vaizduojami Antrojo pasaulinio karo laikotarpio įvykiai, skaitant atrodo, kad patekai į viduramžius, kur galioja nepajudinami paprotinės teisės dėsniai ir bendraujama pagal nerašytus, tačiau šventus tradicinius įstatymus. Suvoki, kad kultūros ir politikos veikėjai, mėgstantys prie progos ir be progos minėti senovės graikus, iš tikrųjų menkai įsivaizduoja, kaip gyvena jų palikuonys ir kiek mažai bendra pastarieji turi su pirmaisiais. Ir dar – kad tradicija tradicijai nelygi. Čia skrupulingai aprašoma, kruopščiai dokumentuojama ir smulkiai analizuojama dviejų įsimylėjėlių maišto prieš tradiciją istorija. Ji pasakojama tokiu epiniu tonu, kad galima tik spėlioti, kokia legenda buvo pavirtusi savo tėvynėje. Tiesa, jos veikėjai dviejų besirungiančių politinių partijų atstovai ir anksčiau buvo apaugę legendomis, nes abu didvyriškai kovojo su vokiečių okupantais. Tačiau didesnės ar mažesnės taikos laikotarpiu ėmė priklausyti skirtingoms politinėms partijoms, o politika Graikijoje, kaip galima įsitikinti, visada susijusi su autoritetu, garbe ir išdidumu. Ir kai trisdešimtmetis partizanas įsimyli jaunutę savo politinio oponento dukterį, jam aišku kaip dieną, kad anas „geriau pamatys ją ketvirčiuotą, negu ištekėjusią už šio žmogaus“. Mergina nedrįsta prieštarauti tėvui, kuris pagal seną tradiciją visiškai ją valdo, ir pabėga su partizanu Kundokostu į kalnus. Įvykį, žinoma, tuojau išpučia vietinė žiniasklaida, vaizduodama jį kaip romantišką jaunuolių meilės istoriją. Tuo tarpu labai prisirišusi prie namiškių ir bendruomenės mergina blaškosi tarp simpatijos Kundokostui ir pareigos tėvui, kuris neabejotinai atkeršys už nepaklusnumą. Romane nepaprastai stiprūs bendruomeniškumo, kolektyvinės sąžinės, betarpiško susivienijimo motyvai: atrodo, kad kretiečiai ir graikai net mąsto „choru“. Autorė čia yra tik „solistė“, po daugelio metų atpasakojanti įvykius, kuriuos asmeniškai išgirsta iš veikėjų. Nuolat kreipiasi į skaitytoją, išdėlioja skirtingas įvykio versijas, interpretacijas, vertinimus, kaitaliodama praeities ir dabarties versijas, suteikdama nepaprastą reikšmę kiekvienai smulkmenai, todėl įtampa neatslūgsta nė sekundei. Religingos bendruomenės griežti ir negailestingi įstatymai atveria tamsiąją, dramatizmo, šiurkščių patriarchalinių galių, moralinės prievartos ir baimės kupiną pusę.

Mercier, Pascal. NAKTINIS TRAUKINYS Į LISABONĄ. Iš vokiečių kalbos vertė Laima Bareišienė. – V.:Tyto alba, 2008.

Nepaprastai ilgas ir sudėtingas pasakojimas apie niekuo neišsiskiriančio mokytojo kelionę iš tikrųjų skirtas parodyti, kad niekada nebūna per vėlu ar per sunku pakeisti gyvenimą taip, kaip kažkada svajojai. Ne visiems užtektų ryžto, kaip senųjų kalbų specialistui Gregorui, vidury baltos dienos išeiti iš darbo ir iškeliauti į nepaliaujamai masinančią šalį. Pagyvenęs mokslininkas sutinka gatvėje nepažįstamą portugalę, nusiperka antikvariniame knygyne seniai mirusio originalaus mąstytojo Amadeu di Pradu knygą ir susižavi Portugalija. Viską metęs išvyksta į tolimą šalį ne iš nostalgijos ar aistros, kaip galima būtų tikėtis, bet susidomėjęs nepaprastu žmogumi, kurio painų likimą intuityviai gretina su savuoju. Jie niekada nesusitiks, tačiau gydytojo užrašai ir atsiminimai, kuriuos buvęs mokytojas po kruopelytę susirenka iš pažįstamų, draugų, giminių ir kitų jo amžininkų, liudija, kad jie būtų tapę draugai ar bendraminčiai, vienas kitam atveriantys nesibaigiančias būties paslaptis ir grožį. „Ar ir kitiems taip yra, kad neatpažįsta savęs iš šalies? (...) Ar jie išsigąsta pastebėję prarają tarp kitų susidaryto jų vaizdo ir to, kaip jie patys save jaučia?“ (p. 89). Visą gyvenimą pagal tvarkaraštį nugyvenusiam mokytojui pažintis su svetima kalba, svetimais miestais ir, rodos, visiškai nieko bendra su juo neturinčiais žmonėmis pasirodo esanti kelionė savęs link. Nepaprastai jautraus, įžvalgaus ir mįslingo gydytojo užrašuose jis randa tiek „savų“, dvasiai artimų minčių, tiek drąsių pastabų ir ironiškos melancholijos, kad galėtų cituoti nepaliaudamas. Romanas parašytas tarsi dviem lygmenimis: iš užrašų nuolat grįžtama į tikrovę, kad vėl išryškėtų spalvingi, įtempti ir prieštaringi politiniai ir visuomeniniai ano meto įvykiai, kuriuose aktyviai dalyvauja nerimstantis gydytojas. Romanas suteikia progą tarsi iš vidaus susipažinti su netolimos praeities Portugalijos istoriniais įvykiais, kurie, pasirodo, tokie pat neramūs ir kupini paslapčių, kaip ir daugumos Rytų Europos šalių istorija. Skaitant kyla įdomių minčių apie Vakarų Europos elgesio taisykles, kartais žlugdančias net didžiausius talentus. Apie įpročių vergiją ir konformizmą, atsirandančius dėl baimės pasirodyti nemaloniam ar nemandagiam. Apie tai, kad dažniau pabrėžiamas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų negu tarp Pietų ir Šiaurės, ir šis skirtumas Portugalijoje jaučiamas kur kas stipriau ir ryškiau. Ir apie laiko ir kalbos barjerus peržengiančio bendravimo stebuklą.

Staniulis, Tomas. DIENA, KURIĄ VERKIAU VISĄ. – V.: Versus aureus, 2008.

Naujoji jauno prozininko knyga stebėtinai panaši į „Herbą ir varles“ ne tik tekstų struktūra, bet ir nesiliaujančiu autoriaus domėjimusi savimi. Būtų gal ir neblogai, jei dėl pusiausvyros pasidomėtų ir aplinkiniu pasauliu, juk vis dėlto vadina save rašytoju. Atrodo, kad truputį pervertina rašytojo profesiją: ji atrodo amatas, kurio galima išmokti net neturint talento, jei pavyzdingai laikysiesi tam tikrų taisyklių. Tai akivaizdu ir iš A. Bučio pastabos: „Jaunas prozininkas Tomas Staniulis tiesiog žavėjosi šaunia galimybe už pinigus parašyti, sakykim, „baltojo piaro“ (angl. P. R. – public relations) panegirinį kūrinį apie teigiamą verslininką (kuris sumoka autoriui) ir „juodojo piaro“ triuškinantį romaną apie teigiamo verslininko konkurentą (kuris nenupirko ar neperpirko autoriaus)“ („Literatūra ir menas“, 2005-01-21, Nr. 3032). O įsigilinus į naujos knygos tekstus, pastebi „triukus“, kurie atkakliai kartojami, siekiant sudaryti tam tikrą įvaizdį literatūroje. Jis gerai žino, apie ką reikia rašyti, kad pelnytų intelektualo vardą. Imamasi sudėtingų, populiarių temų: prostitucijos, kankinimų, biblinių motyvų atsikartojimo tikrovėje. Tačiau nesunku pastebėti, kad autorius ne tik nepatyrė to, ką aprašo, bet ir neįstengia iki galo to įsivaizduoti. Kūriniai neturi ne tik tvirtesnio siužeto, bet ir apskirtai „stuburo“: daugiausia rašoma padrikai demonstruojant įvairių sričių (nuo futbolo iki Šv. Rašto teksto) žinias, žodžių žaismą ir amerikietiškų filmukų stiliaus juodąjį humorą: „Astralas ir čia papokštaudavo – tiesiai prieš nosį sukeldamas šiurpią avariją. Su išvirtusiomis smegenimis ir ant asfalto išriedėjusiu akies obuoliu. Kurį sutraiškė atbulomis žingsniuojančio policininko kulnas“ (p. 137). Kliedesingos vizijos neišplėtojamos, daug blaškymosi, o tekstas pilnas kalbos ir mąstymo klišių, ypač apie moteris, – šioje srityje autorius stebėtinai rūstus ir patriarchališkas (nors erotinės scenos – turbūt vienintelis šios knygos pliusas). T. Staniuliui nerūpi ką nors aprašyti –­­ svarbiau išsakyti savo mintis, remiantis autoritetingais šaltiniais: pats daro išnašas, nors aliuzijose pasitaiko ir klaidų (tarkime, Šaltaj Baltaj – visai ne rusų personažas). Apipynęs intelektualinį „bagažą“ jausmingomis metaforomis ir žaismingomis alegorijomis, dalijasi nostalgija, kartais akivaizdžiai pamėgdžiodamas H. Kunčių, o kartais prabildamas pranašo tonu. Žodžiu, įdėta daug pastangų, bet sunkiai paskaitoma proza vis tiek atrodo negyva.