„Bičių sąskrydis ’2“ netapo lietuviško šokio platforma

Loreta Juodkaitė atlieka „Miniatiūras pagal turkų ir kurdų tradicinę muziką“. Michailo Raškovskio nuotrauka

Praėjusiais metais Lietuvos šiuolaikinio šokio erdvėje užsimezgė dar vienas festivalis – skambiai pasivadinęs „Nacionaliniu modernaus šokio festivaliu „Bičių sąskrydis“. Jame pasirodė patys įvairiausi kūrėjai – nuo provincijos vaikų ir jaunimo saviveiklos iki rimtų profesionalų. Festivalio organizatorius – Vilniaus vaikų ir jaunimo klubas „Šatrija“, o tiksliau –­ jame dirbanti trupės „Baltas vėjas“ vadovė, choreografė ir šokėja, šokusi net ir garsiajame „Provincialnyje tancy“ (Rusija) teatre Jekaterina Deineko.

Sąžiningai išsėdėjusi tris dienas Vilniaus universiteto salėje išgyvenau visą nuotaikų gamą – nuo nuobodulio ir abejingumo iki susidomėjimo ir džiaugsmo. Atrodė, kad jei organizatoriams pakaks jėgų, kantrybės ir valios, šis margokas renginys galės virsti savotiška Lietuvos šiuolaikinio šokio „platforma“, kurioje pasirodytų Vilniuje ir Kaune vykstančiuose tarptautinio šokio festivaliuose „netelpančios“ trupės.

Tad ir šiemet, vos gavusi žinią, kad „bitės“ vėl suskrenda, – šįsyk į Vilniaus „Lėlės“ teatrą, – su visais savo lūkesčiais nupėdinau ten. Visus tris vakarus – lapkričio 7–9 d. – nedidukė teatro salė buvo pilnutėlė. Tarp žiūrovų dominavo „savi“ –­ giminės, draugai, pažįstami, šokančių mokytojų mokiniai. Po kiekvieno pasirodymo prapliupdavo šūksniai ir plojimai iš to salės kampo, kur būrėsi pagrindinė gerbėjų masė. Smalsuolių, įtariu, buvo mažuma. Bet tokiame renginyje „palaikymo komanda“ yra itin svarbi, nes kai kurie šokio kūrinėliai ir jų atlikimas bent kiek labiau šiuolaikinio šokio pasaulyje praprususio žiūrovo, švelniai tariant, nedžiugino.

Šiemet modernaus šokio festivalis „Bičių sąskrydis ’2“ atsisakė pretenzingo žodžio „nacionalinis“. Tačiau tai, kas vyko scenoje, išskyrus kelis pasirodymus, tiks­liau apibrėžtų žodis „mėgėjų“. Tiesa, kiekvieną dieną scenoje pasirodydavo ir vienas kitas profesionalas, tačiau dominavo vaikai ir jaunimas, kurie šokiui skiria laisvalaikį, ir tai ne kasdien.

Profesionalų darbai buvo puikus pavyzdys susirinkusiems – tiek dalyviams, tiek ir žiūrovams. Tik gaila, kad pastarieji neretai palikdavo žiūrovų salę iš karto po giminaičio-draugo-pažįstamo pasirodymo, tarsi pabrėžtų, kad tai, kas geriausia, jau pamatyta, o visa kita telieka neturintiems ką veikti. Jauniesiems artistams neretai pritrūko elementarios teatro, scenos etikos. Ir tai „Bičių sąskrydį“ vis labiau artino prie mėgėjiškumo ribos.

Festivalis nuo pat pradžios pradėjo formuoti tradicijas, tarp kurių originaliausia –­ pertraukos metu vaišinti žiūrovus arbata su medumi (tiesa, ne kasdien). Atsisakyta ir pranešimų žodžiu, rėmėjų vardų ir pavadinimų skelbimo. Šis nuobodokas, nors šiais laikais būtinas renginių atributas buvo pakeistas originaliu video vaizdu, kuriame tarp žaliuojančių žolelių vėjas blaškė korteles su užrašais. Originali ir festivalio pradžia – animacinis filmukas, kuriame mergaitės, besiginančios nuo bičių, judesiai labai primena šokį (deja, programėlėje filmuko autoriaus pavardė nenurodyta).

Simpatiškame festivalio lankstinuke-programėlėje nurodyta, jog „organizatoriai pasilieka teisę keisti festivalio programą“. Ta teise organizatoriai pasinaudojo, bet žiūrovų neperspėjo. Mane šiek tiek gelbėjo tai, kad pažįstu kai kuriuos šokėjus ir pagal jų pasirodymus galėjau atsekti, kas vienu ar kitu metu buvo scenoje. Nors dėl kai kurių kolektyvų ir kūrinių nebuvau tikra – filosofiškas aprašas lankstinuke niekaip neatitiko to, kas vyko scenoje. Ką jau tuomet kalbėti apie atsitiktinius žiūrovus?

Festivalis buvo margas šokio stilistika. Norėtųsi, kad „Bičių sąskrydžio“ organizatoriai ateityje imtųsi griežtesnės atrankos, kad festivalis nepavirstų „kultūrnamio“ kolektyvų koncertu. Vertėtų kiek tiksliau apsibrėžti, kas yra modernus šokis, ir prieš kviečiant kolektyvus susipažinti su jų siūlomais kūriniais.

Nesiimsiu analizuoti išties mėgėjiškų trupių pasirodymų. Vaikų šokis – džiaugsmas jiems patiems, tėvams ir draugams. Taip ugdomas ateities žiūrovas, skatinama domėtis menu, prasmingai leisti laisvalaikį. Tik kartais buvo nesmagu matyti scenoje paaugles, kurioms labai norisi atrodyti „kaip iš televizoriaus“ ir nevykusiai imituoti dainuojančių estrados žvaigždžių pasirodymus lydinčias šokėjas. Daug įdomesnės vaikų improvizacijos įvairiomis temomis, jų natūralumas, betarpiškumas, kūrybiškumas. Kai kurių kompozicijų temos buvo labai tolimos jaunųjų atlikėjų pasauliui, tad emocijų falšas rėžė akį. Neprilipo prie festivalio ir poetės, dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės audiovizualinės poezijos pasaka „Basma ir chna“, kurioje jos pasirodymą su šokiu siejo tik apavas.

Bet kiekvieną dieną tarsi gaivesnis vėjo gūsis pasirodydavo ir šokėjas ar kolektyvas, dėl kurių vertėjo ateiti ir išsėdėti ilgą vakarą tarp nerimstančių jaunesnio amžiaus žiūrovų. Taip pirmąjį vakarą nuskaidrino Klaipėdos universiteto modernaus šokio trupė „In signum“, parodžiusi šio universiteto dėstytojos ir choreografės Dovilės Binkauskaitės spektaklį „Bite lingo“. Ši jauna, trapi ir labai romantiška šokėja ir choreografė tylutėliai dirba Klaipėdoje, šoka choreografės Agnijos Šeiko spektakliuose, ir net nežinome, kad ji geba taip kurti. Tiesa, pirmąją spektaklio dalį suspaudė mažutė „Lėlės“ teatro scena, ir šešioms trupės šokėjoms nepavyko atskleisti choreografijos subtilybių. Tačiau originalios judesių sekos, jų muzikalumas rodė choreografės talentą.

Antroji spektaklio dalis buvo itin artima muzikos dvasiai. Kompozitoriaus Donato Bielkausko folkloriniais motyvais sukurtas kūrinys augte suaugo su choreografija. D. Binkauskaitė rėmėsi baltų papročiu mirus žmogui jo namų kieme išdžiaustyti rankšluosčius, tikint, kad tarp jų, prieš palikdama šį pasaulį, slepiasi mirusiojo vėlė. Scenoje Moteris (A. Šeiko) džiaustė baltas drobes nusisiausdama jas tarsi savojo gyvenimo palas. Atrodė, kad kiekviena drobė skirta dar vienam išėjusiajam. Visas veiksmas buvo pakylėtas iki ritualo, apgaubtas paslapties, susimąstymo. O tarsi antitezė čia pat šoko jaunos merginos, įkūnydamos niekada nesibaigiančios gyvasties siausmą.

Antrąjį vakarą choreografės Dovilės Petkūnaitės miniatiūra aktorei ir šokėjai Rūtai Butkutei „Movie never made“ („Niekad nesukurtas filmas“) po labai mėgėjiškų pasirodymų buvo tarsi nedidelis, bet ryškus BUM! R. Butkutė – ryški asmenybė šiuolaikinio šokio scenoje, galinti „ištraukti“ net ir ne itin vykusius choreografų bandymus iki gan aukšto lygmens. Visada šiek tiek agresyviai depresyvi, šiek tiek isteriška, bet visuomet turininga ir suprantanti, ką ir kodėl daro. Gaila, retai matoma. Jau pirmomis miniatiūros sekundėmis scenoje tiesi ir pasitempusi su dideliu baltu dubeniu rankose ji prikaustė dėmesį iki paskutinės akimirkos. Didžiulė tamsi vienatvė tarsi stūmė atlikėją prie būties ir nebūties ribos. Kiekvienas R. Butkutės judesys buvo jai savas, prasmingas. Net kliše tapusias plaukais žarstomas vandens vėduokles ji pavertė savojo jausmo išraiška, atlikdama viską taip, tarsi niekas iki jos to nedarė – be jokio gėrėjimosi efektu, isteriškai nardindama ir nardindama plaukus į dubenį, tarsi nuo tų lanku žyrančių purslų jos herojės gyvenimas prašviesėtų. Miniatiūra virto trumpu spektakliuku, apmąstytu nuo pradžios iki galo, kai net ir nusilenkimas ir kelias į užkulisius tampa dar vienu žingsniu šviesos paieškos link.

Trečiąją dieną festivalį užbaigė viena ryškiausių dabartinio Lietuvos šiuolaikinio šokio asmenybių – Loreta Juodkaitė. Ji pa­rodė jau kiek anksčiau sukurtas ir tarptautiniame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatytas miniatiūras pagal turkų ir kurdų tradicinę muziką. Beveik kiekvienas L. Juodkaitės šokis primena ritualą. Šiame miniatiūrų spektaklyje ritualas tampa atskira miniatiūra. Tai apsivalymo prieš šokį kaip aukojimą ritualas. Dvi tamsios figūros, nuplaudamos šokėjai rankas ir veidą, aprengdamos ilga juoda suknia, padeda pereiti iš kasdienybės į įvaizdžių ir metaforų pasaulį. Ir šokėja pasineria į jį visa savo esybe.

Dvidešimt minučių trunkančios keturios miniatiūros buvo tarsi ištisas epas. Nesu buvusi Turkijoje, esu tik girdėjusi apie jos kurortus. Tačiau L. Juodkaitės šokyje buvo visai ne ta Turkija – spalvingas, šiltas ir triukšmingas turistų ir prekiautojų rojus. Scenoje smėlio sūkuriuose matėme stiprių žmonių kraštą, išminties, kovų, senos kultūros šalį, kur vanduo vertinamas kaip išgyvenimo garantas, o smėlis – po kojomis tvyranti kasdienybė. L. Juodkaitės choreografijai ir šokiui buvo būdingas santūrumas – gana daug jėgos slypėjo muzikoje – viskas pasakoma puse lūpų, taip, kaip kalba seniai vienas kitą pažįstantys žmonės. Ji visa buvo panirusi į muziką, gaudydama ne tiek jos ritmiką, kiek dvasią.

Kiekvieno „Bičių sąskrydžio ’2“ vakaro stipri pabaiga gramzdino užmarštin kitų trupių klaideles, pasirodymų netolygumą. Bet tuo pat metu išryškindavo paties festivalio nevientisumą. Gal rengėjams ateityje vertėtų ryškiau atskirti mėgėjus nuo profesionalų, vaikus ir paauglius nuo suaugusiųjų ir skirti jiems atskiras dienas? Festivalis turėtų turėti ryškesnę koncepciją, nes kitaip jam gresia pavirsti margu norinčiųjų pasirodyti kratiniu.

Arba tegu į sceną lipa kas netingi, o festivalį organizatoriai galėtų papuošti puotos pabaigos šūksniu: „Šoka visi!“