Kiauliška premjera

Aktorius Sergejus Ivanovas spektaklyje „Mizantropai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš Jaunimo teatro archyvo

Įdomi ir keista tendencija. Valstybinio jaunimo teatro scena pamažu, tačiau užtikrintai, tampa tikriausiu zoologijos sodu. Ne tiesiogine prasme, žinoma. Tokias šventvagiškas mintis inspiravo pastebėjimas, kad kelios pastarosios premjeros teatro lankytojų teismui pristatė itin spalvingą ir įdomią žvėrelių ir gyvūnėlių kitų galeriją. Pakanka prisiminti siautulingais kvazipatriotiniais sapaliojimais trykštančius Jono Vaitkaus spektaklio meškinus, laputes ir zuikučius ar paskutiniame Igno Jonyno pastatyme šėliojusią svaigalų prisirijusią beždžionę.

Lapkričio 7–8 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvykusi Agniaus Jankevičiaus „Mizantropų“ premjera tarsi priminė vyresniesiems kolegoms, kad tikras lietuviškas žvėrynas niekada nebus iki galo sukomplektuotas, jei jame nebus lietuviško gyvūno, šiandieninės mūsų visuomenės simbolio. Klystate, jei manote, jog tai arklys. Svajingos širmio žemaituko dienos, regis, senokai praėjo, tad Jaunimo teatrą užplūdo kvykiantis ir žviegiantis kiaulių desantas. Ir čia jums ne šaunusis ir sumanusis paršiukas Čiukas ar trumpomis, žaliomis kelnytėmis aprengtas naivusis Krekenavos mėsos kombinato paršelis, šokantis šėlsmingą „mirties šokį“ ant marinuoto ar parūkyto savo motulės kūno...

Kiaulių žviegimu į salę besirenkančią publiką pasitinkančius „Mizantropus“ iš dalies galima pavadinti A. Jankevičiaus autoriniu kūriniu – originalios pjesės autoriaus Moliere’o čia liko nedaug. Režisierius su dramaturgija nesismulkina. Jis be didesnių skrupulų skrodžia Moliere’o „Mizantropą“, palikdamas čia tik tai, kas jam reikalinga, kad mizantropais paverstų visus spektaklio veikėjus. Aktoriai čia tampa piktais, prakaituojančiais, visko nekenčiančiais storuliais, tad visa meilės istorija režisieriui tampa nebereikalinga. Vietoje markizų ir jaunų damų A. Jankevičius įveda pagrindinio veikėjo motinos ir tėvo liniją, pakeičia Žandaro funkciją, o scenos kampe pastato milžiniška kuoka ginkluotą Evaldą Starostą – Budelį, kuris ir be storinančio kostiumo pranoksta visų kitų „storulių“ gabaritus. Scenoje išsiskiria smulkutė Aušros Pukelytės Selimena. Ir taip smulkaus sudėjimo aktorė šių gigantų apsuptyje atrodo dar smulkesnė. Ji vienintelė tampa savotiška atsvara tarsi iš F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelio“ puslapių nužengusiems herojams – milžinams.

Asociacijos su F. Rabelais romanu į galvą šovė ne šiaip sau. A. Jankevičiaus rankomis „apipjaustyta“ Moliere’o komedija įgavo keistą grotesko atspalvį. Personažų kūnai ir balsai čia, kaip ir daugelyje režisieriaus spektaklių, aiškiai deformuojami, todėl atsiranda naujas, kitoks nei diktuoja dramaturginė medžiaga, santykis su tikrove. Kontekstas keičia prasmę. F. Rabelais kūrybos tyrinėtojas Michailas Bachtinas pabrėžia glaudų literatūrinės tikrovės ir visuomenės santykį teigdamas, jog kūnas groteskiškai deformuojamas ne vien dėl patyčių. Jis pateikia keletą groteskiško vaizdavimo karnavalinėje kultūroje tikslų, vienas kurių yra cikliško atsinaujinimo, atgimimo idėja. Cikliškumą akivaizdžiai savo „Mizantropuose“ pabrėžia ir režisierius, vietoj vienos aplink striptizo šokėjos stulpą besisukančios mergaitės, pabaigoje atvesdamas kitą. Tik dramaturginiu požiūriu šis sprendimas atrodo gan paviršutiniškas ir beprasmis – juk naujo ciklo pradžia jau buvo pažymėta pirmosios mergaitės monologu ir sukimusi aplink stulpą. Primityvokas pasirodė ir savotišką „Laukite tęsinio“ skelbiantis nuolatinio A. Jankevičiaus režisūros palydovo televizoriaus ekrane išrašomas spektaklio pavadinimas.

Kaip ir F. Rabelais romane, „Mizantropuose“ ne tiek svarbi istorija, fabula, kiek pati kalba. Cypaujantys, žviegiantys, besispjaudantys, ištvirkaujantys, o paskui su ryškiu patosu pasakojantys, kaip tai niekinga, spektaklio veikėjai mizantropai vienu metu sukelia ir pasišlykštėjimą, ir nuoširdų juoką.

Pagrindinis spektaklio veikėjas ir svarbiausias mizantropas Alcestas (Sergejus Ivanovas) išdidžiai ir ryžtingai tėškia ilgiausią monologą apie veidmainystę, niekšiškumą ir nusprendžia, jog nuo šiol jis visada rėš tik nuogą tiesą į akis. Ir jokių pagražinimų, išsisukinėjimų. Tačiau galiausiai, išsakęs teisybę apie nevykusiai Oronto (Arnoldas Jalianiauskas) sukurptą sonetą, Alcestas tik prisišaukia daug bėdų: jis nuteisiamas, jo bailusis draugas Filintas (Aleksas Kazanavičius) sumušamas, o Motina (Kristina Andrejauskaitė) už neištikimybę ketvirčiuoja Andriaus Bialobžeskio vaidinamą Tėvą. Šis ketvirčiuojamas beveik tiesiogine to žodžio prasme – kostiumo netekęs aktorius tampa kokius keturis kartus smulkesnis nei buvo. O tada Alcesto ryžtas dingsta, jis „pribaigiamas“: Orontas, kaip kokia ryški holivudinė ar ne tokia ryški lietuviška žvaigždutė, „netyčia“ konkurentui parodo vaizdo įrašą, kuriame jis smaginasi su Alcesto mylimąja Selimena. Smūgis žemiau juostos, lydimas viso spektaklio metu šypsnį kėlusių S. Ivanovo kuriamo personažo atodūsių. Galutinai ryžtingąjį mizantropą palaužia lengvabūdiška kitų mizantropų dainelė. Dar viena tiesioginė nuoroda į šiandieną – itin švariai ir subtiliai atlikta „Don’t worry, be happy“ aiškiai pasako, kad visiems čia tikrąja to žodžio prasme nusišvilpti.

Spektaklio personažai – ryškūs ir itin aštrūs tipažai. S. Ivanovo Alcestas – užsispyręs, tačiau akivaizdžia impotencija (fizine ir dvasine) atsiduodantis surūgėlis. Jo nuolatinis palydovas – A. Kazanavičiaus Filintas – pasižymi būtent tomis savybėmis, kurių Alcestas baisiai nekenčia: jis nuolankus ir nusižeminęs bailys. Įspūdinga A. Kazanavičiaus kūno plastika, išraiškingas gestikuliavimas leistų sukurti žavingą Filintą. Tik tai jau tiek kartų matyta... Tvirta pastarųjų veikėjų priešprieša spektaklyje tampa A. Jalianiausko Orontas ir K. Andrejauskaitės vaidinama Motina. Euro ženklu papuošta apykaklė ir didesnis nei daugelio pilvas Orontui leidžia vienu spjūviu nupūsti visus menkystas sau iš kelio. Tačiau svariausia čia atrodo Motina. Užtenka jai valiūkiškai treptelėti koja, ir nuo žemės pakyla ne tik vargšelis Alcestas, bet ir grėsmingasis Budelis.

Tiesa, vienas po kito einantys ištęsti monologai ir monotoniška aktorių kalbėsena bei statiškos pozos kiek vargina. Ir nors kaip pupos beriamus A. Bialobžeskio Tėvo monologus režisierius gražiai sutvarko, šį personažą paversdamas savotiška kalbančia dėžute, kurios garsą galima išjungti vienu spragtelėjimu, tačiau pirminės funkcijos netekęs Luko Petrausko Žandaras savosios vietos neranda. Iš pradžių jis lyg ir primena gerokai sustambėjusį liūdnąjį klouną Pjero. Žandaras desperatiškai renka ir uosto ant grindų jo įsivaizduojamos meilės išmėtytas nosinaites. Tada čiaudo. O įvykus akistatai su „mylimąja“, jis lyg neberanda veiklos ir tarsi pranyksta.

Panaikina režisierius ir intrigą: greitai žiūrovui tampa aišku, kas per vieni tie scenoje tūpčiojantys storuliai ir kodėl nuo visų izoliuota scenoje ant pakylos gulinėja Pukelytės Selimena – mastelis ne tas...

A. Jankevičius į Jaunimo teatro sceną atginė ambicingų, agresyvių ir kerštingų kiaulių pulką. Žinoma, juk ir prototipo režisieriui neteko ieškoti toli: nauji mūsų visuomenės gelbėtojai ir vėl aktyviai grumiasi dėl patogiausių vietų prie valdžios lovio. Jie jau velkasi savuosius kostiumus ir rengiasi ketverius metus truksiančiam nesąmoningo soneto deklamavimui. Ar išdrįs kas nors jiems pasakyti tiesą į akis? Gal ir išdrįs, tačiau vargu ar liks išgirstas ir suprastas. Jei tokio tikslo nepasiekė Jono Vaitkaus „Patriotai“, vargu ar pasiseks ir išoriškai agresyvesniems, tiesmukiškesniems, tačiau vidumi daug santūresniems A. Jankevičiaus „Mizantropams“. Nebūtų nuostabu, jei ir šis aršios visuomenės kritikos persunktas spektaklis taptų tuščia turtingų poniučių ar garbingų ministerių pramoga.