Laimingos dienos

Laiminga diena – Eglutė „Vaikų Eurovizijoje“ išdainavo trečiąją vietą, nors pasirodė trylikta. Aukščiau jos (matėme tiesioginę LTV transliaciją iš Kipro) buvo tik gruzinų trejetukas, dūzgęs kaip bitutė: „Bzzz...“ ir didesnis ukrainiečių būrelis, linksmai sušokęs ir sudainavęs dainą apie jūreivį. Visi trys laimėtojai pasirinko ne tik dainą, bet ir išraiškingą vaizdelį scenoje. Mums tai gal ir tradicija? Juk „We are the winners of Eurovision“ irgi sužavėjo grupiniu pasirodymu ir ironišku žvilgsniu į tai, ką gali „Eurovizija“ ir ką galime mes. Kino festivalio „Scanorama“ filmas „Rėkiantys vyrai“ (Suomija) irgi pelno simpatijas tuo, kad vyrų choras važinėja po pasaulį ir rėkte išrepuoja valstybinį himną ar kokį kitą aktualų tekstą. Filmas sukurtas 2003 m., tad gal ir teisus buvo „Scanoramos“ žiūrovas, rašytojas Kazys Saja, kumštelėjęs man į šoną: „Ar dabar aišku, iš kur sėmėsi drąsos mūsų eurovizininkai?“

Filmų festivalyje buvo tiek daug, kad vos pavykdavo persimesti vienu kitu žodžiu. Kad ir su jaunu kino žinovu, filmo tekstų vertėju Justu Rožėnu, kuris patarė nepraleisti devyniolikametės prancūzų režisierės Audrey Estrouga debiuto „Nebijau“. Nebijau pasakyti, kad jis kur kas įdomesnis, temperamentingesnis ir tikresnis už ilgus, moralizuojančius išvedžiojimus apie toleranciją „Lietuvos ryto“ televizijos“ laidoje „Kodėl?“ ir visokiose kitokiose, kur lietuviai kaltinami kaip didžiausi Europoje neapykantininkai viskam, tik ne savo tautiečiams. Verta palyginti, kaip filme gyvena Paryžiaus priemiesčiai, kur gatvėse nuolatinė rasinė trintis, kur „močkrušys“ dar yra gana taikus žodelis, o spalvotoji kekšė skandalija su baltąja, koks vyras ir pas kurią baigia dulkintis.

Realistiškai žiūri Algimantas Čekuolis savo „Savaitėje“ (LTV) aptardamas, kodėl juodosios rasės atstovai – geri lengvaatlečiai ir krepšininkai. Skiriasi jų kūno sandara nuo baltųjų, nors šiaip jau visi 99 procentais esame nudrėbti iš to pačio molio. Nuo Ainošiaus peršokęs pas Kaipošių, komentatorius džiaugiasi, kad 10 procentų rusų žemių jau supirko užsieniečiai. Kuo jų bus daugiau, tuo kitoniškesnė būsianti ir Rusija. Tačiau ar verta kaimynui linkėti to, dėl ko patys drebiname kinkas: kas liks iš mūsų kaimo, jei visur bus tik danų kiaulidės ir švedų arklidės?

Rūsčiai apie netvarką valstybėje kalbėjo Rūta Vanagaitė laidoje „Be pykčio“ (LTV). Tokio nusivylimo mūsų intelektualais televizijoje dar neteko regėti. Visi jie esą tyleniai todėl, kad lesa valdžios paberiamus grūdelius. Kiek palaukusi, Rūta dar stipriau krestelėjo galva: 30 000 valdininkų Lietuvoje irgi turi maisto papildų – ima 10 procentų nuo bet kokio piniginio sandėrio. Laidos vedėjas Leonidas Donskis pasidavė spaudimo stiliui, Valdovų rūmų statybą sulyginęs su A. Platonovo romanu „Duobė“. Po kelerių metų į televiziją pakviesta Nijolė Oželytė („Stilius“, LTV) dar neapsisprendė, ką pasakyti apie Lietuvą ir laiką, bet teigė dabar esanti laisva ir laiminga. Televizijos senbuvė, sveikatos laidų vedėja Irena Pivoriūnienė ten pat sakė padedanti visiems, kas į ją kreipiasi. Tačiau kaip padėti vėžininkams, kuriems valdiškoje įstaigoje pasakoma: „Palaukit porą trejetą mėnesėlių eilėje“? Neatsitiktinai tada žmogus dumia į Braziliją („Nuo... iki“, LNK) pas ekstrasensą, kuris padeda arba bent paguodžia. Mano brolis Kazys Algimantas pateko į panašią situaciją, bet niekur nevyko, o kantriai laikėsi Lietuvos įstatymų ir instrukcijų. Po kelių operacijų parašė karčią ir atvirą knygą „Po giltinės stogu“. Pastebėjo, kad būna ir atvirkščiai – žmogus bėga nuo gydytojo: „Į stovinčią prie lango tuščią lovą paguldė švariai apsirengusį senuką iš Kupiškio. Atlikus tyrimus, įėjęs chirurgas, laikydamas užpildytus blankus, liepė rengtis inksto operacijai. Senukas net išsižiojo: „Ne, gydytojau, dabar tikrai negaliu pas jus užtrukti – reikia biteles žiemai paruošti, kad jos nežūtų. Ir sodo derlių reikia sudoroti.“

Kitame Lietuvos kampe – kitos laimės ir nelaimės. Kretingiškis Jonas Bričkus parsivežė žmoną net iš Dominikos („Čia ir dabar“, TV3), o šioji, vos apsidairiusi, tuoj į kojas – atgalios. Internetinė paukštytė jau ieško kitų, dar piningesnių. Visai kaip P. P. Pasolini’o filme „Kenterberio apsakymai“ (LTV 2), kuriame moterys – šelmių šelmės, o vyrams finale iš užpakalio pabyra velniūkščiai...

Vis labiau apsinuogindamos „uogos“ (nebūtinai tik moteriškos giminės) traukia: „Seime sėdi naujas ponas – „Šeši nuliai – milijonas“ (BTV). Laida „Gyvenimas kaip kinas“ (LNK) prisiminė to pono jaunystę: kaip šoko į vandenį iš 10 metrų aukščio, o ant vienos kojos sugebėjo pritūpti net 47 kartus. Jo jaunystės draugai A. Orlauskas ir A. Krukis pažėrė ir daugiau įdomybių, kai koncertuoti reikėjo kiekvieną dieną. Ir ne tik dainuoti, bet ir pliaukšti anekdotus.

Dvi laimingos savaitės dienos – poros fotografijos knygų pristatymas. Rotušėje buvo šventė, nes iš Pauliaus Normanto knygos „Butano karalystė“ sklido Rytų šviesa. Jonų gatvės galerijoje trys jauni vyrai –­ Ramūnas Danisevičius, Valdas Kopūstas ir Rolandas Parafinavičius –­ įtikino, kad ir „Joga diena“ gali būti nekasdieniška, jeigu kuri fotoaktus su 50 modelių. Tiesa, kol kas ne Lietuvoje...