Michelis Sogny: „Muzika įkūnija universalią harmoniją“

Prezidentūroje 2008 m. birželio 4 d., susitikimo su LR Prezidentu Valdu Adamkumi metu, Michelis Sogny dėkoja už suteiktą globą jo organizuojamam jaunųjų talentų koncertui 2008 m. kovo 15 d. Vilniaus filharmonijoje. Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

Lapkričio 14, 15, 16 ir 21, 22, 23 d. Ženevoje, Centrinėje Madelaine salėje, esančioje Švento Petro katedros papėdėje, vyko Michelio Sogny fortepijono muzikos festivalis, jo paties organizuojamas. Lapkričio festivaliai turi ypatingo šarmo. Šiuo metų laiku čia, kaip ir Lietuvoje, šalta ir tamsu, todėl žmonės mieliau buriasi į intymių meninių potyrių erdves. M. Sogny festivalis skirtas kamerinei fortepijono muzikai. Jame girdėjome tokius talentus kaip France’ą Clidat, Jay Gottliebą, Borisą Berezowskį, Alexanderį Sandlerį ir daugelį kitų. Beveik visus vakarinius festivalio koncertus įrašinėjo prancūziškosios (romandiškosios) Šveicarijos dalies kultūros radijo stotis „Espace 2“. Dieniniai koncertai buvo itin paveikūs. Jų metu atlikėjai pristatydavo kiekvieną grojamą kūrinį, tai dar labiau sustiprino ryšį su klausytojais. Skambėjo daug XIX a. muzikos: F. Liszto, F. P. Schuberto, R. Schumanno kūrinių interpretacijų; šiuolaikinės muzikos: C. Debussy, I. Stravinskio, E. Satie, J. Adamso, F. Donatoni; nemažai paties M. Sogny kūrinių. Pastarųjų buvo įdomu klausytis, nes skambėjo skirtingos jų interpretacijos, sukėlusios daug emocijų ir diskusijų.

Festivalio sumanytojas ir organizatorius M. Sogny yra susijęs su Lietuva. Pernai jis tapo Lietuvos garbės konsulu Šveicarijoje, Ženevos ir Vaud kantonuose. Tai įvairiapusė, daugelio talentų asmenybė – kompozitorius, pianistas, filosofijos mokslų daktaras, teorinių ir literatūrinių straipsnių bei knygų apie muziką autorius, pagarsėjęs tuo, kad sukūrė unikalų fortepijono muzikos mokymo metodą. Jis įsteigė ir fondą „SOS Talents“, kuris šiuo metu remia penkis jaunus fortepijono muzikos talentus iš Lietuvos. 2007 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje kartu su kitais talentingiausiais Europos jaunaisiais atlikėjais koncertavo Agnė Radzevičiūtė. Šių metų gruodžio 11 d. Marcelio Dassault rūmuose Eliziejaus laukuose Paryžiuje „SOS Talents“ iškilmingame koncerte, kurį transliuos „Mezzo“ kanalas, gros lietuvaitė Morta Grigaliūnaitė. 2009 m. kovo 15 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyks dar vienas M. Sogny organizuojamas ir LR Prezidento Valdo Adamkaus globojamas „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ specialusis renginys – jaunųjų talentų koncertas, kurį transliuos „Mezzo“ kanalas.

MICHELĮ SOGNY kalbina EGLĖ KAČKUTĖ.

Kaip klostėsi Jūsų karjera? Muzikos mokėtės Paryžiaus aukštojoje muzikos mokykloje (l’Ecole Normale de Musique de Paris), baigėte psichologijos magistro studijas, vėliau apgynėte filosofijos mokslų disertaciją Sorbonos universitete?

Taip, tik viską dariau vienu metu, kitaip iki šiol dar būčiau nebaigęs... Filosofijos disertacija, psichologijos magistras, literatūros bakalauras, muzikos studijos ir dar vienus metus mokiausi medicinos... (Juokiasi.) Daug dvejojau, nes nežinojau, ko norėsiu imtis, tad nutariau pasimokyti visko, o vėliau pasirinkti.

Iš kur kyla Jūsų intelektualus požiūris į muziką?

Iš pradžių muzika buvo visų mokslų lydinys. Muzikai sykiu buvo filosofai, matematikai ir psichologai. Muzikos sistemą kūrė didieji matematikai, kurie buvo ir filosofai, kaip, pavyzdžiui, Pitagoras. Tikriausiai esu senovės laikų tipo muzikas.

Kaip ėmėte mąstyti apie naują fortepijono muzikos mokymo metodą?

Tai filosofinės ir muzikinės minties evoliucija. Pats mokęsis muzikos, iš vidaus pažinau muzikos dėstymo sistemą –­ žinojau jos trūkumus. Todėl ėmiau gilintis į tuos aspektus, kurie man atrodė nebepritaikyti šiandienos gyvenimui. Dėstymas nė trupučio nepasikeitė ir nepatobulėjo nuo XIX a. pradžios, kuomet radosi pirmieji fortepijono dėstytojai. Pirmasis fortepijono mokytojas Carlas Czerny’s parašė didaktinių pjesių, pritaikytų studentams, kurie nieko bendra neturi su šiuolaikiniais fortepijonu besimokančiais groti žmonėmis. Tuomet laiko sąvoka buvo kita. Žmonės galėjo dirbti šešias, aštuonias valandas per parą, atiduodami instrumentui visą save. Reikėjo visa tai iš naujo permąstyti psichologiniu, filosofiniu ir grojimo technikos aspektais. Visose pasaulio konservatorijose, tradicinėse fortepijono mokyklose groti mokoma naudojant L. van Beethoveno, F. Chopino, W. A. Mozarto kūrinius, t. y. tų kompozitorių, kurie rašydami muziką neįsivaizdavo, kad jų kūriniai bus naudojami didaktiniams tikslams. Jie tikriausiai būtų išprotėję, jei būtų sužinoję, kad jų kūrinius kažkas šitaip darkys! Todėl sugalvojau, kad reikia parašyti kūrinių, skirtų specialiai mokymuisi. Esu kompozitorius, tad maniau, kad tai bus geras mano, kaip kompozitoriaus, nedrįstu sakyti talento, sugebėjimų pritaikymas, o rašyti didaktinę muziką yra sunki užduotis. Ėmiau kurti metodą, kuris suteikia galimybę eiti kitu keliu ir mokytis skambinti pianinu, grojant specialiai tam parašytus kūrinius. Čia tas pats, jei jus kas nors mokytų anglų kalbos, liepdami skaityti W. Shakespeare’ą... Patiems anglams sunku jį suprasti... Štai mano metodo pradžia – sukurti didaktinių kūrinių visai kartai studentų. Šią sistemą nuolat tobulinau ir ką tik baigiau.

Jūsų metodas pritaikytas ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Kuo jis ypatingas?

Yra du metodo aspektai. Pirmiausia kūriniai parašyti taip, kad ugdytų atlikėjo ryšį su muzika per instrumentą, pastarąjį suvokiant kaip priemonę, o ne kaip tikslą. Instrumentas, šiuo atveju fortepijonas, veikia kaip tarpininkas tarp atlikėjo ir muzikos. Parašiau didžiulį kūrinių ciklą, kuris vadinasi „Įžanga į muzikinę eidetiką“ (Prolégomènes à une Eidétique Musicale). Jo tikslas – kurti studento, mokinio, menininko santykį su skambesiu ir ugdyti gebėjimą jausti per garsą, kitaip tariant, supažindinti su muzikos kalba. Visi mano kūrinių aspektai tarnauja jausmingumo ugdymui. Niekas iki tol nėra to sugalvojęs. Manau, jog emocinį virpesį, gebėjimą jausti galima ugdyti. Kas yra menininkas? Tai žmogus, kuris giliai jaučia ir sugeba tą jausmą tiksliai perteikti, naudodamas kokią nors išraiškos priemonę, kurią yra gerai įvaldęs. Taigi pirmasis aspektas – gebėjimas jausti, antrasis – geras technikos išmanymas arba išraiška. Todėl sukūriau muzikinių etiudų, kurie atveria fortepijoninę techniką visiems, išlaisvina kūrinius instrumentui ir vėliau padeda susidoroti su kiekvienu repertuaru.

Turite ypatingą ryšį su F. Lisztu ir jo muzika. 1972 m. įkūrėte jo provaikaitės Blandine Ollivier de Prévaux globojamą Ferenzo Liszto asociaciją Prancūzijoje, 1975 m. išleidote apie jį knygą.

Esu vengrų kilmės, be to, manau, kad F. Lisztas yra ypatinga figūra muzikos pasaulyje. Pirmiausia mane domina jo eklektiškumas. Jis atvėrė duris visai tolesnei muzikinei raidai. Nors jis buvo vienas romantizmo kūrėjų, jo kūryboje rasite visus muzikos grūdus, išdygusius ir sulapojusius XX a. – B. Bartókas, A. Schoenbergas, M. Ravelis, C. Debussy – visa tai buvo F. Liszto muzikoje. Jis nesitenkino vienu stiliumi, viską išbandė, jis buvo net avangardistas. Genijus reiškiasi pranašiška dvasia. Jis, pavyzdžiui, sukūrė pirmąjį muzikos istorijoje atonalų kūrinį, kuris vadinasi „Niekelis be tonacijos“. Be to, jis buvo stebėtinai dosnus savo bendraamžiams, draugams. Be F. Liszto nebūtų buvę nei R. Wagnerio, nei H. Berliozo. Jis pirmasis viešai grojo L. van Beethoveno kūrinius ir po jo mirties buvo pirmasis kompozitorius, į savo programą įtraukęs L. van Beethoveno kūrinių. F. Lisztas sukūrė fortepijono rečitalio žanrą, meistriškumo pamokas. Jo atveju genijaus ir dosnumo sąvokos yra artimos viena kitai.

Esate pedagogas, kompozitorius bei atlikėjas. Kaip šios veiklos papildo viena kitą?

Muziką kuriu, kai turiu laiko. Mėgstu A. Borodino pasakymą „esu sekmadieninis kompozitorius“. Savęs tokiu pavadinti negaliu, nes rašau ne kiekvieną sekmadienį. Kuriu periodais, daugiausia didaktinius kūrinius, bet ne tik juos. Mėgstu visas veiklos sritis.

Esate gavęs kelis svarbius apdovanojimus. 1986 m. buvote apdovanotas taikos medaliu Jungtinėse Tautose Niujorke, 1993 m. gavote UNESCO garbės diplomą. Ką šie apdovanojimai Jums reiškia?

Apdovanojimai suteikia malonumo ne tik tiems, kurie juos duoda, bet ir tiems, kurie juos gauna. Taikos medalis buvo siurprizas, bet atsisakyti, kaip J. P. Sartras atsisakė Nobelio taikos premijos, nesuskubau. (Juokiasi.) Tai įvyko rečitalio Niujorke metu. Buvau išugdęs pirmąją nepaprastų gabumų suaugusią pianistę fortepijono istorijoje. Michelle Paris fortepijonu groti pradėjo būdama dvidešimt aštuonerių metų. Tradiciškai laikoma, kad pradėjęs tokio amžiaus žmogus negali pasiekti aukšto meistriškumo lygio. Tačiau po ketverių metų ji grojo kūrinius, kurie paprastai grojami po dvidešimties, dvidešimt penkerių metų darbo. Ta proga turėjau surengti du rečitalius „Champs Élysees“ teatre, nes tai buvo istorinis atvejis. Norėjau, kad koncertai parodytų, kad muzikos galime pradėti mokytis bet kokio amžiaus, bet kuriuo gyvenimo momentu ir vis tiek daug pasiekti. Daugeliui tai suteikė drąsos pradėti skambinti fortepijonu. Manau, kad ši žinia buvo paveiki, skleidžianti muzikos malonumą, aistrą fortepijono muzikai. Ji pasiekė daugiau nei dvidešimt tūkstančių žmonių per trisdešimt metų. Ir vieną dieną mane pakvietė surengti rečitalį ir paskaityti paskaitą apie savo metodą Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Mano idėjas iliustravo Michelle Paris rečitalis. Manau, medalį gavau už tai, kad sugebėjau skleisti laimės idėją per muziką bei teigti muziką kaip taikos šaltinį. Kaip sakiau savo kalboje Jungtinėse Tautose Ženevoje Vytauto Landsbergio koncerto metu, politikai be paliovos ieško harmonijos, o mes, muzikantai, ją visuomet turime. Politikai sunkiai siekia šiokio tokio skirtingų tautų sugyvenimo, o muzika įkūnija universalią harmoniją. Pirmiausia tai muzikinės kalbos harmonija. Įvairių tautybių, įsitikinimų žmonės gali sėdėti vienoje koncertų salėje ir būti vienodai sujaudinti tos pačios muzikos, suvienyti panašios meninės patirties. Be to, muzika –­ harmonijos menas, todėl visi filosofai ją laikė svarbiausiu menu. Ji gali būti pavyzdys daugeliui sričių. Tai, žinoma, filosofija, o filosofija yra utopija, bet be utopijų pasaulis netobulėtų.

2000 m. įkūrėte fondą „SOS Talents“. Kaip kilo ši idėja?

Savo metodą buvau gerai išbandęs, dirbdamas su mėgėjais. Norėjau žengti kitą žingsnį, jį pritaikyti jaunimui, paaugliams, kurie planuoja siekti profesionalios karjeros. Poveikis buvo didžiulis. Suvokiau, kad dauguma talentingų vaikų gyvena neturtingose šalyse, postsovietiniame bloke. Fondą įkūriau paramos vertiems vaikams remti, pirmiausia jiems suteikiant stipendiją ir galimybę naudotis mano sukurtu metodu kaip papildoma priemone. Tai jiems suteikia antrą šansą, kitokį požiūrį, dar labiau paskatina, padeda rengtis tarptautiniams konkursams.

Esate pasakęs, kad „rinkdamasis vaikus ir paauglius, atsiduodu intuicijai, kuri mane veda prie tų, kurie išlaikė natūralų ryšį su muzika“. Ką galite pasakyti apie lietuvius šiame kontekste? Ar jų ryšys su muzika natūralesnis, ar mažiau natūralus, lyginant su kitų Rytų Europos šalių vaikais?

Rytų Europoje yra daug talentingų vaikų, didelio skirtumo nėra. Gal Lietuvoje stebime stipresnį, natūraliai švelnų, glaudesnį vaikų ryšį su kultūra ir muzika. Lietuviai apskritai yra jautresni, greičiau susigraudinantys, o tai svarbu: gebėjimas intensyviai jausti yra talento dalis. Gabumas – tai tik pradžia. Gabumus reikia ugdyti. Mokymas yra nepamainoma grandis, svarbi ir dėstytojų darbo kokybė. Turint gerą potencialą, dar reikia mokėti jį išugdyti iki galo, privesti prie aukščiausio galimybių taško. Manau, kad Lietuvoje yra žmonių, su kuriais galima dirbti.

Koks Jūsų rengiamo festivalio sumanymas?

Jį įkūriau tam, kad padėčiau jauniems savo globojamiems muzikams, suteikčiau jiems galimybę groti šalia pripažintų atlikėjų ir atrasti savo publiką. Be to, jo tikslas propaguoti tam tikrą fortepijono muzikos estetiką, suvokimą –­ tai matyti ir iš to, kokią programą ir atlikėjus renkuosi.

Esate Lietuvos garbės konsulas Šveicarijoje. Kodėl pasirinkote Lietuvą?

Tai ne aš, o ji mane pasirinko. Diplomatė Violeta Baltrušytė man pasiūlė šias pareigas, ir svarstydamas pasiūlymą suvokiau, kad tai geriausias pasirinkimas tiek Lietuvai, tiek man. Šalis man tinka dėl daugelio priežasčių. Jau pirmojo vizito į Lietuvą metu, Vilnius man pasirodė be galo patrauklus. Didelį įspūdį paliko menininkų kvartalas, pamaniau, kad menininkų šioje šalyje tikriausiai netrūksta, jei net savo kvartalą turi, o koks pasaulis būtų be menininkų? Baisu net pagalvoti.

O ko vertas faktas, kad pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos vadovas – muzikas! Pamaniau: „Šalis, kurios piliečiai pirmuoju vadovu renkasi muziką, stačiai man skirta!“