Pokalbis su V. Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“
Apie Vlado Urbanavičiaus kūrinį „Krantinės arka“ – vieną iš trijų šiuolaikinių skulptūrų Vilniuje, Neries krantinėje, sukurtų VEKS 2009 m. Vizualiųjų menų programai
Vladas Urbanavičius. „Krantinės arka“ Arūno Baltėno nuotrauka
RAŠEIVA. Diskusijos apie Jus netyla nuo pačių pirmų dienų. Būkim atviri – dauguma visuomenės Jumis nesižavi. Kokia Jūsų pozicija?
SKULPTŪRA. Esu laiminga, sulaukusi tiek dėmesio. Tai tik įrodo mano aktualumą.
RAŠEIVA. Jums patinka būti rakštimi nepatogioje vietoje?
SKULPTŪRA. Mano misija sunki. Aš siekiu provokuoti žiūrovo intelektą. Aš – opozicija reklamoms, priverčianti vartojimo apakintas avis išvysti miesto erdvę ir mane, išvysti upės vingius. Tai – trikdantis brovimasis į kasdienybės ritualą. Natūralu, kad sukeliu daug erzelio bei pykčio. Ir dar, tai – edukacinis projektas. Priversdama matyti, priverčiu mąstyti. Net kai giliame pasąmonės dugne sukirba klausimas „Argi tai menas?“, dulkėti dantračiai vėl ima suktis.
RAŠEIVA. Girdėjau, kad Jūsų dienos suskaičiuotos ir kitais metais čia nebestovėsit.
SKULPTŪRA. Ne tai svarbiausia. Galbūt per metus į Lietuvą užsuks koks pasaulinio garso ponas, tars svarų žodį ir staiga visi nušvis, suvokę mano vertę. Juokinga būtų! Bet kokiu atveju, aš pėdsaką istorijoj paliksiu kaip vienas pirmųjų šiuolaikinio meno pavyzdžių.
RAŠEIVA. O jeigu toje istorijoje būsite įrašyta kaip negraži, atstumianti, erzinanti?..
SKULPTŪRA. Cha cha cha! Esu normalaus sudėjimo, plastiška skulptūra. Kiek kartų teks Jums kartoti, kol bus įsisąmoninta: kriterijus „gražu – negražu“ jau atgyveno! Laikas suvokti, kad menas neprivalo būti grožio kūryba.
RAŠEIVA. Ir vis dėlto esate tik eilinis vamzdis. Jei būtumėte bent kiek įspūdingesnė...
SKULPTŪRA. Jūsų infantilumas stačiai pribloškia. Regite tik objektą, bet ne jį supančią idėją. Žiūrėti reikia ne prie pat priėjus, o iš toliau. Tada ir mano forma kitaip atrodo. Man regis, Jūsų meno istorijos žinios užstrigo kur nors ties baroku, todėl nebegirdėjote, kas dėjosi toliau. Vamzdžių estetika nėra nauja pasaulyje. Net jei atmesime ryškiausią Pompidou centrą, pavyzdžių rasime daugelyje Europos bei JAV miestų. Gausu menininkų, naudojančių šią medžiagą. Mat vamzdis sufleruoja mintį apie slepiamus ir dažnai nematomus, bet gyvybiškai svarbius dalykus. Šiandien tai ypač aktualu. Gyvename epochoje, kur dominuoja kaukės, kur tapatybės kuriamos, kur praeitis maskuojama naujais dažų sluoksniais.
O klausimo apie įspūdingumą nesuprantu. Kaip Jūs įsivaizduojate tą „įspūdinga“? Gal man trūksta poros lazerių pašonėje? Ar siūlote kas valandą iššauti pluoštą fejerverkų? Manau, absurdiškai atrodytų, juk aš – ne koks pigus blizgutis.
RAŠEIVA. Ar būtina yra rūdžių spalva? Tai kelia daug asociacijų su... na, kanalizacija.
SKULPTŪRA. Mano ruda spalva puikiausiai įsilieja į aplinką. Jūsų manymu, turėčiau rėkti ryškiomis spalvomis, pavyzdžiui, neono mėlyna? Tada turbūt visi pradėtų kalbėti, kad mano vieta šalia Aleksoto tilto. Esu tikra, kad akivaizdesnė intervencija keltų mažiau abejonių dėl meniškumo. Žiūrovai Oldenburgo „Mėsainį“ arba Koonso „Zuikį“ akimirksniu pakrikštytų šiuolaikiniu menu, tik ar suprastų?..
RAŠEIVA. Sakot, įsiliejate, bet gal geriau žiūrėtumėtės kur nors toliau... už miesto? Vis dėlto senamiestis...
SKULPTŪRA. Nesutinku. Aš sukurta rodymui, o ne slėpimui. Jei išsikraustysiu, vieta vėl liks tuščia – akis badys stiklainiai, toli murksos dangoraižiai ir vis spirgės keltuvas. Apdujusiomis akimis vilniečiai upės nematys.
RAŠEIVA. Bet žmonės nori, kad menas puoštų miestą, o ne darkytų... Ką turistai pamanys – kad mes puošiamės surūdijusiais vamzdžiais?..
SKULPTŪRA. Vidutinis Europos pilietis yra labiau išsilavinęs nei galėtumėte patikėti. Greitu ritmu gyvendamas turbūt nespėjote užeiti į ŠMC parodą „Bendrasis kodas“. Papasakosiu Jums. Australų menininkė rodė darbą apie Vilnių. Vos tik atvykusi į mūsų miestą, ji pasijuto... įkvėpta! Jos darbas – tai kokčiai rožinės, salotinės, gelsvos spalvų kunstkamera, pripildyta kvailų ir kičinių objektų. Kad per mažai nepasirodytų, ji dar grietinėle visus pakraštėlius aptaisė. Štai toks Vilnius turistų akimis.
RAŠEIVA. Tad gal galėtumėte paaiškinti paprastam žiūrovui, kaip Jus suprasti? Ką Jūs reiškiate, ką simbolizuojate?
SKULPTŪRA. Ech... Gerai, papasakosiu, ką girdėjau, bet tik todėl, kad kelios mintys mane labai linksmina. Kažkoks vaikėzas leptelėjo, jog panaši esu į kartuves. Mintis, sakyčiau, nuostabi! Čia tiktų šūkis „Kariam senas mąstymo klišes!“ Arba štai kitas manė, jog esu Europos Sąjungos atliekų kanalas, išpilamas Lietuvoje. Cha cha cha!.. Originali mintis... Viena jauna mama pasakė: „Aš – primityvi!“ Tiesa, ji tuo metu į veidrodį žiūrėjo ir su savim kalbėjosi. Bet šūvis ne pro šalį – juk daugelis žiūrovų mane primityviai suvokia... Dar spekuliuojama, jog aš – į lauką išvilkta detalė iš Energetikos muziejaus. Mintis taip pat smagi. Iki šiol daug meno slepiasi galerijų ir parodų salių erdvėse, todėl miestiečiai jo net nepamato. Ir štai – aš atėjau pas jus! Rimčiausi kritikai man sako, kad esu energetiniais tinklais susaistyto pasaulio komentaras. Protingai skamba, bet aiškinti ilgai užtruktų. Tad matote, jog variantų daug, teisingojo nėra. Jei įdomu, galite pasiskaityti apie tai ir http://vamzdis.blogas.lt. Aš siūlyčiau išlaisvinti vaizduotę ir atrasti savo prasmę.
RAŠEIVA. Kaip Jūs sutariate su kitomis skulptūromis prie upės?
SKULPTŪRA. Mes kaip trys sesės – būdamos skirtingos, viena kitą papildom. Susikibusios už rankų stosim prieš avių minią. Šiandien kiekvienas pienburnis nesidrovi viešai didžiuotis savo neišprusimu ir šmeižti tai, ko nesupranta. Įkrėsti proto ar žinių taip greitai nepavyks, bet pastangos neliks bevaisės.
tai visiems tiems vamzdziu virintojams jau virs 60..........tada problemos pasireiksti,pakelti,pries jaunesnes ypac..........nervinasi,todel ir arka tokia deformuota,kaip perlauzta........cia jokie interviu nepades......senstam,o norisi............gerai kad nors upe netoli.....visa s...nuo Wilno veido nuplaus.........
Naivus ir kvailas rašinėlis. Autorė absoliučiai nesusigaudo menuose. "Bet kokiu atveju, aš pėdsaką istorijoj paliksiu kaip vienas pirmųjų šiuolaikinio meno pavyzdžių." Na gal galima bent taip žiauriai nenusišnekėti, jei jau apeliuojat į žinovės ir "šiuolaikinio meno" advokatės statusą?
Išties, labai liūdna klausytis tokių nesąmonių. Tai yra elementarus neišprusimas. Vardinti nieko nesiruošiu, nebent galiu keletą knygų, albumų parekomenduoti.
o as galiu isvardinti: navako "kablys", slektaviciaus akmenine skulptura jaksto gatveje, elenos urbaitis skulptura, dingusi is sacharovo aikstes ir, tikriausiai, negriztamai sunaikinta (sacharovo aikste vadinama masinu stovejimo aikstele netoli spaudos rumu), taip pat elenos urbaitis sulpturu kiemelis salia sv ignoto baznycios.
Aisku, kad menas. Mane tik nervuoja, kad visi saukia, kaip tai SIUOLAI - KIS - KAAA!!! Vargsai kaimieciai esam, nemate pasaulio ar nenorintys jo matyt. Tai ir dziaugiames savais vamzdziais, isivaizduodami,kad tai pritrenkianti naujove, toks stebuklas, kad be galo issilavine vidutiniai Europos pilieciai cia tuntais vaziuos dabar, ir susizaveje aikcios. O Bimbalaites straipsnis blogas. Juokina vien jau tai, kaip ji gasdina mums visiems proto ir ziniu ikresianti, pati nesuvokdama, kas tie siuolaikiniai menai, ir kada jie prasidejo.
nei cia kaimietiska, nei ka - del kuriniu negeda, geda del dudnduku, kurie dar tuo abejoja. amzinas kaimietiskumo kompleksas - neduokdie, pasirodysim ne tokie.... uzuojauta. o pokalbelis - fainas, saunuole, Raminta
kad apie baime nieko nerasiau, apie kompleksus - galit juos vadinti kaimietiskumo baime, jei norit, bet tai ir yra tikru tikriausias kaimietiskumo pozymis.
Tai jau nesitikejau, kad Litmenio publika tokia pati kaip delfi. Ne, ne todel, kad dalis antivamzdine... Todel, kad savo teisuma irodineja straipsnio autore pravardziuodami...
Bet menininkai antivamzdininkai pogrindzio modernistai, regis dabar aplink "Respublika" ir "Vilniaus diena" vienijasi... Ar apsirinku? Ten juos myli, prisimena. Juk kas geriau uz Stasiuleviciu, Ramona, Tumeniene zino, koks menas yra menas ir ko Vilniui reikia? Na gal dar memorialiniu lentu specialistas Czaplikas. Kas ne su jais, tas pries juos! Tuos reikia uzdrausti ir apskritai is Lietuvos istremti i kokia nors supuvusia Amerika! Tiesa, ir Navaka su visu "Kabliu" reikia istremti, nepaisant ir skulpturos, ir jos autoriaus gana garbaus amziaus... Vis viena jie, palyginus su autoritetais, tera izulus jaunikliai! Ach, tikrai, gal geriau apdainuokime Lenino premija apdovanotus Lazdynus arba broliu Nasvyciu mena. Juk musu modernizmas - kavines "Neringa" modernizmas. Ir niekas jo pranokti negali...
ka gi, suo kariamas pripranta, nenuostabu, kad ir meninio issilavinimo stokojantis tulas vilnietis dziaugiasi anomaliniame architekturiniame kontekste atsiradusiais mazosios plastikos "sedevrais". pastaraisiais metais miesto architektai ypac pamego, svyranciu, krentanciu, plokstumu destrukcines kompozicines formas ir turius... deja, tai nepalyginama su amsterdamo senamiescio fasadu pleistine ritmika, kaip ir vamzdinis lietuviskas postmodernas nepalyginamas su paryzietisku pompidu, nes teprimena nyku negrabaus epigono atodusi...
Meninio išsilavinimo stokojantis tūlas vilnietis tikrai žavisi iš "mažosios plastikos" išaugusiais metalo objektais, gerokai patobulinusiais ponykę krantinę. Beje, mes Vilniaus bobramunės prisimename, kad visai netoliese prieš keletą dešimtmečių laikinai stūksojo paniekintas Pronaszko paminklo Mickevičiui modelis. Prisimename ne tik mes, bobramunės, bet ir visokio plauko modernizmo tyrėjai nuo Varšuvos ir Krokuvos iki Londono bei Prinstono. Manau, kad ir su Urbanavičiumi taip įvyks, nors jis ir ne Serra, kaip Pronaszko ne Arpas... Tad nereikia čia mūsų visokiais amsterdamais ir paryžiais bauginti. Istorija patvirtina, kad dažnai laimi būtent "negrabūs epigonai", kurie, laimei, tik susnobėjusiems amžininkams tokie atrodo...
Ramintos Bumbulytės dėka vamzdis prakalbo skulptūra...
„Susikibusios už rankų stosim prieš avių minią. Šiandien kiekvienas pienburnis nesidrovi viešai didžiuotis savo neišprusimu ir šmeižti tai, ko nesupranta.“
- Į autorefleksiją praradusį skulptūros personažą būtų galima nekreipti dėmesio, jei ne akivaizdžiai liguistas, chamiškas, įžūlus vamzdiškas susireikšminimas.
„Įkrėsti proto ar žinių taip greitai nepavyks, bet pastangos neliks bevaisės.“
- Suprask, ji, Raminta Bumbulytė, personifikavusi į skulptūrą, į tris (į daugiskaitą), „pienburnių“ ir „avių miniai“ dar „įkrės proto“ ir tai bus jos(!)/jų(!) vaisius.
Psichiatrų dėmesio vertas kliedesys.
regis, provokacija pavyko - tik uzsimink apie vamzdi, ir visi komentaru dinozaurai sukyla, baigia prarekti savo virtualu balseli... saunu, dialogo pratesimas - butinas, tiksliau, jis bene vertas tapti diskusija, gaila, viusi zinom vamzdi, autores pavarde, o jusu, podpolni "autoritetai", ne... gaila
tamstos, anonime, pseudovisazinybe lygiai tokia pat itartina, kaip ir cituotos teksto istraukos.
Psichiatru demesio vertas kliedesys - prisitaikyk sau sia "supermeniska" fraze, nes tas ZINOVO tonas, kimbant prie kiekvieno zodzio, yra apgailetinas, patologiskas ir piktas. ir slykstu, ir uzjausti norisi,
ToTo - net nikas britkus, primena sovietmeciu taip populiaria italu estrada... taigi, nepasprink savo vargsiskais "atradimais" ziaukciodamas komentaruose, super anonime
Galiausiai visi susipyko, išsikoliojo, išsipravardžiavo kultūros savaitraštyje.
Man tas vamzdis buvęs nebuvęs, bet džiugina faktas, kad talentingas, kuklus ir šlovės bei pelningų užsakymų neišpaikintas menininkas bent sykį gavo padoresnį atlyginimą (tikiuosi) už šį “projektą“. Gal tai bent kažkiek atlygins už jo neabejotiną įnašą į Lietuvos kultūrą ir jo vardas, nors ir skandalingai, pagaliau taps žinomas tautiečiams.
kad pats tu ligonis - suplakei kazkoki kokteili is komentaru, ir megini apibendrinti - dar kart sakau, pats elgiesi patologiskai, su savo pseudoreiksmingom isvadom. gal tikrai patylek...
Raminta, nors taves nepazistu, solidarizuojuosi su tavim, nekreipk demesio i pikciurnas ir burnotojus. saunu, kad kalbi apie aktualius dalykus, kuriems, nors jie ir visai nuosaikus, dar nesame subrende... matyt, per daug radikalios tos skulpturos lietuvelei
is kur tiek entuziazmo tipiska lietuviskos egzistencijos gniauztu suzalota kurybos pavyzdi ivardinti kaip provokacija? gal lem`o provokacija tame, kad jaunoji recenzente siekia siurrealistines amplua ivairoves, ir tartum striptizo aktore myluojasi su geleziniu strypu? perkelkite aptariama kurini prie grigiskiu popieriaus fabriko ir tada skelbkite demagogiskos provokacijos deklaracija. o kuom konceptualiai sis vamzdis skiriasi nuo gutausko kico- tai kad surudijes ir nenudazytas?
Būtų itin kvaila šią 100.000 lt. (net kiek daugiau) kainavusią skulptūrą kitais metais nugriauti. Nebūkit barbarai. Tegul stovi. Ir daugiau modernaus meno mieste.
jeigu sis vamzdis butu padarytas is aukso ir kainuotu bent 2 mln, tada pritarciau, kd butu paliktas toje vietoje. o problema tame, kad metalo lauzo atliekos vidury miesto nera menas. nevarykit konceptualistu dievo i medi, tpsknt.
Na ir įsiėdė ši ruskio išmintis tautiečiams. Tegul stovi tas "Vamzdis" bent 10 metu. Tuomet pažiūrėsim. Gal priprasim ir nebegalėsim be jo apsieiti. Ko čia rėkti kaip paklaikusiems. Štai ant Antinio irgi jau puola meno nekentėjai, nors darbas dar net nebaigtas ir nieks, net autorius nežino, kaip jis galiausiai atrodys
noreciau, skulptura vamzdi ,tave priimti kaip ideja - pavyzdziui, jei butum pagaminta is pramones atlieku , siuksliu - valio, butum tikras menas, uz zalia lietuva, bet jeigu esi toks brangus menas menui, nu nzn...kvepia pinigu plovimo vamzdziu, nors tam meninykui, kuris tave sugalvojo, negaila, ir man siaip patinka tavo forma, spalva, kvapas, faktura, del manes gali stoveti ilgai ilgai - kaip tie kareiviai ant tilto.
savo ruoztu, kvieciu solidarizuotis su kolega hiacintu ir pritarti minciai, kad hipertrofija lt menu kontekste nieko pozityvaus neatskleidzia. kiek mentaliniu kanciu ir zaizdu pridraskyta XXa. literaturoje ir vaizd daileje,
ir XXIa. vis toliau teikiamos plebejiskos premijos postsovietines atliekas gromuluojanciams zombiams. jeigu sugalvota skulptoriui urb skirti nc premija,
prasom, bet ar nebutu savalaikiska deramai vertinti ir jaunuosius kurejus?
visiems jauciantiems konfrontacines nuoskaudas del valdovu rumu, siulau,
prisiimti atskomybe uz savo zodzius: susirenkame prie objekto su plaktukais
ir atsiskeliam po kiekvienam priklausancia plyta! minimalus chuliganizmas vardan tautines savigarbos, a ne?!
Galvoju, ar tikrai šiuo metu visuomenei labiausiai reikia provokatyvaus, šokiruojančio viešo meno? Visuomenė juk ir taip yra pakankamai šokiruota to, kas populiariai vadinama sunkmečiu, krize. Manau, yra nedora dar labiau šokiruoti ir provokuoti. Tuolab, kad tai daroma per jėgą - esi verčiamas vartoti tą meną. Juk neužsimerksi vairuodamas automobilį gatve palei Nerį.
erzina, kad tikras bredas ir beskonybe patyliukais praslysta visiems pro akis - Vozbino tapyba Arkoje, pvz. perkimsta virsutine salike, banalus, atseit baisiai dvasingas shudas
sapnavau aš tą vamzdį, o jis raičiojos palei upę, viskas būtų gerai, bet pinigai jį užraičiojo, juk visa tai buvo galima padaryti be milijonų. Čia iš šuo pakastas. apie pinigus visi bijo kalbėti. jei nemokamai darai, viskas gerai. O dideli pinigai erzina visauomenę. Negi neaišku?
nu, kiek zinau is patikimu saltiniu, autoriui is tos sumos neliko ne grasio. viska suede medziagos ir darbininkai. traktoristai ir duobkasiai, ar kas ten.
Už 100 tūkstančių litų būtų galima iš mirties nagų išplėšti mažų mažiausiai 10-20 beviltiškai nykstančių nuostabaus grožio Lietuvos dvarų, kuriems, deja, kažkodėl "neatsiranda" vos kelių tūkstančių litų kiauram stogui ar virstančiai sienai palopyti... Net Pažaislio baroko šedevro griūvanti tvora stūkso paramstyta kažkokiais klaikiais basliais - palyginti nedidelės sumos jai suremontuoti mat "nėra"! O štai tau - surūdijęs apsigimėli - ir 100 tūkstantėlių tik "bambonkė"? Kaip ir daugeliui panašių į tave apsišaukėlių...
O tavo tariamą grožį ir grakštumą neseniai labai tiksliai apibūdino A. Samalavičius: "Metaforiškai kalbant, Neries pakrantę galima pavadinti šiukšlynu. Ji yra klaikiai apleista. Dabar pasirinktas toks tariamo tvarkymo principas: atsiranda skulptūra – vamzdis, kuris daugeliui kelia asociacijas su kanalizacija. Ir tai esą ,,atgaivinimo programa“. O iš tiesų – absurdas ir vaizduotės stygius.
Galiausiai, suręsti tokią instaliaciją ties Nerimi – tai tas pats, kas dideliame šiukšlyne įmesti dar vieną šiukšlę" (http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5150819).
Štai taip. Šiukšlė esi, šiukšle ir mirsi. Kad ir kaip gražiai stengtumeisi tai paneigti tu arba kiti panašūs "auksaburniai"...
Aiškiai už tos skulptūros kažkas stovėjo ir atsakinėjo į Pinokio klausimus. Iš tiesų skultūra vėjyje sako: "ŪŪuuuŪŪuu-uu-Ū" it t.y. Tai gimininga Gerasimo ir MuMu pokalbiui. Tragiška istorija, beje (senesni žmonės žino). Na o aukščiau išrašytas pokalbis galėjo atsirasti kokioje Hoffmano pasakoje, ar sapnų tyruose. Todėl šiai skulptūrai ten ir vieta: sapnuose, tyruose, privačiose/intymiose erdvėse.
O man tokie atsiliepimai atrodo tarsi is pasakos... Skulptura yra, tai faktas, ne tyruose ar sapnuose. Tikrai tikiu, kad yra dar normaliu, sveikai mastanciu zmoniu, kurie skulptura apgins.
Samalaviciaus mintis - pakankamai subjektyvi ir saliska. Vis gi, ar bera dar besiilginciu "grazaus" grozio? Pagal tokia filosofija, ten tikrai turejo atsirasti kokio susimasciusio zilagalvio senelio figura, ar koks karzygys ant zirgo...
Industriniai motyvai yra ispudingi ir paveikus - mielieji, visa tai - senai ismokta modernizmo klasika. Dar daugiau - koks Svazas sovietmeciu uz savo vamzdynu, elektriniu, poliu, bloku kompozicijas, tiesa, gerokai suromantintas, buvo liaupsinamas. Vadinasi, visa ta, del ko dabar taip gincijames, suprato net sovietiniai funkcionieriai. Todel piktu atsiliepimu autorius laikyciau ne tik tiesiog negerais zmonemis, bet ir labai labai neisprususiais. beviltiskai
“Pagal tokia filosofija, ten tikrai turejo atsirasti kokio susimasciusio zilagalvio senelio figura, ar koks karzygys ant zirgo..“
Pirmiausia ten turėjo atsirasti kokia aplinkos tvarkymo įmonė su šluotomis ir šiukšlių maišais, su pastovia aplinkos valymo ir priežiūros sutartimi. Turėtų būti tvarkomi šaligatviai, želdynai ir šienaujama žolė. Tik tuomet galima samprotauti reikia ar nereikia ten skulptūros, ir kokios reikia... Šįkart Samalavičius absoliučiai teisus.
tai savaime aisku, visam Vilniui, ne tik krantinei reikia skubiu valymo ir tvarkymo priemoniu - paziurekite, kokie siuksliu kalnai puikuojasi prie atlieku konteineriu, visame mieste, nekalbant apie nusnerkstus miskus, parkus ir t.t. arba - niekuo detiems miegamuju rajonu gyvenojams po nosimi renciamos atlieku deginimo gamyklos. skulptura nei skatina ta kiauliska poziuri, nei trukdo kuoptis ir tvarkytis.
Justina, regis Jums labai sunku suvokti, ka turejo galvoje Samalavicius, kuriam taip pat simtu procentu pritariu, - tokios raiskos skulptura butu ispudinga ir itin tinkama sau konstrastingoje, "ispucintoje", manieringoje ar pan. erdveje. Ten ji veiktu antitezes principu, keltu kritisku minciu pries ta erdve, kurioje yra. Tuo tarpu gelezis ant betono tik dar labiau sustiprina krantines nykuma, ir pati atrodo tik kaip pamirsta statybine atlieka. Cia kalbama apie skulpturos ir jos aplinkos santyki, o ne apie tai, ar tai vamzdis, ar raitelis ant zirgo. Ne apie grazumus, o apie konteksta kalbama.Man asmeniskai skulptura atrodo ok ir GRAZI, jos idomus siluetas ir t.t. Bet siai erdvei ji tikrai netinka..Visoje sioje istorijoje man abejoniu kelia tokie dalykai - konkursas (Buvo jis apskritai? Kiek viesas?, toliau, ar nebuvo tiesiog pernelyg pasitiketa garsiais vardais? O paskui jau stebina ir juokina recenzentu meginimai is visu jegu pritempti skulpturas iki siuolaikinio meno lygmens, kurio diskurse labai lengva nurasyti visus kritikuojancius zmones prie "durneliu", "dinozauru", "neismaneliu" ir t.t. Manau, kad siu skulpturu kritika ar palaikymas neturetu rutuliotis ant asies "siuolaikinis menas vs durna liaudis"; sioje istorijoje truksta originalesniu izvalgu ir normalaus, nearogantisko zvilgsnio i skulpturas bei ju konteksta. Kaip ir siame straipsnyje, kuris kiek isteriskas ir neprofesionalus, bet jei tai jaunas zmogus, linkiu jam sekmes tobulejant.
puikiai suvokiu jusu mineta minti, taciau dabarties meno strategiju ir taktiku gali buti be galo daug, nesuskaiciuojama galybe, ir visai nebutinai galioja ta kontrasto taisykle. juk daug kam, kas skulpturos idejai pritaria, kaip tik ir imponuoja ta issitrynusi riba tarp ready made ir kurinio, tarp sukurto ir organisko. "liaudies" nevadinciau paika, o del paties skulpturu atsiradimo - Lubyte, o ypac Laima Kreivyte, jos kompetencija, gebejimu prognozuoti skulpturos ir aplinkos santyki, tikrai pasitikiu. noreciau apginti ir autore - kadangi visas sis reikalas labai juodinamas, ziauriai puolamas, ko gero tai naturaliai isprovokuoja ir gynybine reakcija - tegu gal jaunatviskai maksimalistine, bet nuosirdzia, ir kartu, kiek provokatyvia. ir tai nera blogai - stai kiek idomiu diskusiju, graziu ir negraziu ginciu is to isejo.
ach, justina, nebuk tu kreivyte, ir nejuokink apie implikacijas vamzdzio tema. jeigu laima atsidave elonai visa siela ir kunu, tai chrestomatiskai, ir buvo isnaudota visomis pozomis, bei budais. del to, nereikia taip desperatiskai pripazinti kaltes ir teisintis pries visuomene. tiesiog, dar karta prisiminkime del ko bajoriniene buvo isgrusta is vekso: del to, kad aukstosios kulturos prerogatyva startegiskai paverte masine kultura, tokiu budu biudzetine materija paversdama sudo gabalu.
Lietuva internete